Siera ir druska, sumaišytos tam tikru santykiu, tampa ypatinga jėga, galinčia sukelti sprogimą. Vieno žodžio užtenka tam, kad prikeltum molinę statulą ir ji nudirbtų sunkiausius tavo darbus. Štai tokias slaptosios žydų tradicijos paslaptis savo knygoje „Golemas“ ir pasakoja rašytojas Gustavas Meyerinkas, pateikdamas paprastą kabalos pradžiamokslį tiems, kurie dar nemoka burti.
Gustav Meyrink, „Golemas“, „Tyto alba“ 2005.
Senajame žydų folklore golemu vadinamas iš molio nulipdytas dirbtinis žmogus, atgyjantis įkišus jam į burną kortelę su magiškais rašmenimis. Kaip ir turi būti siaubo romane, milžiniška fizine ištverme pasižymintis kūrinys sukyla prieš savo mokytoją. Tokia, galima sakyti, gana tradicinė istorija ir yra pagrindinė 1915 m. išleisto G. Meyrinko romano šerdis.
Atrodytų nieko nauja – juk dirbtinio žmogaus, homunkulo, idėją, dar XVI a. buvo išplėtojęs medicinos mokslų tėvas alchemikas Paracelsas. Garsųjį savo romaną „Frankenšteinas“ beveik šimtu metų anksčiau nei G. Meyrinkas buvo išleidusi ir Mary Shelley. Vis dėlto detektyvine intriga, meistriškai atkuriama šimtmečio senumo miesto dvasia, taip pat herojų spalvingumu anie du nusileidžia „Golemo“ autoriui.
Pagrindinis romano herojus – juvelyras Antanazijus Pernatas – serga amnezija. Jis neprisimena savo praeities, atsidūsėdamas prisipažįsta, kad neturi savo šaknų, todėl jo gyvenimas dėliojamas tarsi iš mozaikos gabaliukų. Bet kuris Stepheno Kingo gerbėjas turėtų nulenkti galvą prieš G. Meyerinko gebėjimą lėtai ir su pasimėgavimu kurti besiplėtojančio siaubo atmosferą. Buitinio gyvenimo nuotrupos, pokalbių fragmentai, nugirstų ir susapnuotų istorijų atplaišos – iš viso to susidėlioja fantasmagoriškas paveikslas, kurio centre – kartą per ketverius metus visą Prahos žydų getą sudrebinantis Golemo pasirodymas.
Dažną prie amerikietiškų trilerių pripratusį lietuvį gali trikdyti gana lėtas G. Meyrinko pasakojimo būdas, verčiantis įsigilinti į kiekvieną parašyto sakinio žodį. Gražiai lyg plytos jie gula vienas prie kito, klijuojasi ir lipdosi, pamažėl įvesdami į visiškai kitą – burtų, tikėjimo ir dvasios – pasaulį. Tiesa, norint žvilgtelėti į tai, kas slepiasi anapus veidrodinio buities atspindžio, šiek tiek susikaupti tikrai verta. O tuomet patiri katarsį skaitydamas štai tokius sakinius: „Sakoma, mėlyna rugiagėlė ryškia sieringa šviesa nutvieksta krušą pranašaujančio žaibo, visam laikui prarandanti spalvą“.
Apskritai reikia pripažinti, kad alegorijomis perpintas kabalistinis simbolizmas ir sudaro didžiąją dalį G. Meyerinko romano grožio. Kilmingoje Vienos šeimoje gimęs rašytojas išpažino laisvą gyvenimo būdą. Jis studijavo teosofiją, kabalistiką, krikščioniškąją sociologiją, rytietišką misticizmą, daug keliavo, gyveno Prahoje, Miunchene, Londone ir visuose miestuose garsėjo kaip puošeiva, dvikovininkas ir mistinių slaptųjų brolijų narys. Išlikę rašytojo laiškai pasakoja, jog gyvendamas Anglijoje G. Meyrinkas dalyvavo Hermetiškojo Auksinės Aušros Ordino veikloje. Įdomu tai, kad būdamas bankininkas jis dalyvaudavo spiritizmo seansuose ir iškvietęs dvasias gerindavo finansinius reikalus. Vis dėlto bankininkystės veikla nenusisekė, po bankroto teko sėsti į kalėjimą, kurio patirtis vėliau buvo matyti ir didžiulės sėkmės sulaukusiame „Goleme“.
Pats G. Meyrinkas pasakojo, kad kurdamas šią knygą jis buvo priėjęs tokią dvasinę krizę, jog nebegalėjo daugiau užrašyti nė žodelio. Esą jis sukūręs tiek daug įvairių personažų, jo nebežino, kaip jų charakterius išlaikyti „gyvus“ ir „įdomius“. Vienas draugų, išklausęs rašytojo skundo, pasiūlė išdėlioti visus herojus ant šachmatų lentos ir pabandyti sužaisti su juo partiją. Po tokios „šachmatų terapijos“ romanas buvo baigtas, o mes ir šiandien galime mėgautis nepamirštamais, kartais kraupiais, o kartais šaržu dvelkiančiais „Golemo“ herojais. Gydytoju, apgaudinėjančiu pacientus ir operuojančiu jiems akis, broliais dvyniais – raupsuotuoju ir kurčnebyliu – beviltiškai įsimylėjusius gatvės kurtizanę, naktiniame restorane šokančiais transvestitais; pogrindiniu milijonieriumi skudurininku ar varganu studentu džiovininku, kuris iš tiesų pasirodo gatvės „bataliono“ vadeiva.
G. Meyrinko įtaka Austrijos literatūrai yra lyginama su Edgaro Alano Po – Amerikos literatūra. Pirmą kartą viešai publikuotas jo „Golemas“ per metus buvo išparduotas 100 tūkst. egzempliorių tiražu. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse pasirodęs romanas dvasių apsėstai Europai (tuo metu spiritizmas ir kiti „magiški reikalai“ buvo itin išpopuliarėję) pasirodė kaip gardus kąsnelis. Kita vertus, net ir šiandien malonu pasivaikščioti su meistru Anastazijumi XX a. Prahos gatvikėmis, stovėti prie namo, į kurio vieną kambarį nėra durų – žydės moterys specialiai iškabino paklodes ant langų, norėdamos patikrinti, ar tikrai vienas langas nerodo gyvybės žymių – vėliau įlįsti į požemį, klaidžioti jo labirintais... ir nuolat laukti, kad štai iš už kampo ims ir pasirodys Golemo šešėlis.
Rašyti komentarą