„Zapad“ pratybos: NATO turi atgauti iniciatyvą

Karinis paradas Maskvos Raudonojoje aikštėje
Karinis paradas Maskvos Raudonojoje aikštėje
© SCANPIX

Keletą pastarųjų mėnėsių Vakarų šalių gynybos ministerijos ir kariškiai reiškė nerimą dėl didelio masto Rusijos karinių pratybų, vadinamų „Zapad“, arba „Vakarai“. Prasidėjusios rugsėjo viduryje, jos įtrauks beveik visas Rusijos pajėgų elementus. Liepos pabaigoje JAV karinių pajėgų Europoje vadas, generolas leitenantas Benas Hodgesas perspėjo, kad NATO sąjungininkės baiminasi, jog „Zapad 2017“ gali būti Rusijos „Trojos arklys“.

Tai nėra nepagrįstas rūpestis. Dukart per pastarąjį dešimtmetį – Gruzijoje 2008 metais ir Kryme 2014 metais – Kremlius pasinaudojo pratybų priedanga, ruošdamasis invazijai. „Zapad“ manevrai, rengiami maždaug kas ketverius metus, yra itin grėsmingi dėl to, kad jų metu dažnai simuliuojamas branduolinių ginklų panaudojimas.

Šių metų pratybos taip pat rengiamos padidinto neaiškumo zonoje. „Zapad 2017“ daugiausiai turėtų vykti Baltarusijoje, kuri tiesiogiai ribojasi su Lenkija ir dviem iš trijų Baltijos šalių. Senstantis diktatorius Minske, Aleksandras Lukašenka, vis dažniau nesutardavo su Vladimiru Putinu dėl bandymų pozicionuoti Baltarusiją kaip tarpininkę tarp Rusijos ir Europos. Iš tiesų nemenkas NATO rūpestis yra tai, kad rusų kariai gali atvykti į Vakarų Baltarusiją po „Zapad“ vėliava – ir niekada galutinai nepasitraukti. Ir net jei jie išvyktų, jų palikta karinė įranga gali suteikti pranašumą būsimoje santykių su NATO krizėje.

Nuo Baltijos iki Juodosios jūros Rusija kelia artimą ir augančią grėsmę ne vien NATO valstybėms narėms, bet ir tam negausiam nelaimėlių būriui – kaip Gruzijai ir Ukrainai – kurie įstrigo niekieno žemėje. Ir nors Kremliaus vadovaujama armija šiandien neprilygsta Šaltojo karo metų 4 mln. ordai, tai jau nebėra ir rūdžių padengta 10-ojo dešimtmečio karinė mašina. Didžiąją praėjusio dešimtmečio dalį gavusios naudos iš didesnių pajamų už naftą ir gamtines dujas, Rusijos pajėgos gerokai patobulėjo, derindamos modernias priemones, tokias kaip bepiločiai aparatai ir kibernetinės atakos, su tradicinėmis „Raudonosios armijos“ stipriosiomis pusėmis, tokiomis kaip politinė ir elektroninė karyba, šarvuotosios pajėgos ir didelė šaunamoji galia.

Tačiau didžiausias Rusijos pajėgų pranašumas yra tai, kad – kaip pademonstruos „Zapad“ pratybos – jos yra ten, o mūsų ten nėra. Rusija gali sukoncentruoti labai daug galios beveik bet kur Baltijos-Juodosios jūrų linijoje, vos tik pajutusi mūsų silpnumą ar galimybę. Dziudo meistras Putinas gali kada panorėjęs supurtyti NATO grandinę, didindamas spaudimą į Vakarus linkstantiems sąjungininkams, kaip Baltijos šalyse, ar nusverdamas vidaus politikos svarstykles ten, kur jos atrodo nestabilios, kaip Vengrijoje ir Bulgarijoje.

reklama

Taigi tikroji NATO problema yra ne vien tai, kad valstybės narės nepakankamai investavo į karinius gebėjimus ar pajėgumus, bet ir tai, kad Aljansas nepakankamai pertvarkė savo pajėgas, reaguodamas į Rusijos grėsmę. Kai Aljansas plėtėsi, jo įsipareigojimas naujose valstybėse narėse nedislokuoti karių buvo sąlygotas po Šaltojo karo pabaigos besilaikiusios taikos. Tos sąlygos jau pasikeitė.

2014 metais Baracko Obamos administracija žengė keletą atsargių žingsnių, prisitaikydama prie naujos realybės. Taip buvo sukurta „Saugumo užtikrinimo iniciatyva“ pamažu didinti parengtas amunicijos atsargas ir leisti papildomos šarvuotosios brigados nuolatinę rotaciją devynių mėnesių intervalais iš Jungtinių Valstijų į Europą. Kongresas tam pernai skyrė 3,4 mlrd. JAV dolerių, o taip pat leido Armijai šiek tiek padidinti personalo skaičių, kad šie įsipareigojimai būtų įgyvendinti.

Ir kitos NATO šalys griebėsi panašių atsargių žingsnių. Britai, vokiečiai, prancūzai ir kanadiečiai, greta kitų, pažadėjo dalyvauti „kovinių grupių“, nedidelių bataliono dydžio specialios paskirties darinių, rotacijoje Baltijos šalyse.

Tačiau tai yra veikiau politinio solidarumo su mūsų sąjungininkais Baltijos šalyse gestai, o ne rimto karinio ryžto atspindys. Dalyvaujančių karių yra per mažai, jie pernelyg lengvai ginkluoti. Daug viešumos vasarą gavusios NATO pratybos iš tiesų tebuvo sujungti mažesni atskiri manevrai. Pavyzdžiui, „Vasaros skydo“ pratybose Latvijoje dalyvavo apie 1,1 tūkst. karių iš maždaug tuzino šalių. Tuo metu „Zapad 2017“ pratybose gali dalyvauti 70 tūkst. ar daugiau rusų. Stalinui priskiriama maksima „kiekybė turi savitos kokybės“ gali būti taikoma ne vien materialiam konfliktui, bet ir strateginei psichologijai.

Jungtinės Valstijos ir NATO turi didžiulių pranašumų bet kokiose varžybose su Rusija, tačiau joms būtina atgauti iniciatyvą. Šią vasarą prezidentas Trumpas pasirašė sankcijų paketą, kuris, jei bus pilnai įgyvendintas, sumažins išteklius, kuriuos Putinas galės mesti Rusijos kariuomenei. Tai tikrai yra svarbu.

Tačiau sankcijos nė iš tolo negali turėti tokio poveikio Putinui, kaip pagerinta, ilgalaikiškesnė NATO laikysena Rytų Europoje. Toks žingsnis padidintų abejones Kremliaus viduje dėl tikimybės, kad įsiveržimą lydėtų sėkmė, o tuo pačiu užtikrintų pasienio valstybių Baltijos-Juodosios jūros linijoje saugumą ir neleistų Putinui siekti didžiojo tikslo – griauti pasitikėjimą transatlantine saugumo architektūra. Būti ten – gausiomis pajėgomis – būtų draudimo politika, kuri atsipirktų.

Thomas Donnelly ir Gary Schmittas kartu vadovauja „American Enterprise Institute“ (AEI) Marilyn Ware saugumo studijų centrui.