Ką Skvernelis padarys, viskas bus gerai

Valdas Vasiliauskas
Valdas Vasiliauskas
© Dmitrijus Radlinskas

Net Jo didenybė Krepšinis nepajėgus pakeisti politinio kalendoriaus: ateinantį sekmadienį, rugsėjo 10 dieną, kaip įpareigoja Konstitucija, prasideda Seimo rudens sesija. Net Europos krepšinio čempionatas nenustelbė ir premjero Sauliaus Skvernelio šios savaitės vizito į Lenkiją.

Rugsėjo 10-oji prasidedančio politinio sezono kalendoriuje raudona spalva galėtų būti išskirta ir dėl kitko. Tai paskutinė diena, iki kurios – premjero reikalavimu – koalicijos parneriai privalo apsispręsti, ar jie nori dirbti kartu, kad Vyriausybė galėtų ramiai ruošti kitų metų Biudžeto įstatymą, nesitikėdama Seime nemalonių staigmenų.

Tačiau jaunasis socialdemokratų vedlys Gintautas Paluckas premjero ultimatumą praleido pro ausis, nekeisdamas datos (rugsėjo 20-osios), iki kurios partijos vietos skyriai turi pateikti tarybai savo sprendimą, ar verta socialdemokratams likti koalicijoje. Niekam, gal tik išskyrus Seimo socialdemokratų frakciją, nėra paslaptis, koks bus tas sprendimas.

Kol frakcijos seni politikos vilkai suko uodegas, bandydami išvengti koalicijos mirties arba bent ją atitolinti, ištempti laiką (visokie memorandumai ir kitoniškos gudragalviškos išmonės), G. Paluckas važinėjo po Lietuvą, telkdamas pusalkanių regionų partiečių, nepatenkintų šiltai įsitaisiusiais Vilniaus ponais, gretas. Tai nereiškia, jog senoji gvardija jau sudėjo ginklus: G. Palucko laukia sunkūs mūšiai.

Ar gali Seimo senbuviai ir partijos autoritetai nepaklusti tarybos valiai trauktis į opoziciją?

reklama

Teoriškai gali. Bet praktiškai frakcija, kurios absoliučią daugumą sudaro senjorai, virstų politinės slaugos galudienių palata. Tai tik sutvirtintų G. Palucko ryžtą, įpėdžiui jo bendraamžiui konservatorių lyderiui Gabrieliui Landsbergiui, perkrauti (atnaujinti) partiją, jos senąją nomenklatūrą paslenkant išėjimo durų linkui.

Koalicijos žlugimas – anaiptol ne politinė drama. Veikiau farsas. Mat ir ši , ir ankstesnės kadencijos parlamentinė dauguma niekad nebuvo tikra, paremta artimomis idėjomis, programomis,tikslais ir veiksmais. Tai viso labo korporatyviniai sandėriai, siekiant vienadienės konkrečios naudos. Todėl prie koalicijos kapo nestovės nuliūdusi ir ašarojanti minia. Neskubės su gėlėmis ir premjeras.

Numatydamas politinio rudens scenarijų, S. Skvernelis nesiruošia sėdėti, rankas sudėjęs, laukdamas įvykių griūties. Tai byloja ir vizitas į Lenkiją, vienas retų Lietuvos nykios užsienio politikos pragiedrulių, be kita ko, liudijančių, kad ir premjeras gali tapti reikšmingu užsienio politikos subjektu (vizitą išsamiai ir profesionaliai aptarė Ramūnas Vilpišauskas internetiniame komentare „Saulio Skvernelio ėjimas žirgu“).

Sugrįžęs namop S. Svernelis, noriai pasakodamas apie Lietuvos ir Lenkijos santykių poslinkius, pasiektus susitikimuose su Jaroslawu Kaczynskiu ir premjere Beata Szydlo, ničnieko neužsiminė apie vieną vidaus politikai gyvybiškai svarbų „pirkinį“, kurį, spėčiau, galėjo parsivežti iš Varšuvos. Tai naujosios koalicijos narė – Seimo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Kriščioniškų šeimų sąjungos frakcija, su kuria „valstiečiai“ ir iki šiol nesipyko. O jeigu ir ne koalicijos narę, tai bent jos balsus priimant Biudžeto įstatymą.

Ką jau ką, o skaičiuoti Seimo balsus premjeras geba be klaidų. Tarkim, prie 8 Seimo lenkų pridūrus 7 „tvarkiečius“ ir du įnamiaujančius Socialdemokratų frakcijoje „darbiečius“, turėtume naują parlamentinę daugumą, kuri būtų realesnė ir patvaresnė nei „valstiečių“ ir konservatorių sąjunga.

Tik visiškas politikos daltonikas gali tuščiažodžiauti apie Ramūno Karbauskio „valstiečių“ ir Tėvynės sąjungos-Krikščionių demokratų koaliciją. Tai būtų tas pats, kaip tikėtis profesorių Kazimiros Prunskienės ir Vytauto Landsbergio bendradarbiavimo. Jau vien dėl R. Karbauskio ginklanešio Povilo Urbšio, kuris pasiuntė konservatorių partijos kasininką į teisiamųjų suolą ir užgrobė jų amžiną tvirtovę Panevėžį, nekalbant apie paties „valstiečių“ vado politines šaknis ir biografiją, kaip ir nenuolaidų, sunkiai sugyvenamą chatakterį bei pažiūras.

Ir visai kitokio stiliaus politikas yra S. Skvernelis. Kad ir neturėdamas politikos lauke daug draugų, jis geba neįsigyti įtakingų priešų, su visais galingaisiais sugyvena geruoju. Todėl be didesnio vargo iki šiol susitvarkė su dviejų ponų – R. Karbauskio ir G. Landsbergio – (pridurkime: ir Vienos Ponios) tarno vaidmeniu, sukeldamas koalicijos parnerių pavydą ir susierzinimą.

Sakytum, premjeras turėtų būti menkiausio politinio skersvėjo palenkiamas ir nupučiamas: kartkartėmis negali kliautis net savo Seimo frakcija, ne ką patikimesnis ir ministrų kabinetas, prezidentės, R. Karbauskio, koalicijos partnerių ir dar dievaižin ko jam įbruktų statytinių ar samdinių margumynas. Po teisybei tokios silpnos ir pilkos Vyriausybės dar nebuvo. Žvirbliškos pilkumos fone pats premjeras atrodo jau net ne kaip gandras, o kaip povas. Jis kaip niekad pasitiki savimi.

Mat jeigu net nepasisektų sulipdyti naujos parlamentinės daugumos, premjero pozicijos vargu ar susvyruotų. Tokioje situacijoje, kai valdo amorfiška, menkai artikuliuota politinė jėga, o opozicija neturi nei ūpo, nei jėgų perimti valdžios vairą, jis jaučiasi kaip žuvis vandenyje.

Kas pajėgtų apibrėžti S. Skvernelio pažiūras, politinį profilį? Bet kaip tik toks politinis beveidiškumas (ar daugiaveidiškumas) yra jo stiprybė. Premjeras yra visų. Ir niekieno.

reklama

Todėl neteisinga būtų jį pavadinti politiniu chameleonu. Veikiau Protėju, antikinės mitologijos dievu, ar Williamo Shakeaspere'o personažu („Du veroniečiai“), keičiančiu savo pavidalą pagal aplinkybes. Bet išliekančiu savimi. Neprijaukinamu.

Kaip ministro laikais S. Skvernelis apdairiai nė akimojui nesusitapatino su jį delegavusia partija, taip ir nūnai jis nevirto „valstiečiu“, išlaikydamas pagarbų atstumą nuo dabartinių Seimo šeimininkų. Todėl „valstiečių“ vežėčioms dardant nuokalnėn, jis gali išlikti viršūnėje. Jis turi didesnių ambicijų, nei pasidaryti Naisių ūkvedžiu.

Manau, paskubėjo tie, kurie S. Skvernelį nurašė, išbraukdami jį iš prezidento rinkimų favoritų. Teisus R. Vilpišauskas: S. Skvernelio vizitas į Lenkiją – solidi būsimo kandidato į prezidentus paraiška.