Draugiškų rungtynių istorija: ar prastas pasirodymas lemia nesėkmę čempionate?

Lietuvos rinktinė
Lietuvos rinktinė
© Fotodiena.lt

Kasmet vykstant kontrolinių rinktinės rungtynių maratonui, iš sirgalių nuolat girdima kritika ar liaupsės, priklausomai nuo rodomų rezultatų.

Jeigu po trijų pralaimėjimų iš eilės Dainiaus Adomaičio kariauna kai kurių krepšinio gerbėjų jau buvo nurašyta, tai vakarykštė triuškinama pergalė prieš Prancūziją vėl įžiebė begalę vilčių sirgalių kalbose.

Vis dėlto dažnai sakoma, kad rezultatai kontrolinių rungtynių cikle nereiškia nieko, o svarbiausia rodomas žaidimas.

Alfa.lt nusprendė patikrinti, ar egzistuoja ryšys tarp Lietuvos rinktinės pasirodymo prieš ir per čempionatus.

Tam pateikiame lentelę su rinktinės pergalių ir pralaimėjimų santykiais draugiškų rungtynių cikluose per pastaruosius 11 metų, taip pat Europos ar pasaulio čempionatuose ir olimpinėse žaidynėse užimtas vietas.

reklama
Metai
Kontrolinių rungtynių pergalių ir pralaimėjimų santykis
Čempionate užimta vieta
2006 4-3 (57 proc.) 7 vieta pasaulio čempionate
2007 6-5 (55 proc.) 3 vieta Europos čempionate
2008 7-2 (78 proc.) 4 vieta olimpinėse žaidynėse
2009 6-4 (60 proc.) 11 vieta Europos čempionate
2010 6-4 (60 proc.) 3 vieta pasaulio čempionate
2011 5-4 (56 proc.) 5 vieta Europos čempionate
2012 3-4 (43 proc.) 8 vieta olimpinėse žaidynėse
2013 11-1 (92 proc.) 2 vieta Europos čempionate
2014 12-2 (86 proc.) 4 vieta pasaulio čempionate
2015 7-3 (70 proc.) 2 vieta Europos čempionate
2016 8-2 (80 proc.) 7 vieta olimpinėse žaidynėse
2017 2-3 (40 proc.)


Daugiau pergalių draugiškose rungtynėse – geresnė vieta čempionate

Nors kiekvieną vasarą rinktinė žaidžia su skirtingo pajėgumo rinktinėmis, vis dėlto, išanalizavus vienuolikos pasirengimo ciklų rezultatus, galima padaryti tam tikras išvadas.

Akivaizdu, šiuo laikotarpiu po geresnio pasirodymo vasarą būdavo aukštesnė vieta ir vėlyvą rugpjūtį arba rugsėjį vykstančiuose oficialiuose turnyruose.

Geriems pasirodymams priskyrėme visus, kuriuose lietuviai pateko bent jau į pusfinalį ir finišavo tarp keturių stipriausių rinktinių (iš viso 6 tokie pasirodymai). Tuo metu blogais pasirodymais laikomi tie, per kuriuos Lietuvos komanda neperžengė ketvirtfinalio barjero (iš viso 5).

Per šešias vasaras, kai rinktinė pasirodydavo gerai, kontroliniuose mačuose iškovota 49 pergalės ir patirti 17 pralaimėjimų (74 proc.). Metais, kai rinktinei pasisekdavo mažiau, ji draugiškuose susitikimuose taip pat patyrė 17 nesėkmių, bet iškovojo jau tik 26 pergales (60 proc.). Skirtumas akivaizdus.

Panašias išvadas galime daryti pažvelgę ir į atskirus geriausius ir blogiausius pasirodymus. Po dviejų geriausių vasarų, kalbant apie draugiškas rungtynes (2013 ir 2014 m.), – sidabras Europos čempionate ir 4 vieta pasaulio pirmenybėse.

Tuo metu tris iš keturių blogiausių santykių kontroliniuose mačuose (2006, 2011 ir 2012 m.) lydėjo nesėkmės ir oficialiuose turnyruose: atitinkamai 7 vieta pasaulio čempionate, 5 vieta Lietuvoje vykusiose Senojo žemyno pirmenybėse ir vos 8 pozicija Londono olimpiadoje. Išimtis yra tik 2007 metai, kai Ramūno Butauto vadovaujama komanda iškovojo tik 55 proc. pergalių, bet Europos čempionate suklupo tik kartą ir iškovojo bronzą.

Reikšmingas trenerių faktorius

Tiesa, vertinant gautus rezultatus, būtina atsižvelgti ir į dar vieną faktorių – rinktinei vadovavusius trenerius.

reklama

Jonas Kazlauskas

Sėkmingiausias rinktinei ketverių metų draugiškų rungtynių ciklas buvo 2013–2016 m. (38-8,83 proc.), o būtent šiuo laikotarpiu komandai vadovavo Jonas Kazlauskas.

Kitiems treneriams sekėsi kiek sunkiau. Ramūnas Butautas per trejus metus (2007–2009) pasiekė 59 proc. pergalių (19-13), o Kęstutis Kemzūra (2010–2012) vos perlipo 50 proc. barjerą (14–12,54 proc.).

J. Kazlauskas buvo ir tas, kuris iš paskutinių trenerių rinkosi žaisti daugiausia draugiškų rungtynių. Jo komandos vidutiniškai rungtyniaudavo po 11,5 karto, o prieš trejus metus net pagerino rekordą – sužaidė 14 mačų. Tiesa, būtent 2014-aisiais kontrolinis ciklas susiklostė bene skaudžiausiai, kai per paskutines rungtynes traumą gavo pagrindinis rinktinės įžaidėjas Mantas Kalnietis.

Kiti du treneriai rinkosi kiek trumpesnius maratonus – R. Butauto rinktinės žaisdavo po 10,7 karto, o K. Kemzūros – 8,7.

2003 m. fenomenas

Vienintelis kartas, kai Lietuvos rinktinė nepatyrė nė vieno pralaimėjimo per kontrolinių rungtynių ciklą, – 2003 metai.

Būtent tais metais lietuviai po 64 metų pertraukos tapo Europos čempionais. Nė karto nei kontroliniuose, nei oficialiuose mačuose nesuklupę Antano Sireikos auklėtiniai pelnytai buvo pakrikštyti stipriausia istorijoje Lietuvos rinktine.

Vis dėlto tie metai buvo maloni išimtis iš taisyklės, o vėlesnė istorija rodo, kad nors ir egzistuoja tam tikras ryšys, visgi, net ir prasčiau pasirodžius per draugiškas rungtynes, čempionate galima tikėtis sėkmingo pasirodymo.