Esperantininkas Jegorovas: esperanto peržengė tokią ribą, kai ji jau negali sužlugti

Povilas Jegorovas (© Paulius Peleckis | Alfa.lt)

„Kalba plinta ne dėl to, kad yra gera ar bloga. Anglų paplito ne todėl, kad ji – labai graži ar ypač lengva. Už jos stovi galingos valstybės ir kapitalas. Jeigu gautume bent šimtąją dalį to, ką gauna britai, nukonkuruotume anglų kalbą labai greitai, per keletą metų“, – apie vis dar neįgyvendintą tikslą – paversti esperanto visas tautas vienijančia kalba – su viltimi, kaip ir dera Dr. Esperanto sekėjui, kalbėjo Povilas Jegorovas.

„Esperanto buvo ant disidentizmo ribos“

Su esperanto kalba jau esate beveik pusę amžiaus. Atsimenate, kodėl ji taip sužavėjo, kad ir nebepaleidote?

Pradžia buvo įprasta: mokiausi Molėtuose, atrodo, devintoje klasėje. Mokykloje atsirado naujas mokytojas, kuris dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Jis taip pat esperanto mokėjo, todėl paskelbė apie tais laikasi vadinamą fakultatyvą, užklasinę veiklą.

Nuėjau grynai iš smalsumo, nė neįsivaizdavau, kas čia per „daiktas“ yra. Iš pradžių neatrodė labai įdomiai. O po Naujų metų Panevėžyje buvo organizuojamas renginys moksleiviams, kurie fakultatyviu būdu mokosi šios kalbos.

Esperanto tarybiniais laikais buvo nelabai toleruotinas, ant disidentizmo ribos. Tada Lietuvoje kilo šioks toks atgimimas, apie keliasdešimt mokyklų mokė esperanto. Į Panevėžį suvažiavo apie 200 žmonių, tarp jų – žymių Lietuvos esperantininkų, veteranų. Mokytojas ir mane ten pasiėmė.

Žiūriu, visi esperantiškai kalba ir susikalba. Tai man padarė įspūdė, todėl ir „užkibau“. Tais laikais dar buvo mada susirašinėti, žurnalai skelbė esperantininkų adresus užsienyje (Čekoslovakijoje, Lenkijoje, Vengrijoje). Pradėjau gauti laiškus iš užsienio, tada jau įsitraukiau galutinai.

Dabar jau ir pats esperanto veteranas esate.

Jau esu veteranas ir daug metų – esperantininkų vadovas, pagrindinis ideologas ir organizatorius, – sakė adovokatas, Lietuvos esperantininkų sąjungos valdybos pirmininkas P. Jegorovas. Jo pastangomis 2005 metais Vilniuje įvyko 90-asis Pasaulinis esperantininkų, o 2008-aisias esperantininkų-žurnalistų kongresas. –

Iš esmės esperanto tapo mano gyvenimo būdu. Praktiškai jau konkuruoja su profesija, nes esperanto daugiau laiko atima. Gerai, kad advokatūra – laisva profesija, nesi suvaržytas kaip valstybinėje tarnyboje. Galiu derinti abi veiklas.

Ar greitai esperanto išmokote?

Gana greitai ją perpratau. Kai teroriškai kalbą mokaisi, dar nieko, bet kai persilauži, – pradedi mąstyti, o aš ir sapnuoju esperantiškai, – nusišypso teisininkas. – Tada galima sakyti, kad kalbą moki. Kai pradėjau esperantiškai kalbėti, „užsikabinau“ visiems laikams.

Esperanto genialumas slypi tame, kad joje nėra nė vieno išgalvoto dalyko

Į kokią kalbą esperanto panašesnė – italų, vokiečių?

Pagal sudėtį, esperanto yra sukurta daugiau romanų kalbų – italų, prancūzų, ispanų – pagrindu, nes iš jų sudaryta apie 60-70 procentų esperanto žodžių šaknų, o germanų – gal kokia 30 % ir keletas procentų iš slavų kalbų. Jeigu kurią šių kalbų moki, daug dalykų atpažįsti.

Daug kas esperanto vadina dirbtine kalba. Aš taip nevadinu ir ginčijuosi su tais, kurie taip sako. Mano supratimu, ji nėra dirbtinė arba jos dirbtinumo laipsnis labai mažas. Joje nėra nė vieno išgalvoto dalyko – nei žodžių šaknies, priešdėlio, priesagos, kalbos dalies ar gramatinio elemento, kurio nebūtų nacionalinėje kalbose. Čia ir visa esperanto esmė ir genialumas.

Viskas paimta iš natūralių kalbų, bet sukurtos griežtos taisyklės, čia nėra nė vienos išimties. Esperanto turi tik šešiolika pagrindinių gramatikos taisyklių. Tai labai dari ir imli kalba. Aišku, ji šiek tiek susintetinta, bet paimta tai, kas nacionalinėse kalbose optimaliausia, paprasčiausia. Esperanto kalboje tarimas labai paprastas, kaip parašyta, taip tariama, kirtis nešokinėja.

Aš lyginu taip: lietuvių literatūrinė ar bendrinė kalba, palyginus su tarmėmis, yra šiek tiek dirbtinė, aptvarkyta, daug žodžių žymūs kalbininkai yra sugalvoję. Dirbtinių kalbų pasaulyje yra apie tūkstantį, bet nė viena negyvuoja 130 metų kaip esperanto. Jos tikrai dirbtinės, viskas jose yra sugalvota.

Kalba turi į kažką remtis, turėti dvasią. Liudvikas Zamenhofas (esperanto kalbos kūrėjas, dar vadinamas Dr. Esperanto arba Daktaras, turintis vilties – red.pastaba) į kalbą žiūrėjo ne techniškai, o plačiau.

Kalba jam yra visuomeninis reiškinys, kuris privalo turėti, kaip jis sakydavo, vidinę idėją (esp. la interna ideo). Kalba, pagal L. Zamenhofą, turi vienijančią, solidarizuojančią jėgą. Esperantiškai automatiškai tampa bendruomene be didelių pastangų, nes juos vienija kalba ir jos idėja.

L. Zamenhofas ne tik kalbą kūrė, bet ir filosofinių teorijų apie gerus tautų santykių, demokratišką, lygiateisį jų bendravimą. Jis, tam tikra prasme, buvo ir filosofas, ir politologas. Tada dar nebuvo Europos Sąjungos, bet jis jau rašė, kad europiečiams reikėtų vienytis. Tai labai patraukia, vien techniškas skiemenų dėliojimas nėra įdomus.

L. Zamenhofui, gyvenant ir dirbant okulistu Veisiejuose, ten parašius pirmąjį vadovėlį ir kauniečiui uošviui finansavus jo leidimą 1987 metais, esperanto kalbai prognozuotas neilgas gyvavimas. Šios prognozės nepasitvirtino.

Esperanto kalbai yra 130 metų. Ji sudaryta Europos kalbų pagrindu, todėl ji ir gyvuoja. Aišku, ne tik todėl. Dabar sakau, kad ji vystosi visose srityse. Mes turime rašytojų, tiesiogiai rašančių esperantiškai, turime žodynų.

Pirmame vadovėlyje buvo 927 žodžių šaknys, o dabar – apie 15000. Kalba vystosi, prižiūrima Esperanto akademijos. Esperanto peržengė tokią ribą, kai ji jau negali sužlugti, nes vystosi savaime kaip organizmas. Jis jau egzistuoja kaip reiškinys visame pasaulyje. Esperantininų yra apie 130 pasaulio šalių.

Kuriame regione ar šalyje esperantininkų bendruomenė yra stipriausia, aktyviausia?

Žinoma, daugiausia esperantininkų yra Europoje, nes esperanto iš čia ir kilusi. Labai plati bendruomenė yra Japonijoje, Kinijoje ir Pietų Korėjoje, Lotynų Amerikoje – Brazilijoje. Ten ypač stipri esperanto idėjinė pusė, grynai filosofiniu pagrindu padedanti matyti ką bendro ir gero turime.

Yra esperantininkų ir Afrikoje, bet jie labiau žiūri į praktinę, o ne idėjinę esperanto pusę. Tai irgi gerai. Kinijoje – taip pat jos mokomasi daugiau iš praktinių paskatų. Kinijos ekspansija jaučiama visose srityse ir jie panaudoja visokius kanalus, taip pat ir šitą. Čia yra daug propagandos apie Kiniją, bet jie ir gerus dalykus daro, remia grožinės esperanto literatūros leidybą.

Amerikoje, Australijoje yra esperantininkų bendruomenės, bet anglakalbiams užtenka anglų kalbos ir nieko daugiau nereikia. Jie mano, kad visose šalyse gali susikalbėti. Mes, esperantininkai, irgi kartais taip manome, – nusišypso ilgametis tarptautinių esperantininkų organizacijų narys.

O jeigu konkrečiau įvardytumėte esperantininkų bendruomenę pasaulyje, kokios šalies gyventojų skaičiui ji prilygtų?

Skaičių yra labai įvairių, nes organizacijos apima toli gražu ne visus esperanto kalbos vartotojus. „Encyclopædia Britannica“ nurodo 10 milijonų. Manau, per daug. Realiai – apie trys milijonai visame pasaulyje.

A, manote, Dr. Esperanto būtų patenkintas tuo, kaip jo sukurta kalba paplitusi ir vartojama? Juk mus jungianti vis dar yra anglų kalba, o ne esperanto, kaip jis tikėjosi.

Be abejo, jo lūkesčiai buvo didesni. Antra vertus, kalba plinta ne dėl to, kad yra gera ar bloga, o dėl to, kas už jos stovi. Anglų paplito ne todėl, kad ji – labai graži ar ypač lengva. Už jos stovi galingos valstybės ir kapitalas. Juk yra specialios organizacijos kaip Britų taryba, kurios pagrindinis tikslas įvairiose pasaulio šalyse platinti kalbą, kultūrą.

Tam skiriami milijardai svarų sterlingų, o mes iš esmės laikomės iš savęs, dirbame visuomeniniais pagrindais. Jeigu gautume bent šimtąją dalį to, ką gauna britai, nukonkuruotume anglų kalbą labai greitai, per keletą metų.

Ar turite vilties, kad ji taps visus jungiančia demokratiška kalba, kur visi kalbėtojai jausis lygiaverčiai, nes niekam ji nėra gimtoji?

Pasaulyje dabar atsiranda visokių tendencijų. Nebus visada taip, kad tik Jungtinės Valstijos dominuos, jau dabar jos nedominuoja (jeigu po karo gamino 65 procentus pasaulinės produkcijos, tai dabar – apie 17 %). Tai keičia ir kalbinę atmosferą. Žinoma, šis procesas yra ilgas. Tarkime, kinai todėl ir remia esperanto, nes joje mato alternatyvą anglų kalbai. Kinija jau daug metų spėriai ekonomiškai vystosi, taigi visko gali būti ir šioje srityje.

Vis tiek bendros kalbos idėja nemirs, ji egzistuoja nuo viduramžių. Įdomi situacija susidarė Europos Sąjungoje, kur teoriškai visos 28 kalbos yra lygios, bet šita lygybė – tik fasadinė. Tiesa, kai kuriuos dokumentus jie iš tikrųjų verčia į visas kalbas dėl tos lygybės įrodymo, bet dominuoja anglų, prancūzų, vokiečių.

Po „Brexit“ Europos Sąjungoje lieka tik dvi anglakalbės šalys – Airija ir Malta, bet jų įtaka šioje organizacijoje visai kitokia. Ne kartą Europos Komisijos pirmininkas Ž.K. Junkeris viešai pasakė: jeigu išeinat, tai išeikit ir su savo kalba, mes dabar kalbėsime prancūziškai.

Bendros kalbos klausimas laiks nuo laiko iškils. Visai realu, kad esperanto ja taptų, nes Lenkija tikrai šią idėją paremtų, taip pat Vengrija ir Kroatija, ten esperantininkų judėjimas stiprus. Aš esu optimistas. Tiesa, mano amžius toks, kad pats didelės pergalės nesulauksiu, – kalbėjo 62-ejų teisininkas ir Lietuvos esperantininkų vadovas, – bet iš principo mūsų reikalas teisus ir mes turime laimėti.

Vienems esperanto atrodė „nesąmonė“, kitiems utopija, bet ir utopijos išsipildo

Lietuvos nacionalinėje UNESCO galerijoje šią savaitę atidaryta Lenkijos instituto Vilniuje parengta paroda „Zamenhofas – esperanto kalbos kūrėjas“. Ji skirta 2017-ųjų UNESCO paskelbtiems Liudviko Zamenhofo metams ir šimtosioms jo mirties metinėms minėti. Tai suteikia svorio ir pritraukia dėmesio pačiai kalbai?

Be abejo. UNESCO jau antrąkart paskelbė L. Zamenhofo, kartu su sąrašu kitų žymiausių pasaulio asmenybių, metus. Pirmą kartą 1959 metais, kai minėtos šimtosios L. Zamenhofo gimimo metinės, ir dabar. Žinoma, tai duoda stimulą šias asmenybes pasaulyje pažymėti, atkreipti vysriausybių dėmesį į jas ir jų darbus. Tai labai svarbu.

Pati UNESCO yra priėmus tris rezoliucijas dėl esperanto kalbos, kad ji turi vertę, ji yra naudinga intelektualinių-kultūrinių mainų srityje. UNESCO yra vienintelė tarptautinė organizacija, su kuria Tarptautinė esperantininkų organizacija bendrauja tiesiogiai kaip nevyriausybinė organizacija.

Daug metų esperantininkai svajojo, kad prestižinis keliomis kalbomis leidžiamas žurnalas „UNESCO Courier“ būtų esperanto kalba, o šiemt to pasiekė! UNESCO sutiko, bet su sąlyga, kad patys esperantininkai tai finansuos. Mums pinigų davė kinai. Prieš pora mėnesių išėjo pirmas esperantiškas šio žurnalo numeris.

Kaimynai lenkai prieš trejus metus esperanto įtraukė į nacionalinį nematerialiojo kultūros paveldo sąrašą, o mums esperanto – vertybė?

Valstybiniu mastu nėra taip išreikšta, bet mes per daug nesiskundžiame. Lietuvoje esame L. Zamenhofą pakankamai įprasminę. Kartais konkuruojame, kieno Zamenhofas yra, – lietuvių ar lenkų. Siūlau to nedaryti, nes jis – ir toks, ir toks.

Su lenkų esperantininkais labai gerai sutariame, jie juokauja, jeigu jums naudinga, sakykit, kad jis yra jūsų, o mes sakysim, kad mūsų. Taigi Lietuvai L. Zamenhofas yra svarbus, nes susijęs ir su Veisiejais, ir su Kaunu. Veisiejuose 1998 metais pastatytas gražus jo paminklas, yra L. Zamenhofo gatvės Kaune ir Vilniuje.

Kaune Lietuvos esperantininkų sąjunga registruota l. Zamenhofo gatvės penktame name. Šis Aleksandro Zilberniko, Zamenhofo uošvio, namas yra labai svarbus. Jis dukteriai Klarai davė kraitį apie 10 tūkstančių aukso rublių. Tais laikais tai buvo didelė suma (karvė kainavo du rublius). Beveik pusė šio kraičio atiteko pirmam esperanto vadovėlio ir kitų knygų leidybai finansuoti.

Šis mecenavimas ne mažiau svarbus, nei pačios kalbos sukūrimas. Jeigu ne Zamenhofo uošvis, galbūt esperanto ir neturėtume, ji būtų likusi popieriuose. Juk iš pradžių niekas nenorėjo vadovėlio leisti. Leidėjai atsisakinėjo, kas čia per nesąmonė, sugalvojo kalbą, kažkokia utopija.

Ar ji tikrai utopinė? Ar Zamenhofo idėją apie bendrą, tautas vienijančią esperanto kalbą įmanoma realizuoti?

Ji, tam tikra prasme, utopinė, bet kai kurios utopijos išsipildo. Sakyčiau kitaip – tai labiau idealistinė idėja. Manau, kad ji irgi išsipildys.

Dabar, kai tiek prišnekėjome apie espranto kalbą, pasakykite, ar lengvai ji prieinama, norintiems mokytis?

Šioje parodoje surašyti interneto svetainių adresai (lietuviškai Esperanto mokoma Lernu.net – red.pastaba). Dabar labai paprasta mokytis, nes internete yra įvairiausių kursų. Kas nori senoviškai, esame daug vadovėlių išleidę. Kartais organizuojame kursus, bet šiuo metu mažiau, nes internetas visus užkariauja.

Kaip pasakytumėte nekantriausiems, per kiek laiko esperanto galima išmokti taip, kad susikalbėtum?

Jeigu žmogus imlus kalboms, susikalbėti elementariai, buitiškai galima pramokti per kelis mėnesius. Galima ir dar greičiau. Mes darydavome „blic“ kursus, kur kasdien mėnesį mokydavome. Tik toliau su tomis žiniomis reikia kažką daryti – skaityti, rašyti, klausyti, kalbėti. Greitai išmoksti – greitai pamiršti.

Palyginus su tuo, kokias Jūs galimybes turėjote mokytis esperanto ir dabar, reikia tik labai norėti?

Tai – dvipusis reikalas. Kada mažai galimybių, buvo daugiau noro. Dabar kai visko yra, viskas pasiekiama, žmonės kartais ir pasiklysta, nes nebežino, ko jie nori. Tais laikais nebuvo merkantilinio mąstymo. Dabar vaikai nuo mokyklos galvoja, kokią profesiją rinktis, kad pinigų daugiau uždirbtų. Manau, neproporcingai mažai skiriama dėmesio dvasiniam tobulėjimui. Aišku, kiekvienas laikmetis yra kitoks.

Duktė Neringa nusekė Jūsų pėdomis, pasirinko advokato profesiją, o esperantininko kelią? Kas nors šeimoje šia kalba dar be Jūsų kalba?

Dukra šiek tiek mokėsi esperanto kalbos, gali buitiškai susikalbėti. Žmona irgi kažkiek supranta, nes anksčiau jai tekdavo, kai būdavau išvykęs, atsakyti į esperantininkų skambučius. Anūkė dar tik trečią klasę baigė, dar jai nieko nesakiau, bet paskui gal pabandysiu.

Aš pats jau esu fanatikas, tokių ir tarp esperantininkų yra mažai. Jau čia mano gyvenimo būdas ir tikslas. Man norėtųsi, kad anūkė bent jau suprastų, kas esperanto yra, – asmeninę viltį išreiškė Lietuvos esperantininkų sąjungos valdybos pirmininkas P. Jegorovas.

Alfa.lt

Povilas Jegorovas
Iškilmingas Liudvikui Zamenhofui skirtos parodos atidarymas
Iškilmingas Liudvikui Zamenhofui skirtos parodos atidarymas
+15

Taip pat skaitykite: