Turkų iliustruotoja: turėjau kovoti, kad galėčiau tapti menininke

Hilal Can
Hilal Can
© Dmitrijus Radlinskas

„Turkijoje šeimos nariai stipriai susieti vienas su kitu. Labai sunku iš to išsilaisvinti, pirmiausia, emociškai ir suprasti, kas esi iš tiesų, o ne kaip tau sakė tėvai ar giminaičiai. Taigi turėjau kovoti ir su tėvais, ir su savimi, vidiniu netikrumu, nepasitikėjimu. Man dabar dar nauja sakyti, kad esu menininkė, iliustruotoja“, – pasakojo Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos galerijoje atidarytos parodos „Visa tai, kas liko. Mano atminties kraitis“ autorė Hilal Can.

„Visa mano karta jaučiamės pasimetę, netikri dėl savo ateities“

Ar tiesa, kad baigėte pedagogines studijas, tik vėliau apsisprendėte ne mokyti meno, o pati jį kurti?

Taip, turėjau būti dailės mokytoja, bet pabaigusi studijas supratau, kad noriu ko kito. Štai kodėl magistro ir dokorantūros studijas jau rinkausi meno akademijoje. Mokytoja ne dirbau, o savanoriavau, rengiau meno dirbtuves vaikams Danijoje. Ten praleidau dvejus metus. Buvo labai smagu.

Prieš šešis mėnesius Stambule baigiau meno studijas, todėl dabar galiu pasakyti, kad tai yra mano profesija. Jau turiu savo studiją, joje rengiu parodas ar atvirų durų dienas, kai žmonės gali užeiti ir pasižiūrėti, ką darau.

reklama

Daug keliaujate? Pažvelgus į užrašines, kurios jums tarnauja kaip įkvėpimo lentos ar eskizų bloknotai, turėtumėte nemažai laiko praleisti kelyje.

Tiesa, labai mėgstu keliauti, daugiausia – po Europą, ir stengiuosi tai daryti, kai tik galimybės leidžia. O nedidelė knygelė visada yra su manimi, jie neužima tiek vietos kaip piešiniai. Kai noriu padirbėti, man nereikia specialios erdvės, bet kur išsitraukiu knygelę ir pasidarau eskizų.

Paprastai įkvėpimo ieškome užsienyje, ar sava šalis ir Stambulas – įkvepia kurti?

Visi portretai, kuriuos galima apžiūrėti parodoje, nupiešti Stambule, mano studijoje, – sakė menininkė, gimusi mažame miestelyje Turkijos vakaruose. – Šių žmonių veiduose – daug emocinės įtampos, jie perkreipti, iškraipyti.

Pati šypsotės, taigi tos įtampos nepatiriate?

Tiesą sakant, visi nupieštieji man irgi šypsojosi, bet daug neigiamų emocijų yra jų viduje. Jie ir visa mano karta jaučiamės pasimetę, netikri dėl savo ateities. Taip yra visose srityse, ne tik mene. Stambulas yra įkvepiantis miestas, bet dabar, labiau neigiama prasme.

Kaupia ne daiktų, o atsiminimų, jausmų ir patirčių kraitį

Prakalbote apie jaunąją kartą, ar Jums, kaip jos atstovei, svarbi tradicija kaupti kraitį (turkiškai çeyiz), kurį minite šioje parodoje, pristatydama savo vilties skrynią. Ar pati jos laikotės, į tokią skrynią kraunate naudingus daiktus būsimam vedybiniam gyvenimui?

Tai labai sena tradicija. Mano šeima tokią skrynią ir man paruošė, bet jau nuo mažens dėl daug ko su tėvais nesutardavome. Jie nesuprato mano meniško būdo, taip pat nebuvo patenkinti mano pasirinkimu. Tuo, ką dabar darau.

Mano šeima visą laiką gyveno vienoje vietoje, mažame miestelyje, kur viskas pastovu. Vilties skrynią kroviau per keliones. Aš keliauju ir mano skrynios turinys nuolatos keičiasi, – sakė 30-metė turkė. – Jeigu turėsiu vaiką, leisiu jam ar jai patiems susikrauti savo kraičio skrynią. Į ją jie galės dėti, kas jiems svarbu, patinka, nebūtinai tik buityje naudingus daiktus.

reklama

Lietuvoje irgi tokias praeityje turėjome, dabar galime apžiūrėti muziejuje. Jeigu kas ir sugalvoja tą tradiciją atkartoti, tai – jau išimtis, nebe taisyklė. O kaip jūsų draugai, bendraamžiai vis dar krauna sau kraitį pagal seną tradiciją, ar ji yra transformuojama? Jūs ją meniškai interpretavote, susikrovėte vilties skrynią iš prisiminimų, patirčių, emocijų, įvykių, kelionių.

Turkija – didelė šalis. Yra tokių, kuriems ši tradicija yra svarbi ir jos laikosi, kai kurie – ne. Gal po dvidešimties metų niekas to nedarys? Nežinau.

Prieš trejus metus ištekėjo mano draugė, ji turėjo tikrą kraičio skrynią, prikrautą praktiškų daiktų naujam gyvenimui. Taigi mačiau ją, tai vyksta. Skrynią aš irgi turiu, bet ji prikimšta visokiausių daiktų, visokio šlamšto.

Nuo mažens išsišokote, laužėte tradicijas, įprastus vaidmenis. Ar lengva būti nepriklausoma kūrybinga moterimi, svarankiškai gyvenančia milijoniniame mieste? Saugaus mokytojo darbo, kur gautumėte pastovų atlyginimą, nenorėjote?

Apskritai nėra lengva būti nepriklausomu ir savarankišku, net ir vyrui. Turkijoje šeimos nariai stipriai susieti vienas su kitu. Labai sunku iš to išsilaisvinti, pirmiausia, emociškai ir suprasti, kas esi iš tiesų, o ne kaip tau sakė tėvai ar giminaičiai.

Manęs vis klausia, kiek ilgai toks mano gyvenimas tęsis? Tai pakelti nėra lengva, bet kai žinai, ko nori pasiekti, atrandi savo kelią. Turėjau kovoti, kad galėčiau tapti menininke. Tėvai buvo nusprendę, kad būsiu mokytoja, augau su šia man įpiršta idėja.

Kai pasakiau, kad man patinka piešti, gavau pasiūlymą – kam būti dailininke, jei galiu mokyti kitus piešti. Studijavau pedagogiką, nes neturėjau galimybių permąstyti man parinktą kelią, bet po bakalauro studijų apsisprendžiau kitaip.

Supratau, kad šeima nori mane matyti mokytoja, bet pati turėsiu atrasti, kuo noriu būti aš. Nuo mažens į galvą man kalė viena, kai rinkausi kita, jaučiausi blogai, nes tarsi neturėčiau to daryti. Tokius žaidimus su manimi žaidė protas.

Taigi turėjau kovoti ir su tėvais, ir su savimi, vidiniu netikrumu, nepasitikėjimu. Man dabar dar nauja sakyti, kad esu menininkė, iliustruotoja. Tai tampa mano profesija, labai tuo džiaugiuosi. Pasižiūrėsim, kaip man seksis.

Šiandien, liepos 12-ąją, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos galerijoje atidaryta Jūsų paroda, kurioje kalbą sakė ir Turkijos ambasadorė Lietuvoje Aydan Yamancan. Gal dabar šeima jau taip nebepyks, kad tapote menininke?

reklama

Tiesą sakant, šis renginys yra mano veiklos pripažinimas, gal jie dabar irgi pripažintų, kad jų duktė yra menininkė, – nusišypso jauna kūrėja iš Turkijos. – Tėvai vienaip buvo auginami, gyveno savo gyvenimą, apsupti mažos šeimos.

Suprantu jų rūpestį, jie norėjo man saugaus gyvenimo. Jų ketinimai buvo geri, bet man jie buvo šiek tiek žalingi. Pasitikėjimą savimi įgijau labai vėlai. Taigi šis įvykis man pačiai yra netikėtas. Klausiau savęs, ar tai tikrai vyksta?! Pasirodo, taip.

Jūsų ausyse labai įdomūs auskarai, iš ko juos pasidarėte – iš persikų kauliukų? Sugebate menu paversti visa, kas atsiduria priešais Jūsų akis?

Taip, tai – persikų kauliukai. Tokius auskarus pasidaryti paprasta. Ši visa paroda apie vilties skrynią atskleidžia, kaip man patinka įvairiausi objektai. Man patinka žaisti su daiktais ir paversti juos kažkuo kitu, meno kūriniu.

Keliaudama, galiu parduoti atvirukus ar maišelius su savo iliustracijomis, taip užsidirbu kišenpinigių ir galiu keliauti toliau. Taip pat kuriu iliustracijas vaikų knygoms, muzikos albumams, plakatus. Mėgstu piešti, tapyti, daryti koliažus. Labai daug dalykų man patinka.

Atvirukai man irgi teikia daug džiaugsmo. Ateina argentinietis į mano studiją ir sako, o, man patinka šitas su „Pink Floyd“, noriu jį nusiųsti į Meksiką. Oho, mano darbas atsidurs Meksikoje! Neuždirbu krūvos pinigų, bet tai veikia, galiu iš to pragyventi. Jeigu kažkam reikia to, ką kuriu, tai stiprina mano pasitikėjimą savimi, – prisipažino iliustruotoja H. Can. Jos parodą „Visa tai, kas liko. Mano atminties kraitis“ Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos galerijoje Vilniuje galima apžiūrėti iki rugpjūčio 8 dienos.

Turkų iliustruotoja: turėjau kovoti, kad galėčiau tapti menininke

Hilal Can
+15