Visa tiesa apie Lietuviškas vestuves

Lukas Ramonas
Lukas Ramonas
© Edvard Blaževič
Lukas Ramonas | Alfa.lt
2017-07-12 12:00

Per metų laikotarpį sugebėjau pabūti šešerių vestuvių svetys. Dvejos vasarą, vienerios rudenį, vienerios žiemą, dvejos pavasarį. Esu sertifikuotas šeimos sukūrimo procedūrų ekspertas, tačiau išsekau, nemėgstu savo draugų ir nebeturiu pinigų. Dėl to sugalvojau sensacingą pavadinimą ir rašau į Alfą!

Recenzuosiu visas sąjungas iškart pagal visuotinai priimtą standartą.

Bernvakaris

Svarbiausia dalis. Po bernvakario net nebesvarbu, ar įvyks tos vestuvės. Pavyko sudalyvauti penkiuose iš šešių, nes penktųjų bernvakaris sutapo su ketvirtųjų ceremonija. Šiek tiek įdomiosios statistikos:

Kartingai x 2

Alkoholis x 6, atleisk mums Veryga

Striptizo klubas x 1,5 (vieną kartą tiesiog sumetėm eurus jaunikiui ant šokio, patys likom stovėt šalia durų)

Kelionė į Kijevą x 1

Kelionė į Kauną x 2

LAN party x 1

CS 1.6 kompiuterinėj x 2 (labai linksma, bet greit visos kompiuterinės užsidarys, era baigiasi)

Sodyba x 1

Rašiau priesaikų x 5

Priesaikose naudojau punktą nepamiršti išgert su draugais x 5

Pirtis x 2

Homoerotiški bajeriai pirtyje x 0, nes jau nebe 90-ieji

Jaunikis buvo girtesnis už likusius dalyvius x 0 :(

Matome gana platų pramogų spektrą, nuo kognityvinių iki kūniškų. Ant kartingų mane juodai sudraskė, nes važiavau triskart žemesnės bobučių lygos greičiais, bet visus sudraskiau ant CS, kadangi paauglystėj neturėjau draugų, bet turėjau kompą.

Bernvakaris savo prigimtimi yra įdomus fenomenas. Su dabartiniais draugais ir buvusiais, draugų draugais, nepasiekiančiais familiarumo, pažįstamais, pirmą kartą matomais ir gal įsiinfiltravusiais driežažmogiais susitikinėji, susirašinėji, skaičiuoji pinigus, vedi bendrus biudžetus, prisimeni gerus laikus ir klausaisi svetimų sentimentų, planuoji, tingi, skundiesi, susipyksti ir už akių išvadini debilais, juokiesi iš bajerių ir vis planuoji planuoji planuoji tą patirtį, kurią jaunikis turės visą gyvenimą ar iki kitų statistinių vestuvių prisiminti.

Bernvakaris įvyksta, ir staiga visos komunikacijos pasibaigia, ryšys nutrūksta, tyla ir užmarštis tvyro ten, kur virė „tai gal nejemam to paintbolo pabodęs juodai“ diskusijos. Paskutinį kartą sutinki draugų draugus ceremonijoje, tarsi ex. Mandagiai nusišypsai, prisimeni gerus organizavimo laikus, bet jūs jau svetimi.

Ceremonija

Keturios sąjungos buvo šventos, dvi purvinoje nuodėmėje. Kiek apklausiau, pagrindinis motyvas tuoktis bažnyčioje – gražesnės nuotraukos. Pagrindinis motyvas tuoktis ne bažnyčioje – pfffffffff. Bažnyčiose agresyviai nesižegnojau ir aktyviai klausiausi, ar neišgirsiu iš rūsio pagalbos stuksenančių vaikų. Nieko prieš katalikus, bet jei „Google“ darbuotojai vaikus prievartautų kunigų tempais, visi naudotume „Bing“.

Tačiau tie įžadai ir įsipareigojimai mylėti vienas kitą visą gyvenimą blablabla nėra labai svarbu. Drama slypi visai kitur. Po santuokos sutarties sudarymo kiekvieno svečio dūšioje sukirba nerimastis. Netrukus egzistencinis siaubas įsiskverbia į minčių kerteles. Sąmonę pasiglemžia vienas klausimas, galbūt mįslingiausia mūsų civilizacijos paslaptis. TAI KADA DABAR DUOTI TĄ VOKELĮ?

Problema yra vieningo standarto nebuvimas. Vieni vokelius ima iškart po ceremonijos. Kiti sako, dabar sveikins tik netikri svečiai, kurių nekvietė į vakarinę dalį, o tikri „vietoje“. Treti, amoraliausi, šio klausimo net neapgalvojo. Blogai, nes vokelio įteikimas ne laiku yra didžiausias įmanomas apsigėdinimas – atrodo, atėjai tik eurų atiduoti. Taip ir stovi nuolatinėje įtampoje, kaip agurkas veganų feste, kol svetimi eurai degina kišenę, o praeities gėdų šešėliai primena kiekvieną turėtą nesėkmę. Pakvietime galima nenurodyti vietos, laiko ar net to, ar svečias apskritai yra kviečiamas, bet būtina nurodyti vokelio įteikimo vietą ir laiką.

Fotosesija

Arba duokit normaliai gerti, kol būsime priversti žiūrėti, kaip Belmonte ar kokiam nors Parko Dvaro Malūne būnat laimingi, arba visai neimkit mūsų. Rodyt svetimą laimę blaivam žmogui yra labai nemandagu.

Vakarinė dalis

Vakarinė dalis yra mini-bernvakaris ir todėl visai nieko. Pusė vyko sodybose per naktį, pusė baruose, todėl kaip Bleidas vaikščiojau abiejuose pasauliuose. Sodyba yra rizikingesnis variantas, kadangi svečius paimi įkaitais ir tikiesi, kad jie susirgs Stokholmo „Ryte bus pirtis!” sindromu. Baras duoda daugiau intymumo, bet jei turi daug babulkų ir dėdžių Kęstų, jiems gali nepatikti. Sodyba ar baras, receptas paprastas: duokit gerti, duokit valgyt, vedėją perpjautom čiurnom išvežkit į mišką ir tikėkitės geriausio.

Beje, dabar populiarėja kastruoto vedėjo variantas – sugaunamas standartinis vedėjas iš gamtos, bet jis ištreniruojamas nedaryti nieko, išskyrus nešioti mikrofoną tostui. Bet niekad nežinai, ar neužplauks jam kas, ar neprivers močiutės perduot apelsino po smakru pusbroliui iš UK.

Vestuvių žavesys ir yra tie visi atsitiktiniai: močiutės iš grabo paskutinei šventei ištrauktos, tetos, su kuriomis į pusmetį per „Skype“ kalbi, pusiau draugai, kurie, nepaisant visko, lieka tavęs įsikabinę. Vestuvės yra puikus žmonių, kurių tau nepavyko atsikratyti, registras. Užpili ant visų alkoholio, paleidi muzikos, žiūri, kas gausis.

Rytas

Teiskit mane kiek norit, bet šakotis yra skanu ir būtina.