Ketverių į globėjų šeimą patekusi studentė: eiti vienam yra beprotiškai sunku

Algimantė Ambrulaitytė (© Paulius Peleckis | Alfa.lt)

„Kai man buvo ketveri metai, jie mane paėmė globoti“, – drąsiai prisipažįsta devyniolikametė žurnalistikos studentė Algimantė Ambrulaitytė, kilusi iš nedidelio Ariogalos miestelio ir jau spėjusi savo straipsniu apie Raseinių politikų neskaidrius viešuosius pirkimus sukelti audrą. Drąsos kalbėti aštriomis regionų temomis jai netrūksta, kaip ir atvirai papasakoti apie savo išsipildžiusią svajonę turėti šeimą. Kartais ji girdi istorijas apie vaikus, kurie įstrigo globos namuose, puikiai žino ir savąją, skatinančią nepaslysti. Suaugusi lanko globojamus vaikus ir nori ateityje pati suteikti paliktiesiems antrą šansą.

Iš pradžių vadino „dėde“ ir „teta“

Energinga, pilna šypsenos ir ryžtingai siekianti tikslų. Kupina jaunatviškų lūkesčių, atvirai pasakojanti apie gyvenimą septynių palaikančių asmenų šeimoje miestelyje, kuris neatstūmė globojamų vaikų. Ir kartu suprantanti, kad suaugti ir prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą netgi svarbiau, negu biologinėse šeimose gyvenantiems vaikams. Ši mergina ne veltui savo ateitį sieja su tiesos paieškomis – tiek ji, tiek jos jaunesnė į tą pačią globėjų šeimą atėjusi sesuo turi vieną bendrą, jokiais genais neištrinamą bruožą: jeigu užsibrėžė tikslą, būtinai ir pasieks.

„Aš nežinau, kokia dabar būčiau, jei nebūčiau užaugusi šioje šeimoje. Kartais girdžiu istorijas apie vaikus, kurie įstrigo vaikų globos namuose, išėję nesugeba susikurti savarankiškai tvirto gyvenimo pamato ir pasimeta tarp priklausomybių, lengvo gyvenimo būdo. Jie išeina be svajonių ir neturėdami jokio suvokimo, kaip savo tikslus pasiekti. Jie išeina be artimųjų kurie užtartų, padrąsintų ar įkvėptų. O eiti vienam yra beprotiškai sunku.

Sau nuolat kartoju, kad, ko gero, nebūčiau taip lengvai pasidavusi, tačiau kažin, ar be šeimoje įskiepytų tvirtų vertybių, palaikymo, meilės, supratimo, tų kasdieniškų barnių ir artimiausių akimirkų, būčiau nuėjusi tiek, kiek nuėjau dabar“, – apie savo patirtį socialiniame tinkle „Facebook“ atvirai parašė A. Ambrulaitytė.

Jos kelias į kitokį gyvenimą prasidėjo ketverių. Iš gyvenimo vaikų namuose prisimena tik nuotrupas, detales – nuolatinį triukšmą, tai, kad vaikams labai nesinorėdavo eiti miegoti, o auklėtojoms atėjus jų raminti, visi apsimesdavo pučiantys į akį. Merginos biologinė šeima buvo didelė, gimė septyni vaikai, globos namuose jie kurį laiką gyveno trise. Kai broliui suėjo septyneri, ir teko palikti globos namus, A. Ambrulaitytė prisimena labai verkusi.

Daugelis kitų prisiminimų išsitrynė, arba iškyla visai kitokiais pavidalais: kartą vienas žmogus jai pasakė, kad greičiausiai tai pasąmonė sukūrė vienus ar kitus vaizdinius. Vienas jų vis dėlto tikras – į globos namus atėję globėjai, padovanoję jai ir seseriai žaislinius vienaragius, iš pradžių vadinti „dėde“ ir „teta“. „Pradžia buvo tokia, kad mes jų nevadinome tėvais, ilgai vadinome teta ir dėde, nevadinome kitų šeimos vaikų seserimis ir broliu. Prisimenu, kaip mama apsiverkė, kai pirmą kartą ją taip pavadinau.

Mes abi labai šeimos norėjome, mums jie sakydavo, kad esame jūsų tėvai“, – Alfa.lt pasakojo globėjų šeimoje užaugusi studentė.

Vietoje vienos – dvi šeimos besiilginčios seserys

Paimti globoti mergaitę iš Raseinių vaikų globos namų du jauni ariogaliečiai, Kęstutis ir Edita Kruveliai, nusprendė dar tik išlieję namo pamatus, jau turėdami dvi savo dukras, laukdami į pasaulį ateinant sūnaus. O gal ir dar anksčiau, kai būsima globėja viešėjo pas gimines Amerikoje ir ilgai diskutavo apie idėją suteikti kitokį gyvenimą tikrųjų tėvų paliktam vaikui.

Apsisprendusių tapti A. Ambrulaitytės tėvais globėjų laukė staigmena – ne viena, o dvi šeimos besiilginčios seserys, kurių vaikų namų darbuotojai labai nenorėjo išskirti. Penki vaikai atrodė nemažas skaičius, tačiau, pasitarę su auklėtojais, socialiniais darbuotojais, įvertinę būsimus iššūkius, jie priėmė sprendimą globoti abi.

„Jų vaikai mus priėmė draugiškai. Įžengėme į tuos namus, kai dar nebuvo sutvarkyti dokumentai, mums tiesiog leido kartu pagyventi, pažiūrėti, kaip seksis. Mergaitės pagriebė mus už rankų ir nusivedė kartu, kad nestovėtume tarpduryje. Prasidėjo bendravimas, draugystė, buvo matyti, kad jau galime tapti šeima“, – prisiminė naują šeimą radusi mergina.

„Tėvai visada sakydavo, kad galiu visko pasiekti“

Abi su seserimi, priešingai nei biologiniai sutuoktinių vaikai, buvo judrios, linkusios krėsti išdaigas, bet tėvais tapę suaugusieji iššūkius priimdavo kantriai ir apgaubdavo rūpesčiu. A. Ambrulaitytė įsitikinusi, kad padėjo kasdien matomas geras suaugusiųjų ir labai panašaus amžiaus seserų, brolio pavyzdys. „Galbūt padėjo tai, kad mes nebuvome vienos, paimtos iš globos namų, matėme, kaip auga kiti vaikai. Tėvai rodė gerą pavyzdį, skiepijo gerą elgesį, mes matėme intelektualius žmones, kurie visiškai nevartoja alkoholio, nerūko, ir mums to neleidžia.

Mokykloje nebuvo žmonių, padedančių nukrypti į blogą kompaniją – mūsų miestelis atrodo labai paprastas, mažytis, bet žmonės išsilavinę, jaunimas turi svajonių, tikslų, norisi lygiuotis į juos. Aš mėgstu sveiką konkurenciją, klasėje norėjau būti pirma, kuo daugiau pasiekti, turėjau vidinės motyvacijos. Aš nenoriu būti tokia, kokia galbūt paverstų įgimtas charakteris, paveldėtos blogybės – noriu tapti tokia, kokia pati siekiu. Tėvai visada sakydavo, kad galiu visko pasiekti“, – pasakojo atsakingai į gyvenimą žiūrinti studentė.

Vaikystėje ją ir jos biologinę seserį kiek trikdė aplinkinių klausimai, kodėl jų pavardės skiriasi nuo tėvų. Tekdavo paaiškinti, kad naujai atrasta šeima apsisprendė būti globėjais ir mergaitėms palikti jų turėtas pavardes. Iš pradžių ši tema paliesdavo jautresnius niuansus, nes abi jautėsi augančios šeimoje, kurioje ir tėvai, ir seserys bei brolis – savi, kuo tikriausi. Vis dėlto aplinkiniai greitai virto didžiule palaikymo komanda.

Didelėje šeimoje vaikai nuolat buvo užimti mokslu, sportu, lankė muzikos mokyklą. Visus susiburti kartu priversdavo šventės, serialų žiūrėjimas ir tradicija bent dienai septyniese išvažiuoti prie jūros.

Su biologiniais broliais ir seserimis A. Ambrulaitytė artimesnių ryšių nepalaiko. Jos tėtis mirė, kai mergaitei buvo ketveri, prieš keletą metų nutrūko ir mamos gyvenimas. Abi globojamos seserys jaučiasi suradusios savo tikrąją šeimą ir vietą, drąsiai kuria savo gyvenimus.

„Svarbu pripažinti tai, kad riba labai plonytė, ir galiu greičiau paslysti, negu biologiniai tėvų vaikai. Jeigu jie galėtų susitikti su draugais, išgerti alaus bokalą, aš tą darydama turėčiau suprasti, kad jo vieno gali užtekti paslysti. Vaikai iš alkoholikų šeimų dažnai patys tampa alkoholikais. Žinau, kad jeigu noriu kažko pasiekti, negaliu paslysti. Mano tikslai aukščiau negu atsipalaidavimas vakarėliuose“, – rimtai apie įsisąmonintą suvokimą, skatinantį anksčiau suaugti ir prisiimti už save atsakomybę, kalba pašnekovė.

Nori gilintis į regionų problemas

Abi su į globą paimta seserimi vienija ryžtingumas, atkaklumas siekiant tikslo, noras gyventi aktyviai. A. Ambrulaitytės sesuo Laura Ambrulaitytė yra ilgų distancijų bėgikė, buvo įsitraukusi į šaulių veiklą, išsiskiria ypatingu savarankiškumu. „Mes jeigu pasakėme – padarysime“, – šypteli savo ateitį su žurnalistika, rašymu apie regionus, arba politika, siejanti Vilniaus universiteto žurnalistikos instituto studentė.

Studijos ir patyrusių žurnalistų pavyzdys ją paskatino giliau pasidomėti Raseinių savivaldybės viešųjų pirkimų sutartimis. Pradėjusi nagrinėti, kodėl vėluojama atlikti Ariogalos kultūros namų rekonstrukcijos darbus, aptiko, kad vietinė statybų įmonė galimai neskaidriai laimi rajono konkursus – įmonės vadovas yra įtakingo vietos politiko sūnus. Pasikonsultavusi su patyrusiais kolegomis, ji parašė straipsnį į vietinį laikraštį.

Jauna žurnalistė sulaukė politikų kaltinimų melu, buvo paskambinta jos mamos draugei ir užsiminta, kad nesuvaldžiusi dukros ji gali netekti darbo. Vis dėlto savivaldybės atstovai vengė atsakyti į užduotus klausimus ir paneigti, jų požiūriu, neteisingus faktus. Į studentės pusę stojo žinomas žurnalistas, interneto televizijos „Laisvės TV“ įkūrėjas Andrius Tapinas.

„Šeima mane palaiko, per daug nesikiša, tik siūlo būti atsargiai. Man regionų tema yra viena jautriausių, svarbiausių, manau, reikia pradėti tvarkyti situaciją. Problema nacionalinė“, – kalbėti aštriomis temomis sako nebijanti A. Ambrulaitytė.

Nors atsidūrusi globėjų šeimoje ji niekada nebeaplankė vaikų namų, kuriuose gyveno, institucijose ir šeimynose gyvenančių globotinių padėtimi domisi. Atvykusi studijuoti į sostinę, kurį laiką keliaudavo į Vilniaus Antakalnio socialinės globos namus, mokė vienuoliktokus rašyti lietuvių kalbos rašinius. „Norėjau pabendrauti, pažiūrėti, kaip vaikai auga. Maniau, kad situacija bus blogesnė. Jie gyvena šeimynose, įspūdis, kad yra viena didelė šeima, padeda vieni kitiems. Ir auklėtojos kaip mamos. Aišku, vaikai kartais šneka apie tai, kad nori tikros šeimos“, – savo įspūdžiais dalijasi mergina, bendradarbiavimą su globos namais kiek pristabdžiusi pradėjusi dirbti.

Ateityje, sukūrusi savo šeimą, ji svarstytų apsiimti globoti bent vieną vaiką – taip savotiškai pratęstų gerumo pamokas, gautas iš savo tėvais vadinamų globėjų.

Alfa.lt

Algimantė Ambrulaitytė
A. Ambrulaitytės šeima.
A. Ambrulaitytės šeima.
+3

Taip pat skaitykite: