Kai miškas tampa mediena – laikas naikinti ir urėdijas

Miškas (© Pixabay.com)

Ketinau jau pirmuoju šio pasisakymo sakiniu labai aiškiai pranešti, kad neturiu jokių privačių interesų palaikyti vieną iš pusių diskusijose dėl urėdijų Lietuvoje naikinimo tikslingumo, tačiau greitai susizgribau, kad tokiu atveju nevalingai pameluočiau. Iš tiesų, neturiu jokių verslo interesų, nesibičiuliauju su urėdais, į medžiotojus apskritai žiūriu šnairuodamas, tačiau esu prisiekęs grybautojas, nors tu ką. Tokią savo pasiją liudiju dar ir straipsnio pabaigoje prikabindamas prierašą „Intymūs grybavimo malonumai“. Taigi, jeigu norite, čia išsakytą poziciją laikykite išgrynintu grybautojo požiūriu, bandant apžvalgyti tai, ką turime, pasistiebus nuo baravyko kepures. Drauge dar kartą patikinsiu, kad į mišką slenku ir grybauju visai ne urėdų draugijoje, o paprastai su savo žmona, guminius batus grybavimui perku už savo pinigus, niekas prie to neprisideda.

Labiausiai skauda širdį ir didžiausią diskomfortą jaučiu dėl to, kad šioje diskusijoje atsidūriau priešingoje barikadų pusėje, nei mano paties labiausiai gerbiami žurnalistai, pelnę kovotojų prieš korupciją ir valdžios piktnaudžiavimus reputaciją, o dabar palaikantys vyriausybės užmanynus naikinti urėdijas kaip antikorupcinės veiklos priemonę. Valdžia atviru tekstu skelbia, kad urėdijos neva yra korupcijos irštvos, o tokią ne iki galo patikrintą žinią pasigauna labiausiai alergiški blogiui žmonės, ugningi kovotojai už teisybę. Tačiau šis pavyzdys dar kartą prikišamai parodo, kad žmonių sąžiningumu, dorumu, garbingumu taip pat, norint, galima išmoningai manipuliuoti, išstatant melagingus taikinius.

Edvardas Čiuldė

Kai žodis „urėdas“ yra įtraukiamas į žodžių „socialdemokratai“ ir „valdžios vyrų medžioklės“ kontekstą, susiklosto ne pačios geriausios asociacijos, o minties automatizmas tokiu atveju labai greitai gali nupiešti baisius vaizdelius. Tačiau ne viskas yra taip, kaip atrodo.

Čia jokiu būdu nekeliu sau tikslo išskalbti miškininko mundurą, juolab kad tikriausiai nebūna dūmų visai be ugnies. Kita vertus, jeigu po šio susipriešinimo miškininkų kasta Lietuvoje išliks, privalu bus išmokti pamoką, kad mūru stojant už Lietuvos miškus svarbus dalykas yra ne tik miškininko profesinė kvalifikacija, bet ir jo reputacija. Kad ir kaip baigtųsi ši istorija, po buvusio užsiundymo į miškininkus jau visados bus žiūrima pro padidinamą stiklą, ieškant net menkiausios dėmelės.

Nekalbėsime šįkart apie tai, kaip užmojai naikinti urėdijas dera su laimėjusios rinkimus partijos pažadais gaivinti regionus, negąsdinsime vieni kitų žinia apie naikinamas darbo vietas ir panašius, ne kartą jau aptartus dalykus. Kaip matome, vadinamųjų reformatorių tokie prieštaravimai netrikdo. Tačiau į reikalo esmę galim pažiūrėti dar paprasčiau, atkreipiant dėmesį, kad didžiausia su Lietuvos miškų likimu šiandien siejama bėda yra miško vagystės, primenančios stichinę nelaimę, arba, mandagiau tariant, nesankcionuoti miško kirtimai.

Prieš keletą metų Aleksandro Stulginsio universiteto (ASU) Miškų ir ekologijos fakultete mačiau iškeltą transparantą, retransliuojantį iškilmingą žinia, kad tarptautinės organizacijos pripažino Lietuvą geriausiai su miškais besitvarkančia, pavyzdinį miško tvarumą užtikrinančia šalimi. Tikrai nepatikėjau tokio titulo pagrįstumu, turėjęs progą matyti nelegaliai iškirstus savo vaikystės miškus miškelius, o važinėjant po Lietuvą – Potiomkino miškus, kai iškirstame plote paliekama tik miško kontūrus žyminti medžių eilė, – iš tolo atrodo kaip miškas, o priėjus arčiau tenka nusivilti – optinė apgaulė. Popieriuje užrašyti skaičiai rodo, kad Lietuvos miškingumas didėja, tačiau realybė pateikia kitą vaizdelį. Tikrą dalykų padėtį galėtų atskleisti reali miškų inventorizacija, apžiūrint viską vietose, apčiupinėjant.

Norite tikėkite, norite ne, bet yra rimtas pagrindo teigti, kad masinis miško vogimas prasidėjo Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, kai jau kartą tarsi ir buvo bandoma optimizuoti miško tarnybą, atsisakius prabangos prie kiekvieno miško laikyti po eigulį. Kolūkinis žmonių mentalitetas su atsivėrusiomis laisvosios rinkomis galimybėmis yra baisus sprogstamasis užtaisas, dar ir dabar keliantis Lietuvos miškams didesnį pavojų net už gaisrus.

Urėdijų naikinimas tokioms vagystėms uždegtų žalią šviesą, o tai reiškia, kad greitai subliukštų Sauliaus Skvernelio vyriausybės viltys pertvarkos būdu užtikrinti didesnį miško pelningumą. Kitas klausimas, ar pagrindinis urėdijų uždavinys yra tapti sėkmingai funkcionuojančia verslo įstaiga, plečiančia miškų kirtimų apimtis. Jeigu būtų leista spręsti mums, eiliniams grybautojams Dalios Grybauskaitės valdymo metais, sakytume, kad urėdija visų pirma yra mišką puoselėjanti ir jį sauganti institucija, o jeigu ji dar ir daro įnašus į valstybės aruodą, tokią veiklą reikia laikyti stebuklingai sėkminga. Galima pasakyti dar griežčiau – miško eksportą reikėtų prilyginti tokiai nuodėmingai veiklai kaip prekyba organais. Žinoma, niekas neneigia būtinybės aprūpinti vietinę pramonę miško žaliava, nors civilizuoti kraštai yra linkę patausoti savo miškus, įsiveždami medieną iš mažiau civilizuotų kraštų.

Verslininkai dažnai yra sąžiningesni kalbų sakytojai, nei valdžios vyrai ar moterys. Kol Saulius Skvernelis porina apie urėdijų panaikinimo visuotinį gėrį, stambiausieji medžio apdirbėjai nesislapstydami sako, kad jie yra labai suinteresuoti miško tarnybos centralizacija, tikėdamiesi, kad tokia reforma žymiai atpigins medienos kainą.

Kas ne kas, o valdžioje esantys reformos užmanytojai tikrai žino, kad panaši miškų reforma Latvijoje nepasiteisino, nuvedė klystkeliais. Šiandien į Latviją miškų tvarkymo srityje žiūrima kaip į labai blogą pavyzdį. Galop nereikia būti labai išmintingu, kad galėtum suprasti, jog numatoma miško tarnybos centralizacija ne sumažintų, o greičiausiai padidintų korupcijos riziką. Tai daugmaž nutuokia net paskutinis asilas, nereikia net būti Vytauto Landsbergio vis minimu išmaniuoju arkliu.

Jūs kaip norite, o aš negaliu patikėti, kad Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) smulkmeniškai kišasi į Lietuvos reikalus, primygtinai rekomenduodama panaikinti urėdijas. Kažkas čia ne taip! Kaip atrodo bent man, tokie valdžios vyrų patikinimai kompromituoja šio garbingo susivienijimo vardą. Nebent būtų taip, kad su EBPO priedanga veikia tarptautinio masto lobistai, siekiantys Lietuvą paversti pigios medienos eksporto šalimi. Tačiau tokia prielaida yra menkai tikėtina, galima net sakyti, visiška nesąmonė.

Intymūs grybavimo malonumai

Įsivaizduoju, ne vienas gali pasakyti: grybavimas kaip hobis netinka prie rimto vyriškio įvaizdžio. Kitas dalykas, reikia suprasti, yra medžioklė ir žvejyba. Esą patys tikriausi vyrai kartas nuo karto žvejoja banginius Didžiajame vandenyne, o labiausiai linkę rizikuoti keliauja į Afrikos savanas pašaudyti liūtų. Be to, visi gerai žinome, kad tik žvejyba ir medžioklė, o ne grybų rinkimo menas, teikia neišsenkamus vyriško orumo įtvirtinimo atributikos rezervus. Nesunku suprasti, jog netoliese gestikuliuojantis žmogelis, staiga ištiesiantis į šonus rankas visa apimtimi, įtempdamas net pirštų galiukus iki pamėlynavimo, ne tik siekia vaizdžiai parodyti ,,nutrūkusio laimikio ilgį“, bet drauge bando aplinkiniams įskiepyti visai pašalinę mintį apie nepaprastą savo vyriškumą. Kas be ko, dar akivaizdžiau ši intonacija ryškėja dažno medžiotojo įpročiuose svetainių sienas nukabinėti briedžio arba, pavyzdžiui, vienragio ragais. Kita vertus, šįkart aš vis tik esu nusiteikęs papasakoti apie tuos išbandymus, riziką ir rimtus pavojus, kurie gali ištikti būtent grybautoją.

Bijai vilko, neik į mišką, – porina senoji patarlė. Tačiau mūsų postmodernistiniais laikais, regis, tiksliau būtų kalbėti apie užkrėstos ir baisias ligas galinčios sukelti erkės įkandimo baimę. Tai baimė, kuri vienija medžiotojus, grybautojus, uogautojus, medkirčius, raudonkepuraites ir šiaip miške pasiklydusiu neaiškios reputacijos žmones. Savo ruožtu specifiniai išbandymai grybautojui, kaip atrodo, labiau siejasi ne su aplinkos keliamais pavojais, o su vidiniais paties žmogaus kompleksais. Įvardinti šiuos kompleksus, pasirodo, vis tik nėra taip paprasta ir lengva.

Tarkime, ramiai nusiteikęs žmogus vaikštinėja po mišką, rankioja grybus, taigi, pakeitęs įprastą aplinką, tokiu būdu ilsisi. Miškas išties yra tokia filtrų sistema, kuri padeda iškylautojui apsivalyti nuo nereikalingų minčių ir blogų emocijų. Kita vertus, čia neretai ,,įkraunamos baterijos” teigiamomis emocijomis. Kaip visi gerai žinome, tokiose iškylose žmogus paprastai atstato pusiausvyrą, randa balansą. Tačiau įsivaizduokime kraštutinį atvejį, kai paskendęs savo mintyse grybautojas visai netikėtai užeina į kitų grybautojų dar nenušliaužtus pakraščius su tokia čia tyvuliuojančia geriausiųjų grybų gausybe (norėčiau sakyti pratęsdamas „nutįsusia iki horizonto“, bet horizonto miške nėra), kad pradeda raibti akys.

Galima laikyti kažkuo panašiu į prakeikimą, bet tokia mano patirtis, jog net labiausiai negrybingais metais vieną ar kitą kartą įpuolu į nepažymėtas jokiuose žemėlapiuose vietas, kuriuose iš po kojų atsiveria baravykų ,,klondaikai“. Nereikia dabar tikriausiai pasakoti, kiekvienas gerai įsivaizduoja pats, jog tokiais atvejais ramybę kažkas nupučia iš karto, o visos mintys išgaruoja kaip nebūtos. Tik vėliau, kai šeimininkės jau valo grybus ir deda į puodą, vieną akimirką užgniaužia kvapą tarsi ir gėdos jausmas arba kažkoks nesmagumas, kad, surinkęs savuosius šimtą ar du šimtus baravykų, tu dar ilgai sukai ratus, trypinėjai aplinkui, ieškodamas to mažiausiojo, nepastebėto.

Ar aprašytoji situacija liudija tik gobšumo įvykį, – sunku vienareikšmiškai atsakyti. Šiaip ar taip, grybautojo pasija, regis, mažai ką bendro turi su žvejybos ir medžioklės aistromis. Gretinamuoju atveju labai svarbūs yra pergalės prieš gamtą trofėjai. Surinkti grybai, žinoma, tokiais trofėjais nėra ir negali būti. Kita vertus, aprašytoji grybavimo patirtis kažkokia, galbūt tik labai menka dalimi leidžia nutuokti apie turtėjimo manijos išgyvenimus, padeda įsivaizduoti netramdomo noro turėti ,,daugiau ir daugiau“ aistros deginimo karštį. Dar daugiau, – šią vasarą vėl buvau įpuolęs į tokią baisią geltonuojančių voveruškų gausybę, jog vienu momentu pasijutau nelyg koks įsilaužėlis į juvelyrinę parduotuvę, kuris drebančiomis rankomis renka aukso dirbinius iš vitrinų. Kitas dalykas, kad net labiausiai prisiekęs grybautojas išėjęs iš miško greitai blaivosi, tuo tarpu tikras turtuolis, galimas daiktas, neturi ramybės net sapnuose.

Ne paslaptis, ne visados grybautoją lydi tik sėkmė, ne visados miške gali atrasti vienatvę. Būna ir taip, jog į mišką susirenka daugiau grybautojų nei yra pačių grybų. Nieko nesakykite, vis tik įdomu pabūti tokioje kompanijoje, kai žmonių nesimato, bet girdisi intensyvūs susišūkavimai. Tokiu atveju žmogaus balsas tampa labiau savarankišku, įgyja tikrą substancinį svorį. Iš visų pusių girdisi BALSAI, pasijunti papuolęs į vaiduoklių mitingą.

Grįžę iš darbų Vokietijoje žmones man pasakojo, jog grybų ten niekas jau neberenka, nors vokietis biurgeris net labai yra linkęs grybais paįvairinti savo virtuvę. Vokietis perka rytų europiečių surinktus miškuose arba specialiuose grybų tvartuose Vakaruose išaugintus grybus. Esą čia laikomasi nuostatos, kad pačiam vaikščioti po miškus ir rinkti grybus yra labai žema, neoru, netgi vyrauja nuomonė, kad taip elgtis gali tik antros rūšies žmonės. Gali būti, kad taip iš tiesų šiandien savo orumą įsivaizduoja pirmarūšiai grynakraujai biurgeriai.

Drauge esu įsitikinęs, jog didysis vokiečių filosofas Martinas Heideggeris buvo prisiekęs grybautojas. Užteks prisiminti tik tai, kokią didelę reikšmę šio mąstytoje raštuose turi tokie prasmėvaizdžiai kaip ,,tankmė“, ,,laukymė” ,,proskyna”, ,,prošvaistė“. Yra labai rimtas pagrindas teigti, kad šie prasmėvaizdžiai yra įkrauti būtent grybautojo, o ne medžiotojo patirtimi. Nepaslėpties (tiesos) kaip proskynos ar prošvaistės įvardijimuose nėra nė mažiausios užuominos apie taikinio ieškančio žvilgsnio įtampas. Iš tiesų nusitaikyti į būtį kaip į objektą neįmanoma išvis, tačiau likimo esame įpareigoti rinkti į vieną neužbaigiamą visumą būties atspindžius, tarsi siekdami suklijuoti sudužusį veidrodį iš šukių.

Neatsitiktinai pats M. Heideggeris pastebi, jog graikiškos kilmės žodis ,,logos”, t.y. žodis, nurodantis į mąstymo procesą ir kartu tapęs vakarietiškos mąstysenos savotišku kodu (liet. verčiamas – „žodis“, „mintis“) esą kyla iš archaiško žodžio ,,legein“, graikų kalboje reiškiančio ,,surinkti“. Žinoma, tokia etimologija mažai ką turi bendro tiesiogiai su grybavimo patirtimi, tačiau netiesiogiai mūsų, grybautojų, savimeilę glosto.

Dabar vasara, bet jau laukiu susitikimo su rudeniu miško laukymėje, išeinant iš tankmės. Čia esi įleidžiamas į akistatą su klaikiu, visų reiškinių laikinumą manifestuojančiu grožiu. Būtent tokiu metu laikinumas tampa besaikiu puošnumu, įgyja miško laukymėse stebimo žiauraus grožio pavidalą. Skaudi melancholijos adata perveria kiaurai nelyg kokį vabzdį. Tai katastrofa ir kartu laimė, aitrus skausmas tampantis neįtikėtinu džiaugsmu.

Alfa.lt

Taip pat skaitykite: