Ušacko prezidentinė dilema: reikės, kad paremtų konservatoriai, o po to jų išsižadėti?

ES ambasadorius Rusijoje Vygaudas Ušackas
ES ambasadorius Rusijoje Vygaudas Ušackas
© SCANPIX

Europos Sąjungos atstovybės Maskvoje vadovas Vygaudas Ušackas paskelbė, kad spalį ketina baigti šią diplomatinę tarnybą ir grįžti į Lietuvą, kurioje ketina dirbti analitinį ir politinį darbą.

V. Ušackas iki šiol vadintas vienu iš galimų kandidatų 2019 m. vyksiančiuose prezidento rinkimuose, kuriuose negalės dalyvauti šiuo metu antrą kadenciją iš eilės einanti Dalia Grybauskaitė. Tiesa, interviu BNS V. Ušackas tikino kol kas nenusprendęs, ar dalyvaus varžybose dėl valstybės vadovo kėdės, tačiau ir nepaneigė tokios galimybės.

Politologų teigimu, V. Ušackas yra realus kandidatas prezidento rinkimuose, tačiau jis turi nemažai trūkumų, kuriuos dar reikės pašalinti. Kaip dabar atrodo galimų kandidatų į šalies vadovo rinkimus rikiuotė ir kokios V. Ušacko galimybės pretenduoti į prezidento postą?

Ušacko privalumas – puiki valdininko biografija

Politologas Lauras Bielinis portalui Alfa.lt kalbėjo, kad pagrindiniai V. Ušacko kaip galimo kandidato į prezidentus privalumai yra susiję su jo nugludinta biografija. V. Ušackas spėjo įgyti teisininko diplomą, studijavo politikos mokslus, moka viešumoje kalbėti, yra dirbęs Lietuvos užsienio reikalų ministru ir turi tarptautinės patirties bei platų pažinčių ratą.

reklama

„V. Ušackas iš tikrųjų turi labai gerą patirtį ir Lietuvos lygmeniu, nes buvo užsienio reikalų ministru, dirbo tarptautinio lygmens pozicijose. Pas jį dideli ir postai, ir ryšiai, ir galimybės. Žodžiu, pagrindinis pliusas tas, kad V. Ušackas atitinka visus tokiam postui reikalingus kriterijus. Prie to reikia pridėti, kad V. Ušackas turi gerą išsilavinimą ir komunikacinius gebėjimus. Jis nebus politikas tylenis, ir kai kalbės, kitaip nei ženkli dalis politikų, žinos tai, ką kalba“, – sakė pašnekovas.

Ušacko trūkumai – nėra vidaus politikos platformos

Pagrindinis V. Ušacko trūkumas, anot politologų, – neaiškus jo statusas TS-LKD partijoje ir menkas žinomumas vidaus politikoje. Politologo Algio Krupavičiaus teigimu, nors V. Ušackas niekada neslėpė galimų ambicijų dalyvauti prezidento rinkimuose, jis kaip kandidatas visų pirma siejamas su užsienio ar nacionalinio saugumo politika, todėl jo dar laukia ilgas kelias pristatyti save vidaus politikos klausimais.


„Lietuvoje vienaip ar kitaip kandidatai į prezidento postą yra analizuojami atsižvelgiant į tai, ką jie gali padaryti vidaus politikoje, ypač socialinėje-ekonominėje dimensijoje, ir po to, laimėję rinkimus, tokie kandidatai turi galimybių daryti įtaką šiems dalykams“, – sakė politologas.

Jo teigimu, būtent pozicijos vidaus politikos klausimais į prezidento postą išvedė ir dabartinę valstybės vadovę D. Grybauskaitę, kurios karjeros vingiai apskritai gana panašūs į V. Ušacko: prezidentė, kaip ir jis, dirbo Užsienio reikalų ministerijoje, Vyriausybėje, o po to – aukštuose Europos Sąjungos postuose.

„Galima atkreipti dėmesį, kad ir dabartinė prezidentė Dalia Grybauskaitė taip pat išbandė save europiniuose postuose, tačiau, kita vertus, ji ir buvo finansų ministre. Vėliau jos kaip finansų ministrės patirtis ir kritika tuometinei socialdemokrato Gedimino Kirkilo Vyriausybei buvo tas būdas, kuris leido susikrauti politinį kapitalą. Visi atsimena D. Grybauskaitės posakį „puota maro metu“, ministrų kabineto kritiką dėl „Leo LT“, nesugebėjimo pažaboti infliacijos. To ir trūksta V. Ušackui – prioritetų vidaus politikoje“, – aiškino politologas.

Kol kas V. Ušackas savo interviu BNS teigė, kad viena iš didžiausių problemų Lietuvoje susijusi su prastėjančiais demografijos rodikliais, tačiau kol kas neaišku, kaip jam pavyks iškomunikuoti šią žinią, peržengiant diplomatiniame darbe įprastą korektišką ir perdėm mandagų žargoną.

Dar vienas V. Ušacko trūkumas – jis gali nesulaukti dabartinės prezidentės D. Grybauskaitės paramos, mat jam teko pasitraukti iš Andriaus Kubiliaus ministrų kabineto 2010 m. būtent po to, kai D. Grybauskaitė pareiškė savo nepasitikėjimą, nurodžiusi, kad „ministras negali turėti asmeninės užsienio politikos ir ją vykdyti nederindamas su valstybės vadove, o kartais ir su ministru pirmininku“. Kita vertus, D. Grybauskaitės paramos būtinumas kitam prezidentui priklausys nuo to, kokios bus pačios prezidentės pozicijos 2019-ųjų pradžioje.

Didžiausia problema – ką daryti su konservatoriais?

reklama

Anot politologų, didžiausia V. Ušacko ir nemažos dalies kitų galimų prezidentinių kandidatų problema – jų sąsajos su politinėmis partijomis, kurios tarp rinkėjų yra tradiciškai nepopuliarios, tačiau kurių organizacinė parama ateinančiam kandidatui bus būtina.

Pats V. Ušackas yra Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos narys, tačiau, A. Krupavičiaus teigimu, šioje partijoje jau ir taip gausu kandidatų, besiveržiančių į prezidentūrą. Anksčiau partijos pirmininko Gabrieliaus Landsbergio iniciatyva konservatoriai nusprendė rengti atvirus partijos remiamo kandidato į prezidentus rinkimus. Tarp galimų kandidatų minimas buvęs ambasadorius, o šiuo metu Seimo narys Žygimantas Pavilionis, kai kurie konservatoriai į prezidentus norėtų stumti buvusią finansų ministrę ir parlamentarę Ingridą Šimonytę.


Tačiau, net ir laimėjus partijos nominaciją, V. Ušacko lauktų kitas iššūkis – kaip pasiekti pusiausvyrą tarp konservatorių palaikymo ir rinkėjų trokštamo nepartiškumo. Panašiai laviruoti turėjo ir dabartinė prezidentė D. Grybauskaitė, kuri nesusisaistė su jokia politine jėga, tačiau bent jau iki paskutinių Seimo rinkimų labiau simpatizavo politinei dešinei, bei prezidentas Valdas Adamkus, rėmęs liberalų politines jėgas, tačiau tiesiogiai jiems nepriklausęs.

„TS-LKD kandidatams egzistuoja stiklinės lubos, kadangi nors konservatoriai turi ištikimų rinkėjų būrį, sunkiausia užduotis bus pritraukti tuos, kurie svyruoja, balsuoja už liberalus ar net socialdemokratus. Tad konservatorių remiamų kandidatų problema būtų ta, kad jie turbūt išeitų į antrąjį ratą, tačiau koks likimas lauktų jame – atviras klausimas. Tokia ir V. Ušacko dilema – jam reikia partinės paramos, tačiau tuo pačiu pasirodyti tinkamam ir platesnei visuomenei“, – teigė politologas.

Realiausias politinės dešinės konkurentas – Skvernelis?

Savo kandidatus 2019 m. prezidento rinkimuose, tikėtina, kels didžioji dalis politinių jėgų, tačiau bent jau kol kas politikos kuluaruose rimčiausiai buvo kalbama apie Valstiečių ir žaliųjų sąjungos deleguoto premjero Sauliaus Skvernelio prezidentines svajones. Tiesa, pastaruoju metu panašios kalbos prigeso, kadangi Vyriausybei vadovaujančio S. Skvernelio populiarumas visuomenėje ėmė mažėti.


Visgi, anot A. Krupavičiaus, būtent S. Skvernelis yra tas kandidatas, kurio politinę ateitį nuspėti yra sunkiausia, kadangi, priešingai nei jo galimi oponentai, jis turi realią poziciją valdžioje, o ne veikia opozicijoje ar už valdančiosios daugumos ribų.

„Premjero kėdė yra, kaip mėgstama sakyti, karšta. Taip, šiuo metu jo populiarumo reitingų nuosmukis signalizuoja mažėjančias galimybes kandidatuoti prezidento rinkimuose, tačiau, kita vertus, dar yra laiko ir situacija gali būti pataisyta pačiais įvairiausiais būdais. Apskritai kalbant, tai S. Skvernelio kandidatūra ir yra ta, kurios ateitį sunkiausia nuspėti, nes čia daugiausiai nežinomųjų“, – apibendrino pašnekovas.

reklama