Kas dirba už 300 Eurų per mėnesį?

Eurai (© Pixabay.com)

„Sodros“ kiekvieną mėnesį skelbiama įmonių vidutinių darbo užmokesčių (VDU) statistika sulaukia nemažai dėmesio. Dažniau akys krypsta į sąrašo viršų – įmones, kuriose mokami didžiausi atlyginimai. Vieni nuoširdžiai stebisi, nes kai kurie atlyginimai – tiesiog nesuvokiamo dydžio, kiti pavydi ir pyksta, treti džiaugiasi: dešimt didžiausią vidutinį darbo užmokestį balandžio mėnesį mokėjusių įmonių, kuriose dirba 270 darbuotojų, per balandį sumokėjo 1,2 mln. eurų socialinio draudimo įmokų. Tokios sumos pakaktų išmokėti vidutinę pensiją 4,3 tūkst. pensininkų.

Visgi „Sodrai“ ne mažiau rūpi ir sąrašo apačia – mažiausius darbo užmokesčius mokančios įmonės. Ne tik dėl to, kad jų darbuotojai netenka dalies socialinių garantijų, bet ir dėl to, kad taip bandant nesąžiningai apeiti socialinio draudimo įmokas, nukenčia šias įmokas mokantieji sąžiningai bei tie, kuriems socialinio draudimo išmokos – ypač svarbios.

Kuo mažesnė įmonė, tuo labiau tikėtinas itin mažas darbo užmokestis

Balandžio mėnesio duomenimis, 17,8 tūkst. (arba 40 proc.) įmonių buvo tokios, kuriose vidutinis darbo užmokestis nesiekė minimalios mėnesio algos (MMA) – 380 eurų. Pastebėjome aiškią priklausomybę tarp įmonės dydžio ir darbo užmokesčio: kuo mažesnė įmonė, tuo mažų atlyginimų, nesiekiančių MMA, tikimybė didesnė. Iš minėto skaičiaus itin mažas algas mokančių įmonių 14,2 tūkstančių yra tokios, kuriose dirba ne daugiau kaip po 10 darbuotojų, 3 tūkst. – kuriose darbuotojų skaičius nuo 11 iki 50 darbuotojų, ir maždaug 200 įmonių, įdarbinusių daugiau negu 50 darbuotojų.

Labai mažus atlyginimus lemia ne tik sunki finansinė padėtis

Kas tos mažos įmonės, mokančios vidutiniškai po 248 eurus savo darbuotojams? Kartais tai – tikrai sunkiai beverčiančios įmonės: sąraše yra dar tik pradėjusių savo veiklą ir aktyviai besiafišuojančių jauno verslo įmonių; randame nedidelę dalį ir tokių, apie kurių finansines problemas galima numanyti pagal informaciją apie skolas „Sodrai“.

Kitai daliai įmonių gali būti būdinga tai, kad dėl įmonės veiklos pobūdžio daugelis darbuotojų dirba ne visą darbo dieną, dėl to jų atlyginimas mažesnis, bet galbūt šiose įmonėse dirbantiems darbuotojams tai – ne vienintelė darbo vieta. Analizuodami duomenis pagal veiklos rūšis, šiame sąraše randame pramogų organizavimo, maitinimo, mokymo, konsultacinių, apskaitos paslaugų įmonių. Vis dėlto pastebėjome nemažai keistų atvejų: statybos, transporto, automobilių remonto paslaugas teikiančių įmonių, naftos produktų prekybos arba didmeninės prekybos juodaisiais metalais verslus, kur vidutinis atlyginimas nesiekia nė 10 eurų.

Vadinasi, mažas darbo užmokestis mažose įmonėse „susiklostė“ nebūtinai dėl to, kad šios įmonės sunkiai verčiasi ar dėl jų veiklos pobūdžio. Kita priežastis gali būti tai, kad kai darbuotojų skaičius mažas, lengviau susitarti dėl atlygio schemų, kai „sutaupoma“ socialinio draudimo įmokų. Tačiau būtent tokie nesąžiningi atvejai ir lemia įstatymų leidėjų bei politikos formuotojų norą griežtinti apmokestinimo sąlygas, pavyzdžiui, įvesti minimalią „Sodros“ įmoką (grindis).

Žemesnis darbo užmokestis – paslaugų sektoriaus įmonėse

Vienoje iš keturių įmonių, kuriose dirba nuo 11 iki 50 žmonių, vidutinis darbo užmokestis nesiekia MMA. Detalesnis tyrimas rodo, kad dažniau tai paslaugų įmonės: sveikatos priežiūros, maitinimo, apgyvendinimo, pramogų, transporto, valymo, aplinkos tvarkymo ir panašiai. Tikėtina, kad šioje įmonių grupėje taip pat rastume atvejų, kai darbuotojai dirba ne visą darbo dieną.

Kita vertus, galima numanyti, kad oficialus darbo laiko tvarkaraštis ne visada sutaps su realiu, kaip ir oficialios pajamos ne visada sutaps su realiomis. Mano galva, didelė dalis žmonių (darbdavių) yra linkę mokėti socialinio draudimo įmokas, tačiau matydami, kad kiti taip nedaro, o su jais tenka konkuruoti kainoms ypač jautrioje paslaugų rinkoje, mokančiųjų mokesčius dalis ima mažėti. Kai dauguma daro nusižengimą, tas nusižengimas pradedamas laikyti norma.

Apmokestinimo sąlygų griežtinimas turi šalutinį poveikį

Padėtį norima taisyti. Kalbama apie ketinimą griežtinti kai kurias apmokestinimo sąlygas. Kad visi, kurie turi mokėti įmokas pagal realiai gaunamas pajamas, tą darytų ir neturėtų galimybės atrasti landų ir prievolės išvengti. Iš to laimėtų darbuotojai, būtų vienodesnės konkurencinės sąlygos, visi labiau prisidėtų prie socialinių garantijų užtikrinimo ekonomiškai silpnesniems visuomenės nariams.

Kita vertus, sugriežtinus apmokestinimą, kai kurioms įmonėms – jauniems verslams, įmonėms regionuose, kur gyventojų perkamoji galia yra labai silpna – dirbti būtų dar sunkiau. Bet juk jei visi verslininkai būtų (buvę) dori ir sąžiningi, gal šiandien galėtume kalbėti apie įmokų tarifų mažinimą?

Alfa.lt

Taip pat skaitykite: