Blaivybės sąjūdis kaip ideologinis užkeikimas

Motiejaus Valančiaus paminklas gimtajame Nasrėnų kaime (Juliaus Kanarsko/ (© Wikimedia Commons)

Dėl visiems suprantamų priežasčių lietuviškoje spaudoje padaugėjo pasakojimų, primenančių mums nesėkmingą prohibicijos arba, kitaip tariant, sausojo įstatymo taikymo JAV 1919 – 1933 metais atvejį. Tačiau šis Jungtinių Valstijų istorijos pasažas išties yra pernelyg tolimas, neužkabinantis mūsų vaizduotės įvykis. Savo ruožtu intuicija beatodairiškai kužda, kad savo artimesnėje aplinkoje galime rasti sėkmės pavyzdžių, bylojančių apie tai, kad kova prieš alkoholį siejasi su iškiliais žmonijos idealais ir visuomenės pažangos lūkesčiais.

Visuomenė, kuri yra valdoma ideologiniais užkeikimais, vadintina ideokratine visuomene. Todėl mūsų atveju svarbu paklausti – ar kova prieš alkoholį gali būti kaip nors siejama su ideologinių vertybių diegimu, tapti politinio patoso lozungu?

Edvardas ČiuldėTokiame kontekste savaime peršasi Motiejaus Valančiaus organizuoto blaivybės sąjūdžio pavyzdys, kai blaivybės vėliava buvo keliama siekiant išsaugoti tautos dvasios grynumą, puoselėjant atsparumo svetimųjų užkratui imunitetą. Kita vertus, aš pats būčiau linkęs M. Valančiaus užsiangažavimą blaivybės idėjai sieti ne tiek su tautinių vertybių puoselėjimu, kiek su užsidegimu ugdyti religinę sąmonę.

Įžvalgūs idėjų istorikai kada nors galės papasakoti daugiau ir tiksliau, tačiau čia jau leiskite savo rizika išsakyti pastebėjimą, kad M. Valančiaus, kaip katalikų vyskupo, ganytojišką veiklą visai ne disonansu lydėjo (papildė?) keli ryškūs protestantiškos dvasios, kaip ją apibrėžia klasikiniu pavidalu būtent Maxas Weberis, motyvai: Žemaitijos vyskupas skatino ganomuosius būti ekonomiškais aktyviais gyvenimo kūrėjais, siekti sėkmės jau šiame pasaulyje, prisilaikant sveikos ūkinės moralės principų, bet drauge neužmirštant amžino išganymo tikslų. Žinoma, krikščionybė apskritai smerkia bet kokį nesaikingumą, o bizantizmo, kaip savotiško pertekliaus estetikos užkaborio krikščioniškos dvasios klaidžiojimuose, atvejis yra ta išimtis, kuri tik paliudija taisyklę.

Dėl tos paprastos aplinkybės, kad esu gimęs kaime per porą šimtų metrų nuo M. Valančiaus gimtosios sodybos, galiu papasakoti šiek tiek daugiau, nei slepia M. Valančiaus oficialios biografijos frazė apie tai, jog būsimasis vyskupas gimė turtingo valstiečio šeimoje 1801 metais. Ką reiškia ši nuoroda „turtingas valstietis“ baudžiavos klestėjimo metais? Iš tiesų vietiniai jums neverčiami paporins, atkartodami protėvių prisiminimus, kad M. Valančius gimė dvaro spirito varyklos prievaizdo šeimoje.

Išgirdus apie tai, iškart peršasi išvada, kad mūsų brangaus tautiečio tėvas buvo tvirtas visokeriopa to žodžio reikšme žmogus, jeigu jam dvarponiai patikėjo tokią nepaprastą veiklą. Kita vertus, nepaneigsi ir to, kad tik tokio statuso „valstietis“ turėjo neeilinę galimybę dar baudžiavos laikais išleisti sūnų į mokslus. Iš kitos pusės, vaizduotė sufleruoja, kad būsimasis vyskupas dar vaikystės metais prisižiūrėjo paveikslėlių iš natūros, keliančių alergiją girtuoklystei ir besaikiam svaiginimosi instinktų tenkinimui. GinkDie, nenoriu čia įpiršti kokios nors psichoanalitinės įvykių versijos, menkinančios žmogaus laisvą pasirinkimą, tačiau drauge esu įsitikinęs, kad nurodytos aplinkybės apie mūsų kultūros veikėjo, vieno iš moderniosios lietuvių tautos tėvų atsparumą aplinkai nepažeis niekieno garbės ir reputacijos, o veikiau tik pridės kelis dramatizmo ir charakterio įtampos štrichus prie iškilaus tautiečio paveikslo.

Į niekam neprilygstamas karikatūriškumo aukštumas, siejant blaivybės užsidegimą ir politiką, užkopia Aurelijus Veryga, pateikęs pasakojimą apie tai, kad, girdi, klausykitės, žmonės, Michailo Gorbačiovo kadaise pradėta antialkoholinė kampanija leido atsirasti tokiam laisvės judėjimui kaip Sąjūdis. Dabartinis sveikatos ministras nevengia net tokių pritūpti iš nuostabos verčiančių supaprastinimų, kad neva tik nustojus stovėti eilėse prie alkoholio atsirado laisvo laiko pagalvoti apie tautos išlaisvinimo reikalą (sic).

Apie šį A. Verygos kuriamą mitą jau esu kalbėjęs, todėl nesinorėtų kartotis, atrodytų, net nėra čia ką toliau ir aptarinėti, tačiau praėjusąi savaitę girdėjau šią mūsų laikų blaivybės apaštalo ištrimituotą nesąmonę kartojant iš naujo inteligentiškos išvaizdos, tauriai pražilusį profesorių, iš pažiūros išmintingą žmogų. Gal išties yra taip, kad sparčiausiai per pasaulį keliauja didžiausios nesąmonės, o paskleistos kvailystės išplinta taip greitai, kaip gaisras perdžiūvusiame nuo sausros miške, nepagailintis nieko aplinkui.

Jeigu ši A. Verygos hipotezė turėtų bent krislelį tiesos, M. Gorbačiovas išties privalėtų nusigriaužti rankų pirštus. Kaip atrodo, labiau tikėtina būtų ta hipotezė, siejant blaivybę su politika, kad imperija žlugo dėl to, jog pradėjus drastiškai riboti alkoholio vartojimą, drauge dar labiau pradėjo strigti deformuota sovietijos ekonomika, iš dalies pagrįsta alkoholio vartojimu, kaip labai savitu ūkio gyvybingumo palaikymo ir rentabilumo pagrindu. Tačiau tokiu atveju M. Gorbačiovas privalėtų nusigriaužti ne tik rankų, bet ir kojų pirštus, ar ne?

Žinia, alkoholio ideokratinio sureikšminimo niekam neprilygstantį pavyzdį pateikė Ramūno Karbauskio politiniai valstiečiai, su kovos už blaivybę lozungais išjoję į politinę sceną ir po to visur pradėję ręsti draudimo užtvaras.

Besaikis alkoholinių gėrimų vartojimas, t. y. girtuoklystė, yra visų pripažįstamas blogis, taigi draudimo instinktus, ieškant ką būtų galima uždrausti, labiausiai saugu tenkinti draudžiant kitam žmogui tenkinti svaiginimosi instinktus. Tačiau jeigu koks girtuoklėlis čia ir sustoja, pasitenkinęs, pradėjęs knapsėti mosimi, tai naujieji valdžios vyrai norėtų žengti toliau, draudžiant laisvą žodį ir t.t., kai pradeda aiškėti, jog alkoholis buvo tik pretekstas įtvirtinant sadistinį kito žmogaus sielos kontrolieriaus statusą.

Dar daugiau, – toks ideokratinis alkoholio sureikšminimas galiausiai lemia, kad žmonių akyse tas pats alkoholis gali būti nevalingai pradėtas traktuoti kaip laisvės dalis, tarkime, kaip simbolio reikšmę įgyjanti priemonė, siekiant pasipriešinti kraštutiniam draudimų idiotizmui. Taigi, norime to, ar nenorime, A. Veryga sureikšmina alkoholį ir sutaurina jo vaizdinį daug labiau, nei kada nors galėtų išdrįsti daryti koks nors Dioniso garbintojas.

Dar Imannuelis Kantas yra pastebėjęs, kad labiausiai žmogus pažeminamas, kai valstybė jį traktuoja kaip niekados nesuaugantį asmenį, nežinantį, kas yra jo tikslas, gyvenimo prasmė ir laimė, taigi kaip tokį, kurį reikia prižiūrėti ir auklėti, apibrėžiant jo naudai gėrio ir blogio kryptis, draudimais apsaugant nuo pavojingų pagundų. I. Kanto žodžiais tariant, didžiausia politinė tironija prasideda tada, kai laimės vaizdinys yra suvalstybinamas, o piliečiai prilyginami vaikams, kuriuos galima nukreipti teisinga linkme draudimais arba bausti už tai, kad jie nesupranta tikrosios savo laimės. Kaip atrodo, mūsų atveju parodyti tokį pavyzdinį supratingumas yra keblu dar ir dėl to, kad peršamas laimės įvaizdis atsiduoda kažkokiu kolūkietišku raugu, labai jau primena kolūkio pirmininko snukiadaužį ar panašias priemones, nukreiptas prieš išgėrusius baudžiauninkus.

Tikriausiai nebuvo verta veltis į šią diskusiją, gerai įsivaizduojant, kad čia išsakytos pastabos oponento receptorių niekados nepalies. Tačiau kiekvieną kartą iš naujo užverda kraujas, išgirdus tuščiažodžiavimus apie tai, kad esą reikia sekti Skandinavijos šalių pavyzdžiu, kur valstybė įdeda daug pastangų ribodama alkoholio prieinamumą.

Jeigu iš tiesų mums yra brangus Skandinavijos pavyzdys, taigi pagal loginės sekos principą pabandykime visų pirma sukurti gerovės valstybę, o po to ant tokio torto uždėsime savo savanoriško apsiribojimo papuošalą kreminės rožytės pavidalu. Tačiau, kaip matome, mums bandoma įpiršti labai nešvankų „apversto torto“ vaizdinį, kai gerovės valstybės idėja paliekama kitiems, o autochtonams siūloma tenkintis draudimais. Jeigu norite, mums Skandinavijos pavyzdys apskritai netinka dar ir dėl to, jog esame kilę iš sausumos beždžionių, o skandinavai – iš jūros delfinų ir vėplių.

Kol keliaujame dykuma, miražai patys apninka vaizduotę, o kartais būna net taip, jog į nykumą įvarytam žmogui kaušas alaus lieka vienintele gyvenimo geismą palaikančia priemone. Tokia yra nuoga, nepridengta nei politikos, nei moralės rūbeliu tiesa, kurią dėl visiško jos begėdiškumo kažin ar turime teisę skelbti.

Atostogaudamas vasarą metai iš metų atokiame kaime mačiau, kaip andai nuo vadinamojo pilstuko išmirė kelios šeimos, vienas žmogelis apako, du išprotėjo, didžiausiam kaimo linksmuoliui amputavo nušalusias kojas, kai visiškai be nuovokos užmigo sniego pusnyje. Tačiau pastebėjau ir tai, kad tokios nelaimės kartą tarsi ir liovėsi, nustebino net pokyčio staigumas.

Būčiau linkęs labai atsargiai kelti hipotezę, kad viskas pasisuko truputėlį palankesne kryptimi dėl to, jog kaimas pilstuką galop išmainė į bambalių alų, kuris vis dėlto nėra toks nuodas, kaip nelegaliai platinami alkoholio surogatai. Tačiau net jeigu šis pastebėjimas būtų absoliuti tiesa, dabartinės konfigūracijos valdžiai tokie dalykai rūpi mažiausiai, nes tikrai ne dėl vargšo žmogaus stengiasi draudimų entuziastai, siekiantys įtvirtinti savo pergalę ideokratinių lozungų turnyre.

Alfa.lt

Taip pat skaitykite: