Noras pralaimėti

Algimantas Rusteika (© Edvard Blaževič | Alfa.lt)

Gyvena Europoj žmogelis, čia gimęs ir užaugęs, ramus ir paslaugus. Su kaimynėmis iš tolo sveikinasi, musės nenuskriaus. Senutes per gatvę perveda. Ir staiga kad suradikalėja, kad ims šaudyti, per minias furgonais važinėtis, peiliais badytis!

Sako, reikia kovoti ne su terorizmo pasekmėmis, o su priežastimis. Ne su norinčiais, o su noru taip daryti. Logiškai pagalvojam – jų genų gimtinėj karščiau, tai gal kiaušiniai užverda? Moterys ten perkamos už grynus ir brangios, ne kiekvieno kišenei. Labiausiai juk neapkenti, ko negali turėti.

Tai gal nuo terorizmo padėtų seksualinės pašalpos? Kartu su pabėgėlio pinigais talonėlių į viešuosius namus – ir nebesėdės jaunimėlis pas radikalų mulas. O sugrįžę bus ramūs, apsnūdę ir vis dirsčios pro langą.

Išsipagiriojęs Jeanas Claude’as Junckeris su kompanija tą mikliai įgyvendintų. Pristatytų seksualinės socializacijos centrų, išbadėjusios kovotojos už moterų teises dykai ateitų padirbėti. Ir rinkėjams patiktų, ir nedarbas sumažėtų, ir feminizmą užmirštume.

Nacizmas nebuvo labai kraugeriška ideologija, jei „Mein Kampf“ paskaitysi – ten paklodės apie nuskriaustą po Versalio Vokietiją, kas, beje, teisybė. Apie holokaustą nei žodžio, tik praktika buvo kitokia. Todėl Miunchene naciams pardavę Europą dėdės nacizmą ir uždraudė kaip nežmonišką.

Komunistai karą laimėjo, todėl socializmo niekas neuždraudė. Seniai numiręs Rusijoje, jis jaukiai įsikūrė laisvosios Europos universitetų katedrose. Marksai su engelsais juk nerašė apie žudynes, tik tie jų radikalai Rusijoje pražudė milijonus.

Ir islamas taikiausia religija, viskas raštuose tvarkoj. Tik radikalusis sparnas kariauja su visu pasauliu. Žudo žmones vien todėl, kad ne jie. Užvaldytos ištisos valstybės, vyksta etniniai ir religiniai valymai. Dešimtys tūkstančių krikščionių naikinami kaip tarakonai vien todėl, kad krikščionys.

Puola miestus, sostines, šventoves, bet – ne genocidas. Viskas normalu, islamas – taikos ir meilės religija! Niekas nesirengia nei žodeliu paliesti net karą pasauliui ir beprotiškas žudynes atvirai paskelbusio radikaliojo islamo.

Šimtai budulių netrukdomai renkasi į mečetes Europoje, klauso išprotėjusių imamų pamokslų, rengiasi patys mirti ir žudyti. Kuo daugiau užmuši – tuo didesnis šaunuolis. Ir viskas normalu, legalu, galima ir nesmerktina. Pabandyk tik paliesti – koks sukils riksmas apie teises!

Tie, kuriuos žudo, labai bijo pripažinti, kad juos žudo. Kad tai civilizacijų konfliktas, kuris seniai vyksta ir baimė pripažinti tikrovę jį tik gilina. Kaunamasi su pasekmėmis, sepsis gydomas paracetamoliu.

Apsimeti karo pabėgėliu ir pirmyn pas baltaveidžius į tinginių komunizmą! Čia laukia pašalpos, socialiniai būstai, nemokamas gydymas ir išsilavinimas. Ir nieko nereikia dirbti nei tau, nei tavo anūkams, nes esi pasaulio teisuolis.

Kad neužgautume jų jausmų, išimami iš mokyklų mūsų tikėjimo kryžiai ir atsisakoma puošti eglutes per Kalėdas. Žiniasklaida vengia įvardinti žudikų tautybę ar tikėjimą. Mes bijome tiesos ir meluojame savo žmonėms. Taip elgiasi pralaimėtojai.

Vokiečių šeima dirba, moka mokesčius, turi vieną ar – labai daug! – du vaikus. Jų šeimos dažnai nedirba, nemoka mokesčių, gyvena iš vokiečių uždirbtų pinigų ir turi dešimt ar dvylika vaikų. Tikrai įveiks Europą ne ginklais, o lytiniais organais, tai tik laiko klausimas.

Mus žudo vien už tai, kad esame. Po eilinio kraujo susitinka akimis mečetėse ar prekybcentriuose per darbo pertraukėles ir šypsosi – mūsiškiai vėl įkalė tritaškį. Jie kol kas geručiai, kol jų nėra daugiau. Jie laukia.

O baltaveidžiai galvas į smėlį, tik užpakaliai kyšo. Ar jūsų neužkniso ta nuvalkiota iki skylių frazė „kova su terorizmu“? Tas visuotinio Vakarų pasaulio lyderių „politinio veikimo“, t.y. neveikimo, pagrindas?

Visų kariuomenių specialieji daliniai priešo teritorijoje yra profesionaliai apmokyti diversantai – teroristai. Kovoja be taisyklių, išskyrus taisyklę bet kokia kaina nugalėti. Islamo terorizmas yra ne priešas, o kariavimo būdas. Partizaninio, diversinio karo prieš stipresnįjį jo kontroliuojamoje teritorijoje metodas, taikytas per visus karus visais laikais.

„Kova su terorizmu“, išvertus į žmonių kalbą, reiškia tokią pat nesąmonę kaip „kova su neteisingu sprogmenų panaudojimu“. Kovoti reikia ne su kariavimo būdu, o su priešininku. Ne su abstrakčia, sterilia „grėsme“, o su konkrečiu jos šaltiniu.

Islamizmas turi teritorijas ir valstybinius darinius, vardus ir pavardes, šeimas ir ideologiją, religiją, finansus, organizaciją, šalininkus ir rėmėjus. Karas mums jau seniai paskelbtas ir vykdomas. Jame nėra jokių absoliučių vertybių ir visuotinių žmogaus teisių, išskyrus teisę nugalėti ir išlikti.

Nėra motyvo – nėra poelgio. Panaikinus pašalpinį rojų, atbėgėlių krizė baigtųsi per savaitę. Bent kiek žinoję ar galėję žinoti, nujautę ir nepranešę apie priešo veiksmus kare turi prarasti bet kokią valstybės paramą. Ir tegyvena kaip išmano.

Potencialūs priešo rėmėjai, įtarimą keliantys, bent kiek su jų organizacija, pajėgomis bendraujantys ar galintys kelti nors mažiausią grėsmę asmenys karo metu internuojami ir išsiunčiami iš šalies.

Karas laimimas ne iš saugaus aukščio spaudant mygtukus. Karas laimimas sunaikinant priešą, jo išteklius ir galimybes kautis, užimant teritorijas ir fiziškai likviduojant vadovus. Susiėmimais už rankų, kreidelėmis ir valdovų paistalais, kaip nereikia priešo bijoti, mes keliam jiems juoką.

Nei krepšinio, nei kaimo muštynių, nei karo niekas niekada istorijoje nelaimėjo gindamasis, veikdamas savo teritorijoje ar policijos operacijomis. Karas vyksta, ir arba mes kaunamės, arba ne. Teks bendradarbiauti ir su velniu, ir su Vladimiru Putinu, nes pats šventasis Barackas Obama jį Sirijon įleido.

Penkiolika metų europiečių armijos kariauja Artimuosiuose Rytuose. Po rugsėjo 11-sios iš keleto valstybių teliko griuvėsiai, pavadinimai ir linijos žemėlapiuose. Teks pabaigti, ką pradėjom. Vidury rungtynių niekas iš aikštės neišeina ir nesako – mes nebežaidžiam.

Taip, jie pripažįsta tik jėgą ir nieko daugiau. Taip, gali gyventi tik autokratijoje ir despotizme. Tankais atvežta demokratija ir inspiruoti arabų pavasariai tebuvo idiotiška utopija, išleidusi viduramžių džinus iš butelio.

Valstybių pavidalai išauga iš tautų kultūros ir nėra eksporto objektas. Chaosas musulmonų pasaulyje atnešė chaosą ir į mūsų namus. Dabartinis žaismas kitų rankomis, remiant visus prieš visus sunitų ir šiitų kare Europos nuo suirutės neišgelbės. Kartą pradėjus, teks žaisti iki galo ir sumokėti visą kainą.

Europos impotentai bijo pilietinio-tarpnacionalinio konflikto su milijonine musulmonų (kol kas) mažuma, kuri gali sukelti valstybių kolapsą. Dangsto, nutyli tikrąsias problemas, jų mastą ir priežastis. Ir nieko nedarymu priartina konfliktą, tik dar nepalankesnėmis sąlygomis.

Mums jau tiesiai sako – teroro aktų bus ir bus. Nes esamoj teisinėj aplinkoj užkardyti partizaninio – diversinio karo išpuolių neįmanoma, o aplinkos keisti niekas nesiryžta ir apie tą nedrįsta galvoti. Taip ir toliau delsiant, po kokio dešimtmečio bus prieita riba, kai pasirinkimų nebebus.

Arba pasiduosim net nepabandę kovoti. Arba liks legaliai nelegalūs būdai pašalinti priešininkus fiziškai saugumo struktūrų organizuojamų mirties eskadronų metodais. Nes neįmanoma laimėti varžybų, kur vieni turi laikytis taisyklių, o kiti – ne.

Britų žiniasklaidoje pasididžiavimo pilnos kelnės – policija likvidavo teroristus per 8 minutes! Paaiškinkit tą „pergalę“ aukoms, artimiesiems prie karsto. Tiems, kurie nužudyti, nusispjaut ant jūsų minučių. Ginkluotas gatvės praeivis likviduotų islamistą per 2 sekundes.

Tačiau laisvosios Europos valdžia bijo savo piliečių labiau nei teroristų. Net turėti pipirinių dujų balionėlius yra nusikaltimas ir apsigynusius jais nuo žudikų piliečius bemat suimtų ir pasodintų. Niekas negalvoja, kas bus po dvidešimties ar nors po penkerių metų. Niekas nežino, kas bus po pusmečio. Kas bus rytoj.

Valdžiai svaigstant gerai saugomuose rūmuose, palaipsniui, po milimetrą artėjama prie situacijos, kai prancūzų ar vokiečių radikalai ims važinėtis sunkvežimiais per musulmonus ar badyti juos traukiniuose. Nes šitaip tęstis iki begalybės negali. Anksčiau ar vėliau tai įvyks ir tada viskas sprogs.

Europos breivikai alinėse seniai kalba: kare reikia daryti, ką daro priešas. Bijoti ir slėptis turi jie, o ne mes! Bet tai iš principo neįmanoma, nes islamistai gali už savo idiotiškas idėjas numirti. O mes už savo protingąsias norim pagyrimų, patogumų ir pašalpų. Nelygios jėgos, mielieji.

Stipresnis yra tas, kuris turi tikslą už savęs. Civilizacija, neturinti vertybių, už kurias žmonės ryžtųsi numirti, gali būti teisinga ir popieriuje graži, bet visada bejėgė neteisingame ir negražiame realybės pasaulyje. Kur nugali ne teisingesnis, o tas, kuris nieko negaili, visų pirma savęs.

Rytuose agoniją ramiai stebi pusantro milijardo porų akių. Ten krizėmis nekvepia, jie dirba ir laukia, ko išmoko per tūkstančius metų. Galvoja ne kas bus kadencijai pasibaigus, o kokia bus jų šalis po penkių šimtų metų. Ir jie paveldės viską, ką prarasim.

Nepalaiminti yra idiotai. Nes neregės nei dangaus karalystės, nei – labai greitai – patys savęs. Sukurti reikia šimtmečių, sugriauti pakanka keleto metų. Susinaikinti pakanka minutės.

Alfa.lt

Taip pat skaitykite: