Psichikos sveikata Lietuvoje: pagrindinis tikslas – paguldyti į ligoninę

Depresija (© Pixabay.com)

Pagrindinis tikslas – paguldyti žmogų į ligoninę, o toliau viskas išsispręs. Tačiau nesisprendžia, jeigu gydymas būna tik vaistais, į sveikatos sistemą metamos lėšos vis karpomos, naudojamos neracionaliai, pacientai iškrenta iš darbo rinkos ir neranda kelio atgal. Nemažai jų netgi negauna aiškios informacijos, kokia liga serga ir kokiais vaistais yra gydomi. Vaistams pinigų skiriama vis daugiau, psichoterapijai, reabilitacijai jų mažėja. Tokia situacija psichikos sveikatos priežiūros sistemoje ryškėja apibendrinus porą metų dirbusių mokslininkų tyrimų duomenis.

Vaistų išrašymo kontoros

„Pagrindinis tikslas yra paguldyti žmogų į ligoninę, o toliau viskas išsispręs“, – Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete vykusiame socionomų forume vieną iš psichikos sveikatos priežiūros sistemos ekspertų pacitavo docentė, socialinių mokslų daktarė Eglė Šumskienė.

Mokslininkai dvejus metus vykdė psichikos sveikatos ir gerovės kaitos Lietuvoje tyrimą, apimdami įvairias sritis: psichikos sveikatos rodiklius, specialistų, pacientų požiūrį, jų gaunamas paslaugas, gydymo būdus. Paaiškėjo, kad mūsų šalyje vyrauja medikamentinio gydymo būdas, gydymo įstaigos kartais tampa savotiškomis vaistų išrašymo kontoromis, trūksta ambulatorinio gydymo. Geros idėjos, pavyzdžiui, paciento patikėtinio – žmogaus, kuris krizę patiriančiam žmogui gali tarpininkauti padedant suvokti gydytojų rekomendacijas, išsakant savo poreikius, numarinamos.

Lėšos psichikos sveikatos sutrikimų turintiems žmonėms gydyti naudojamos neracionaliai arba užkonservuojamos įstaigose.

„Gražu, tvarkinga, švaru, ne taip, kaip būdavo – susirenka trisdešimt žmonių, dūzgia kaip bičių avilys, receptų laukdami“, – dar vieno ekspertų nuomonę, kad psichikos sutrikimų turintiems žmonėms turėtų patikti tai, jog medicinos įstaigos atnaujintos, įrengtos moderniau, prisiminė E. Šumskienė.

Jos atliktame tyrime dalyvavę įvairių psichikos sveikatos priežiūros sistemos sprendimus lemiančių institucijų ekspertai iškėlė mintį, kad šiai sričiai skiriama per mažai lėšų, jos naudojamos neracionaliai. Neretai, net jeigu teisės aktai nurodo teikti tam tikras paslaugas, valdininkų sprendimu jos „dingsta“.

Valstybė vis dar nesėkmingai tvarkosi su savižudybėmis, o aukšti pareigūnai, politikai nevengia pamokyti, kad „nereikia eskaluoti to burbulo“, galų gale, „normalūs nesižudo“.

Psichikos ligomis sergantys žmonės nori kitokio gydymo

Sprendimus priimančių žmonių išankstines nuostatas apie savižudybes ar psichikos sveikatos sutrikimus atveria ir socialinių mokslų daktarės, socialinės darbuotojos Jurgos Mataitytės-Diržienės tyrimas. Peržiūrėjusi 2015 metų publikacijas akademinėje literatūroje ir trijuose populiariausiuose naujienų portaluose, ji daro išvadą, kad apie psichikos ligomis sergančius, psichikos sveikatos problemų turinčius žmones dažniausiai kalbama be jų pačių. Trūksta tokių žmonių autentiškų nuomonių, neretai apie juos rašoma kriminaliniame kontekste.

Pagalbos sutrikus psichikos sveikatai ieškantys pacientai apklausinėjami nedažnai, todėl mokslininkams vertingas tapo Vilniaus psichikos sveikatos centro psichologės, socialinių mokslų daktarės Vaivos Klimaitės pacientų požiūrio tyrimas. Ji kalbėjosi su trisdešimčia žmonių iš dviejų Vilniaus psichikos sveikatos centrų. Pacientų amžiaus vidurkis – 39 metai. Interviu vyko praėjus porai mėnesių po paskutinio gydymo epizodo.

Buvo kalbamasi su žmonėmis, kurie medicinos įstaigose gydėsi šizofreniją, depresiją, bipolinį afektinį, asmenybės sutrikimą, priklausomybę nuo alkoholio ir kitas ligas. Devyni žmonės gavo tik medikamentinį gydymą, mažinantį simptomus, normalizuojantį emocinę būklę, padedantį realistiškiau mąstyti. Kai kuriems medikamentinis gydymas buvo derinamas su psichoterapiniu, o daliai taikytas kompleksinis.

„Dalyviams, kurie gavo tik medikamentinį gydymą, buvo sunku atskirti ir įvertinti jo poveikį. Didelė dalis pacientų pasakojo, kad jie arba nežinojo, kokį vaistą gavo, arba nebuvo informuoti apie poveikį“, – pristatydama tyrimą, sakė V. Klimaitė.

Kai kurie pacientai medikamentinį gydymą vertino kaip pagalbinį, kiti pasakojo apie baimes vartoti vaistus, nes nežinojo tikslaus jų būsimo poveikio.

Trylika pacientų psichoterapinį gydymą įvardijo kaip pagrindinį – jis „padeda valdyti ligą“, „grįžti į realybę“, ugdyti socialinius įgūdžius, suprasti, kas vyksta, sugrąžina kontrolės pojūtį. Pacientas, gaunantis ne vien medikamentinį gydymą, jaučiasi dalyvaujantis savo ligos gydymo procese, svarbus. Tačiau tam reikia stabilumo – dabar pasitaiko nemažai atvejų, kai žmonės turi nuolat eiti pas kitus specialistus arba neranda psichikos sveikatos darbuotojų, su kuriais užmegztų kontaktą.

Daugėja nepatikslintų mirties priežasčių

Tuo metu apie sunkių psichikos ir elgesio sutrikimų gydymą psichiatrijos ligoninėje ir ambulatorijoje kalbėjęs psichiatras, profesorius Arūnas Germanavičius atkreipė dėmesį į tai, kad bloga psichikos sveikatos padėtis susiklosto ne vien dėl prastai veikiančios psichikos sveikatos sistemos. Tam įtakos turi ekonominiai, socialiniai reiškiniai.

Kartu su kolegomis jis pagal bendrą veiklos vertinimo skalę tyrė pacientus, ką tik patekusius į gydymo įstaigą ir iš jos išeinančius. Įvertinti 267 žmonės, daugiausia iš jų sirgo depresija ir paranoidine šizofrenija. Baigus gydymą, žmonių būklė akivaizdžiai pagerėjo. Mokslininkas atrado, kad kai pacientai supranta, kuo serga, jų bendras veiklos vertinimas rodo geresnius rezultatus. Sparčiau sveikti padeda artimo partnerio turėjimas, didesnės pajamos.

„Maždaug 40 proc. hospitalizuojamų pacientų yra vidutiniškai sunkios arba lengvos būklės, 19 proc. patiria rehospitalizacijų, vadinasi, sukasi toje pačioje gydymo įstaigoje“, – tai, kad dauguma lėšų ir jėgų sutelkiama gydymui stacionare, ir tai siurbia valstybės lėšas, neleidžia pasinaudoti bendruomeninėmis paslaugomis, pastebėjo A. Germanavičius.

Jo nuomone, visuomenės sveikatos rodiklius reikėtų stebėti atidžiau, atkreipti dėmesį į tokius dalykus kaip didėjantis nepatikslintų mirties priežasčių skaičius – gali būti, kad tokie atvejai slepia savižudybes. Kalbant apie psichikos sveikatą, vis daugiau pinigų šioje sistemoje užkonservuojami, liūto dalis tenka ligoninėms, farmacinėms įmonėms, mažėja ambulatorinių paslaugų.

Gelbėja sunkiai sergančius, pamiršta „vidutiniokus“

„Sistema mėgsta sunkius ligonius“, – skiriamas lėšas ir pastangas pasirūpinti žmonėmis, kurie nebeturi galimybės grįžti į darbo rinką, apibūdino ekonomistė, socialinių mokslų daktarė Liubovė Murauskienė.

Kartu su kolege, socialinių mokslų daktare, sociologe Donata Petružyte, ji ištyrė daugiau nei 5 tūkst. pacientų, kurie 2013 metais gydėsi Vilnius miesto psichikos sveikatos centre (Vasaros ligoninėje) ir Antakalnio poliklinikoje, nuasmenintus duomenis, susiejo juos su „Sodros“, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos, Darbo biržos, Vilniaus miesto socialinės paramos centro ir kitų institucijų duomenimis. 14 proc. tirtų pacientų – ligoninės „senbuviai“, pasitaikė tokių, kurie per metus lankėsi joje po vienuolika kartų.

Daugiausia pacientai sirgo šizofrenija ir turėjo afektinių sutrikimų. Ištyrus 18–65 metų žmonių duomenis, paaiškėjo, kad vyrauja išlaidos stacionariam gydymui. Daugiausia išleidžiama šizofrenijos gydymui.

2012–2014 metais didėjo pacientų išlaidos vaistams, jie prarado darbingumą, ir nors gavo išmokų, socialinių paslaugų, bandė kabintis į darbo rinką, pasirodė, kad grąžinti jų į įprastą gyvenimą beveik neįmanoma. Mokslininkės atrado, kad per laiką krito draudžiamosios pajamos – nuo 4450 per metus 2012 metais iki 3128 per metus 2014 metais, nuo 413 eurų iki 308 eurų sumažėjo laikino nedarbingumo išmokos, šalpos pensija dėl negalios per metus sumažėjo nuo 1952 iki 1997 eurų.

Nelabai dideles pajamas gavusiems žmonėms psichikos sveikatos ligos tapdavo savotišku nuosprendžiu. „Matyti, kad neįgalumo pensija, nors stabili, garantuota, tampa spąstais. Atrodo, tau bus garantuotos pajamos, tu sėdėsi sau ramiai, nebus problemų su darbdaviais – žmonės pasirenka šitą kelią, o iš ten atgal kelio nėra. Aš pamačiau, kad jie iškrenta iš samdomo darbo, bando kabintis, dar kažkokių darbų turėti, bet nepavyksta“, – pastebėjo L. Murauskienė.

Sveikatos apsaugos sistema Lietuvoje, pasak jos, orientuota į sunkiausius ligonius, ir nors strategijose „Europa 2020“, „Europa 2030“ visą laiką buvo minimos idėjos, kad investuoti reikia stengiantis grąžinti žmones į darbo rinką, kelti jų produktyvumą, skatinti ekonominį augimą, mūsų šalies strategijos laikėsi kitokios krypties.

„Kai pradėtos rengti strategijos struktūriniams fondams, trūko idėjų, ką daryti, priemonių, kur gali nedaug investuoti, bet grąžinti žmones į darbo rinką – atsiprašau, elementariausiai dantis sutvarkyk, ir moteriškė galės dirbti pardavėja. Vietoje to, kad paliktų tą idėją investuoti į žmones, kurie duotų efektą, yra darbingi, dar neiškrito iš darbo rinkos, pasirinkti sunkiausias negalias turintys pacientai. Taip, jais turime rūpintis, bet kaip mes supratome plėtrą? Visos tos strategijos pas mus nuvažiavo į sunkiausią negalią, sunkiausią iškritimą, tokie pacientai, kurie nutolę nuo centrų, sudėtingi, o kaip ta didžiulė masė, kuri pas mus vos ne vienintelėje šalyje Europoje išvis jokių kompensacijų negauna?

Sistema labiau dėmesį rodo sunkiems ligoniams. Gyvename trumpalaikių sprendimų metu – stengiamės padėti tiems, kurie miršta, tai vyksta nuolat, pinigų reikia vis daugiau“, – komentavo L. Murauskienė, kurios tiriamieji pasižymėjo ne tik greitai prarastu darbingumu, bet ir ankstyva mirtimi.

Mokslininkai, apibendrindami savo atliktus tyrimus, atkreipė dėmesį į tai, kad gydant psichikos ligas liūto dalis tenka medikamentams, nors pacientams labai reikia ir psichoterapijos. Dažnai ji prieinama sunkiau negu vaistai. Ekonominiai rodikliai taip pat rodo, kad vaistams lėšų skiriama daugiau, ambulatorinėms, reabilitacijos paslaugoms jų pritrūksta.

Praktikoje pasitaiko atvejų, kai pacientas aplanko kelis psichoterapeutus, jam taikomi įvairūs gydymo metodai, tačiau žmogus net nežino, kuo serga. Galų gale, visuomenė pati „išmeta“ psichikos ligomis susirgusius asmenis iš darbo rinkos ir viešojo gyvenimo, nes vis dar manoma, kad jie turėtų būti laikomi gydymo įstaigose.

Mokslininkai tikisi, kad į jų tyrimus, rengdami strategijas, atsižvelgs politikai.

Alfa.lt

Taip pat skaitykite: