Ar šioje šalyje yra vietos socialdemokratams?

Gintautas Paluckas (© Dmitrijus Radlinskas | Alfa.lt)

Pastaruoju metu didesnės Lietuvos partijos bando atsinaujinti ir išgryninti savo idėjas. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininku tapęs Gabrielius Landsbergis skelbia nuosaikaus konservatizmo kursą, o naujasis Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) lyderis Gintautas Paluckas kalba apie būtinybę savo partiją sugrąžinti prie kairiųjų idėjų, dėl kurių trūkumo socdemus pastarąjį dešimtmetį kritikavo politologai.

Tačiau jei vakarietiškomis socialdemokratinėmis idėjomis besiremianti politinė jėga populiarumo Lietuvoje iki šiol nesusilaukė, tai galbūt ji ir neturi savo nišos? Kam gali būti įdomi G. Palucko socialdemokratijos sugrąžinimo idėja?

Vakaruose laimi miestus, Lietuvoje – provinciją

Lietuvos socialdemokratai iki šiol gerokai skyrėsi nuo savo kolegų Vakaruose. Vakarų Europoje kairiųjų partijų citadelės yra susikoncentravusios didžiausiuose miestuose bei sostinėse, o regioninės vietovės dažniau balsuoja už dešinesnes partijas. Panašiai ir Jungtinėse Valstijose – urbanizuotos Rytų ir Vakarų pakrantės balsuoja už kairesnius demokratų politikus, o šalies vidurys labiau palaiko dešiniesiems priskiriamus respublikonus.


Tuo tarpu Lietuvoje iki praėjusių metų Seimo rinkimų, kurių metu beveik visoje šalyje laimėjo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS), galiojo priešinga tendencija – Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje dažniausiai laimėdavo konservatoriai ir liberalai, o regionuose – socialdemokratai, Darbo partija bei „Tvarka ir teisingumas“.

Kairiųjų partijų įsitvirtinimas didesniuose miestuose aiškinamas tuo, kad, žvelgiant istoriškai, Vakaruose kairiosios partijos vystėsi iš darbininkų teises gynusių judėjimų, tačiau ilgainiui išplėtė savo rinkėjų sluoksnį ir ėmė labiau koncentruotis į valstybės tarnautojus, imigrantus ir viduriniąją miestiečių klasę. Tai paskatino radikalios dešinės partijų iškilimą, kurios pradėjo perimti centro kairiųjų paliktus darbininkus, kurių gyvenimo būklė gerokai pablogėjo dėl globalizacijos iškeliamų gamyklų bei imigrantų tikrai ar tariamai keliamų grėsmių jų darbo vietoms bei valstybės kultūrinėms vertybėms.

Darbininkų ir prosovietikų partija?

Lietuvoje kairioji socialdemokratų partija ilgainiui išsivystė iš ekskomunistinės Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP) ir tarpukario socialdemokratų partiją gaivinti bandžiusių politikų jungtuvių, todėl, viena vertus, iš karto dalies rinkėjų buvo atmesta dėl negatyvios istorinės praeities, o, kita vertus, dėl įvairių politinių skandalų ją imta sieti su nešvaria politika jau atkurtoje Lietuvoje.

Remiantis Vilniaus universiteto mokslininkų išleista knyga „Kaip renkasi Lietuvos rinkėjai? Idėjos, interesai ir įvaizdžiai politikoje”, kurioje apibendrinti 2012 m. Lietuvos nacionalinės rinkiminės studijos duomenys, Lietuvos rinkėjus dalija požiūris į sovietmetį. Už TSLKD ir Liberalų sąjūdį labiau balsuoja neigiamai sovietmetį vertinantys piliečiai, o kitaip manantys palaikė Darbo partiją bei „Tvarką ir teisingumą“. Socialdemokratų simpatikai taip pat prijaučia sovietmečiui, tačiau kur kas mažiau nei kitų dviejų partijų atstovai.

Galima būtų pastebėti, kad G. Palucko bandymas perkelti į Lietuvą vakarietiškos socialdemokratijos modelį nebus rezultatyvus, nes vietos rinkėjams tai tiesiog neaktualu.

Tiesa, Zenono Norkaus ir Vaido Morkevičiaus 2012 m. skelbtame straipsnyje „Šiuolaikinės Lietuvos klasinė struktūra: neovėberiška analizė“, rašytame remiantis 2008–2009 m. duomenimis, teigiama, kad Lietuvoje maždaug 45 proc. dirbančiųjų galima priskirti darbininkų socialinei klasei, iš kurių 17 proc. galima vadinti kvalifikuotais, o 28 proc. – nekvalifikuotais. Būtent kaip pastarųjų gynėja Vakaruose formavosi socialdemokratų partija.

Politologai: poreikis yra, tačiau visuomenei reikia padėti suprasti

Politologas Algis Krupavičius portalui Alfa.lt teigė, kad Lietuvoje visuomenės apklausos rodo, jog rinkėjai būtų imlūs G. Palucko akcentuojamam socialdemokratų sugrįžimui prie vertybinės dimensijos.

„Kada visuomenės nuomonės tyrimuose klausiama apie žmonių pažiūras, tai labai didelė respondentų dalis atsako, kad nori daugiau lygybės, solidarumo, palankių mokesčių dirbantiems ir pan. Dar daugiau – paskutinius penkiolika metų Lietuvoje nebuvo mažiau nei dviejų trečdalių apklaustųjų, kurie sakytų, kad yra už progresinius mokesčius. Dažnu atveju tik politikai įsivaizduoja, kad šia tema nėra sutarimo. Progresiniai mokesčiai, be abejo, yra klasikinė kairiosios politikos dalis.


Dabar, kai Lietuva tarptautinėse organizacijose linksniuojama dėl socialinės nelygybės, tai vėlgi reikia pasakyti, kad šios problemos sprendimai glūdi kairiosios politikos sprendimuose. Emigracija vėlgi tai parodo – yra nesaugios darbo vietos, maži atlyginimai ir t. t.“ – sakė pašnekovas.

Tačiau, politologo Bernaro Ivanovo manymu, Lietuvoje rinkėjai nuosekliai nemąsto apie savo ideologinius principus ir klasinius interesus, o taip atsitiko dėl, viena vertus, iš viršaus sukurtos partinės sistemos, kita vertus, dėl sovietmečiu konstruotos pasyvios visuomenės modelio.

„Įvertinus pokomunistinę praeitį ir tai, kad partinė sistema didžiąja dalimi konstruota iš viršaus, tai reikia pasakyti, kad mes turime labai didelę ideologinės pasiūlos problemą ir labai pasyvią visuomenę, kuri ilgus dešimtmečius buvo gniuždoma ir kuri nėra labai pajėgi įvertinti ideologinių pažiūrų esmės ar net savo tikrų interesų. Šie aspektai neleido vystyti vertybinių principų, o dėl to dabar partijos remiasi tik deklaracijos“, – aiškino jis.

Todėl, B. Ivanovo manymu, net jei pati visuomenė iškart ir nesuprastų socialdemokratinių idėjų svarbos, jas reikia skelbti, kad rinkėjai taptų sąmoningesni.

Raktas į sėkmę – ne ideologija

Naujo socialdemokratų lyderio misiją apsunkina vadovaujamos partijos istorija. Anot B. Ivanovo, jei rinkėjai jau nusivylė Adolfu Šleževičiumi, Algirdu Brazausku, Gediminu Kirkilu ir Algirdu Butkevičiumi, lieka neaišku, kodėl jie vėl turėti patikėti G. Palucku.

Politologas teigė, kad tiek objektyviai, tiek daugelio rinkėjų sąmonėje Lietuvoje vyksta ne skirtingų politinių ideologijų kova, tačiau blaškymasis tarp skirtingų oligarchų, interesų grupių ir partinių kadrų protegavimo valstybinėse įstaigose.

„Jei G. Paluckas iš tiesų nori kažką pakeisti, jis turi stengtis padaryti savo partiją masinę ir įtikinti visuomenę, kad tai yra žmonių partija, nesiblaškanti nuo oligarchų prie nepotizmo, kaip dauguma kitų Lietuvos politinių jėgų. Tarkime, Lietuvoje gali būti pakankamai jaunų žmonių, kurie mąsto apie socialinį teisingumą, socialdemokratų vertybinius principus, ir jie galėtų situaciją pakeisti, tačiau vėlgi – jei atsimintume jaunąjį socialdemokratų kandidatą į teisingumo ministrus Julių Pagojų, kuris nuslėpė nuo visuomenės girtumą prie vairo, tai kyla klausimas, ar partijoje yra kritinė masė žmonių, galinčių atsiriboti nuo tokių problemų“, – svarstė B. Ivanovas.

Pasak A. Krupavičiaus, socialdemokratams padėti galėtų ir kitų stambiausių politinių partijų nesėkmės: pavyzdžiui, Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai turi ganėtinai stabilius rinkėjus, tačiau kartu jie greitai atsimuša į lubas, o naująja kairiąja alternatyva galėjusiems tapti „valstiečiams“ kol kas lengviau įsivelti į skandalus ir konfliktus, nei priimti rinkėjų lūkesčius tenkinančius sprendimus.

Alfa.lt

Taip pat skaitykite: