Nežmoniškus krūvius atlaikė sukčiaudami

Lina Kačiušytė su kolegomis (© Fotodiena.lt)

Robertas Žulpa SSRS rinktinėje saugojo save ir nesitreniravo tokiais nežmoniškais krūviais kaip kiti. Kaip šypsodamasi teigia Maskvos olimpinė čempionė Lina Kačiušytė, taip laikais jis buvo didžiausias sukčius. Ir ne per vieną, o absoliučiai per visas treniruočių stovyklas.

Tarkime, kompleksiniu būdu reikėdavo 10 kartų nuplaukti po 200 metrų. „Tiek kartų gi tikrai nenorėjau plaukti ir alinti savo organizmą. Du plaukimus visada „numuilindavau“. O Armėnijos olimpinėje bazėje Cachkadzore, kai treniruotės žiemą vykdavo atvirame baseine, susidarydavo daug garų ir nieko nebūdavo matyti. Tuo ne kartą esu pasinaudojęs ir išlipęs iš baseino“, - dabar neslepia R. Žulpa.

L. Kačiušytė džiaugiasi, kad gal po metų į rinktinės, kurioje ir ji treniravosi, grupę atėjo ir R. Žulpa. Būtent jo dėka sportininkė irgi pradėjo sukčiauti.

„Tačiau pirmas apie sukčiavimą prakalbo mano treneris Arvydas Gražiūnas. Jis 1977-aisiais buvo atvažiavęs į SSRS rinktinės treniruočių stovyklą Charkove. Porą dienų pabuvęs ir pamatęs didžiulį muštrą, man, 13-14 metų mergaitei, treneris ir sako: „Tu, vaikeli, tik sukčiauk, tik sukčiauk, nes iš tavęs nieko nebus“, - prisiminė olimpinė čempionė.

Krūviai SSRS plaukimo rinktinėje buvo nežmoniški. Šeštą valandą ryto po apšilimo, kroso visi nerdavo į baseine ir visą dieną, su pusvalandžio ar valandos pertraukėlėmis, kurių metu sportininkai papietaudavo, numigdavo, treniravosi iki aštuntos valandos vakaro.

„Vykdavo trys treniruotės: per vienas - stiprėdavome fiziškai, kilnodavome štangą, darydavome įvairiausius šuoliukus, atsispaudimus, o per kitas - plaukiodavome ir kasdien įveikdavome po 20 km. Kai nebūdavo štangų, tai nešiodavome vienas kitą, nes reikėdavo stiprėti“, - prisimena L. Kačiušytė.

Kai Pamaskvėje vykdavo SSRS rinktinės treniruočių stovyklos, kur dažnai tekdavo važinėti slidėmis, R. Žulpa mokėdavo nukirsti kampus.

„1977-1979-aisiais, besirengiant olimpinėms žaidynėms, Cachkadzore per treniruotes reikėdavo bėgti į kalną gal 1,8 km. Treneris su žiūronais mūsų laukdavo kalno viršuje. Ir čia išmokau sukčiauti. Duodavau keltuvo darbininkui tris rublius ir į kalną viršūnę pakildavau keltuvu, nereikėdavo bėgti. Už tas šunybes nė karto nepatekau į nemalonę ir nebuvau svarstomas, - sako R. Žulpa.

Olimpinis čempionas pripažįsta: jeigu jis nebūtų sukčiavęs, kažin, ar tiek metų (nuo 1977 iki 1985-ųjų) būtų išsilaikęs SSRS rinktinėje.

Juk ne paslaptis: nemažai talentingų plaukikų sugadindavo širdis ir baigdavo savo sportinę karjerą. Ilgainiui ir kiti SSRS rinktinės nariai pradėjo sekti vilniečio pavyzdžiu, susidarė netgi savotiška grupelė, kuri irgi apgaudinėdavo rinktinės trenerius.

„Tik vieninteliam olimpiniam čempionui Vladimirui Salnikovui, kuris vėliau tapo Rusijos plaukimo federacijos prezidentu, nepasiūliau to daryti. Bijojau“, - dabar prisipažįsta Robertas.

Retkarčiais R. Žulpa pažeidinėdavo ir sportinį režimą. Už tai gaudavo baudų. Tarkime, už surūkytą cigaretę nuo premijos jam nuo išmokų būdavo nuimami 3 rubliai.

„Tačiau po to atsistodavau ir laimėdavau SSRS čempionatą“, - šypteli Robertas.

Maskvos olimpinis čempionas prisiminė, kad jis mokykloje nebuvo komjaunuolis, o 1977-aisiais pirmą sykį su SSRS rinktine išvyko į Teksasą, nors Amerikoje gyveno jo dėdė. Tada jis dalyvavo plaukimo mače SSRS-JAV ir pasimatė su savo giminaičiu. „Buvo visos sąlygos pasilikti Amerikoje, tačiau net neturėjau tokių minčių“, - sako R. Žulpa.

sportas.info

Taip pat skaitykite:

Populiariausios naujienos

Susijusios naujienos