Valdžios karas su alkoholiu: internetui ribojimų reikia logiškų, o televizijai gali būti ir nelogiški?

Kompiuteris (© Pixabay.com)

Ką bendro Lietuva gali turėti su Kinija, Iranu ir Šiaurės Korėja? Šios trys šalys išskiriamos, kai kalbama apie interneto cenzūrą, – jose galioja griežčiausi draudimai tokiems tinklalapiams kaip „YouTube“ ir „Facebook“. Nedaug trūksta, kad greta šių šalių atsidurtų ir Lietuva, tačiau po trečiadienį Seimo komitetuose svarstytų alkoholio kontrolės įstatymo pakeitimų premjeras Saulius Skvernelis suskubo raminti, kad taip nebus.

Anot jo, ribojimai ir sankcijos turi būti adekvačios ir teisingos.

„Blogiausia, jei būna teisės norma, o mes tokių pavyzdžių turime, kuri iškart būna negyva“, – premjeras sakė „Žinių radijuje“.

Vadovaujasi kiek kitokia „logika“

Vis dėlto tai, kas atrodo logiška, neįtikina kitų „valstiečių“ lyderių ir deleguotų ministrų. Kalbėdamas apie naujas alkoholio reklamos ribojimo priemones internete ir televizijoje, sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga anksčiau Alfa.lt sakė, kad sprendimų ieškotų tik tada, jei draudimai sukeltų rimtesnių problemų.

„Nemanau, kad jiems (užsienio gamintojams) negaliotų (Alkoholio kontrolės įstatymas), kodėl mes į tai žiūrime ramiai, net jei ir atsirastų kažkokia praktika ar bandymai apeidinėti, skiriamos sankcijos ir bandoma išieškoti, išsireikalauti atsakomybės“, – sakė A. Veryga.

O problemų, panašu, bus.

Aurelijus Veryga

Kaip uždraus TV kanalus?

„Valstiečių“ palaikomi reklamos ribojimai paliktų tik vieną kelią – blokuoti interneto prieigą prie svetainių, kurios registruotos ne Lietuvoje ir kuriose transliuojama alkoholio reklama. O kaip būtų televizijomis, kurios taip pat neregistruotos Lietuvoje, tačiau pasiekia šalies auditoriją oro, kabeliniais ar palydoviniais signalais?

Vadovaujantis A. Verygos ir kitų „valstiečių“ mąstymu, Lietuvoje taip pat tektų drausti kanalus, kurie nesilaikytų alkoholio reklamos draudimo reikalavimų. Klausimas tik, kaip tai būtų padaryta: jei šalyje veikiančius kabelinių televizijų operatorius dar galima kontroliuoti, tai ką teks daryti su televizijomis transliuojamomis internetu, palydovinėmis televizijomis ar signalais, kurie lietuvius pasiekia iš kaimyninių valstybių?

Juk ribojimai ir sankcijos turi būti adekvačios ir teisingos? Kaip ribojimas gali būti adekvatus, kai jis veiktų tik dalį rinkos dalyvių?

„Reklamos draudimas sukurs nelygias konkurencines sąlygas tarp žinomų tarptautinių ženklų ir vietinių gamintojų, ypač internete“, – taip svarstomus siūlymus yra įvertinęs Lietuvos aludarių gildijos prezidentas Saulius Galadauskas.

Pažaboti tai, kas neįmanoma

Internete kontroliuoti valdžios svarstomų draudimų yra praktiškai neįmanoma, tačiau analogiška praktika galioja ir televizijoms. Ką valdžiai tektų daryti su tais kanalais, kurie nepatenka į jų visa ko reguliavimo lauką?

Pirmasis variantas būtų jas išjungti ir neleisti jų transliuoti Lietuvoje, kol pastarosios neprisitaikys prie Lietuvoje taikomų įstatymų. Nors tai skamba ir absurdiškai, tai ir įmanoma tik iš dalies. Jau dabar šalyje negalima kontroliuoti kitų šalių kanalų, kurie nesilaiko Lietuvoje taikomų ribojimų, kai kalbama apie signalus, kurie pasiekia vartotojus iš aplinkinių valstybių.

YouTube

Premjeras sako, jog „svarbiausia, kad tas įstatymas, kuris bus priimtas, neprasilenktų su sveiku protu, logika ir pasiektų tikslus, kurių siekiame, – tai riboti prieinamumą ir tuo būdu šalinti galbūt priežastis toms pasekmėms, kurias mes turime“.

Tačiau statistika rodo visai kitokį vaizdą, pavyzdžiui, Baltarusijoje pagaminto ir Lietuvos rinkai skirto alaus pardavimo dalis nuolat auga ir gerokai lenkia visus šalies smulkiuosius aludarius. Ši produkcija laisvai reklamuojama užsienyje transliuojamose kanaluose, kurie matomi ir Lietuvoje.

Kita problema – palydoviniai signalai, kuriais galima matyti šimtus televizijų ir kur valdžiai beliktų nuleisti rankas ir palikti viską likimo valiai – čia nei kovoti, nei reguliuoti nieko nepavyks. Tas pats galiotų ir televizijoms, transliuojamoms internetu.

Ir čia viskas nesibaigia. Ką daryti su užsienyje leidžiamais ir spausdinamais žurnalais bei kitais leidiniais? Jei kitose šalyse juose alkoholio reklama bus leidžiama, tai įsigyti jų Lietuvoje nebus galima? Ar vėl reikės taisyti kažką, kas jau dabar, panašu, turi daugybę spragų?

Kitas klausimas – kokį statusą turės fiziniai asmenys, valdantys didelius sklaidos kanalus socialiniuose tinkluose? Ar, pavyzdžiui, bus draudžiama žinomam asmeniui savo asmeninėje paskyroje pasidalyti lietuviško produkcijos gamintojo alkoholio reklama? O jei jį sužavės viso pasaulio stebimos ir brangiausiu eterio metu per JAV „Super Bowl“ rungtynių pertrauką transliuojamos alaus reklamos, ar galės ta reklama pasidalyti savo paskyroje?

Kaip veikia dabartiniai ribojimai?

Ketvirtadienį, kilus nepasitenkinimui dėl interneto laisvės suvaržymų, „valstiečiai“ išplatino pranešimą, kurį pasirašė LVŽS frakcijos seniūnas Ramūnas Karbauskis ir Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė Agnė Širinskienė. Jame teigiama, kad planuojamas mechanizmas, užkardantis alkoholio reklamą internete, bus paremtas šiuo metu Lošimų priežiūros tarnybos mechanizmu, kai pagal gautus pranešimus kreipiamasi į teismą ir šis priima sprendimą, ar prieiga prie atitinkamo turinio svetainės turi būti apribota.

Teoriškai, norėdami pasiekti bet kurį Lietuvoje draudžiamą lažybų tinklalapį, turėtumėte pamatyti tokį pranešimą:

LPT pranešimas apie blokuojama svetainę

Tačiau teorija skiriasi nuo praktikos, nes beveik visas tarptautines lažybų svetaines galite pasiekti vos pakeitę adreso galūnę, pavyzdžiui, iš .com į .it, arba atlikę „Google“ paiešką ir susiradę jums reikiamą veikiantį paieškų rezultatą. Čia valdžios galimybės riboti internetą ir baigiasi. Nepatogu? Tikrai taip. Efektyvu? Tikrai ne.

Kaip jau minėta, panaši situacija ir su televizijomis. Nors šalyje įstatymai galioja, jie niekaip neturi įtakos tiems subjektams, kurie nėra registruoti Lietuvoje. Nėra nei ribojimų, nei sankcijų.

Likti be „YouTube“ – ne utopija

Nors šią svetainę pasaulyje draudžia vos trys šalys, yra daugiau nei 20 pavyzdžių, kai ji buvo iš dalies ar visiškai ribojama tam tikrą laiką. Pavyzdžiui, Vokietijoje šalies valdžia nuo 2009 ir 2016 m. sprendė ginčą dėl autorinių teisių ir jų pažeidimo atsakomybės, kol galiausiai buvo pasiektas susitarimas. Tą laikotarpį didžioji dalis „YouTube“ turinio Vokietijoje buvo nepasiekiama. Vokietijos ir Lietuvos atvejai, be abejo, skiriasi, tačiau šis pavyzdys leidžia parodyti, kad palikus spragų pirmiausia galios įstatymas, o tik tada bus ieškoma, kaip spręsti susidariusią situaciją.

Autorių teisių gynėjų organizacija buvo pasiekusi, kad teismas priimtų sprendimą drausti prieigą prie „YouTube“. Jei Lietuvoje būtų priimtas įstatymas, kuris, kaip sako A. Veryga, būtų taisomas tuo atveju, jei sukeltų problemų, galime įsivaizduoti, kad panašių situacijų galėtume tikėtis ir pas mus. Teismas privalėtų laikytis įstatymo ir priimti sprendimą, neatsižvelgiant į tai, kad su sveiku protu tai neturėtų nieko bendro.

Valdantieji ėmė teisintis, kad nei „Google“, nei „Facebook“ tikrai neribos, ir išplatintame pranešime teisinasi, jog šios socialiai atsakingos įmonės įsipareigoja laikytis tos šalies išstatymų, kuriose veikia.

„Minimose tvarkose deklaruojamas socialiai atsakingas požiūris ir pagarba atitinkamų valstybių teisinio reguliavimo tvarkai“, – apie „Google“ ir „Facebook“ rašo „valstiečiai“. Tačiau tai tik du pavyzdžiai. O kaip bus su kitais, kuriuose vis dėlto bus alkoholio reklama? Beliks juos užblokuoti ir rodyti tą patį pranešimą.

Ar iš tiesų priemonės pateisintų veiksmus? Per paskutinį dešimtmetį investicijos alkoholio reklamai su nuolat įvedamais naujais draudimais susitraukė itin reikšmingai. Kaip skelbė „Verslo žinios“, remiantis tyrimų bendrove „Kantar TNS“, jei 2008 metais alkoholis sudarė 24,16 proc. visų reklamos išlaidų, tai 2009 m. – jau tik 2,5 proc., 2015 m. – 2,4 proc., o 2016 m. ši dalis sumenko iki 1,88 proc.

Alkoholio reklamos investicijos

Lipa ant to paties grėblio

Uždrausti alkoholio reklamą bandyta ir praeityje. Kokių rezultatų buvo pasiekta 2008 metais, kai alkoholio reklama uždrausta nuo 6 val. ryto iki 23 val. vakaro televizijos ir radijo transliacijų metu?

Statistikos departamento duomenimis, legalaus alkoholio suvartojimas, tenkantis vienam 15 metų ir vyresniam gyventojui, 2008 m. siekė 13,9 litro. Įgyvendinus reklamos draudimą, pasiektas ne itin ryškus rezultatas – 2009 m. suvartojimas siekė 13,1 litro ir ėmė nuosekliai kilti: 2010 m. – 13,5 litro, 2011 m. ir 2012 m. – 14,7 litro. Paskutiniais duomenimis, 2015 m. suvartojimas išliko panašaus lygio ir siekė 14 litrų.

Legalaus alkoholio suvartojimas (Statistikos dep.)

Akivaizdu, kad, griežčiau apribojus reklamos ir pardavimo laiką, tikslas visiškai nepasiektas, situacija nepasikeitė.

Maža to, anuomet taip pat buvo imtasi radikalių priemonių – uždrausta rodyti sporto renginius (krepšinis, futbolas, lenktynės ir pan.) tiesioginio eterio metu nuo 6 iki 23 val., nes matėsi alkoholio gamintojų logotipai. Tokie renginiai galėjo būti transliuojami tik po 23 val.

Kas iš to išėjo? Tokie draudimai palietė ne tik TV žiūrovus, bet ir sporto organizatorius. Šie neteko pajamų iš reklamos, be to, dienos metu negalėjo rodyti tiesioginių sporto transliacijų, kurių įrašai galėjo būti rodomi tik nuo 23 val.

Dėl nepasvertų draudimo pasekmių valdžia buvo priversta nuleisti galvą ir grąžinti buvusią situaciją.

Dabar problemos sprendžiamos eiliniais draudimais ir dar radikalesniais būdais. Drastiškomis priemonėmis naujoji valdžia Lietuvą ketina paversti Šiaurės Korėja, tačiau kokių rezultatų pasieksime?

Alfa.lt

Taip pat skaitykite: