Skaudžios knygos autorė: matau sutelktį nusimesti mirties okupaciją

Elvyra Kučinskaitė (© Dmitrijus Radlinskas | Alfa.lt)

Atvirai apie skausmą, liekantį iš gyvenimo pasitraukus artimam žmogui, kol pasiekęs patį skausmo nervą supranti: esame ne savižudžių, o gyvybinga tauta, turinti giluminį rūpestį vieni kitais. Pusantrų metų nusižudžiusių artimųjų istorijų klausiusi ir jas užrašinėjusi Elvyra Kučinskaitė prisipažino, kad jų drąsa pagaliau viešai prabilti apie savo patirtis prilygsta mažam sąjūdžiui, nes atsirado sutelktis smogti šiai mirties okupacijai.

Tarsi sąjūdis prieš mirtį ir tylą

Eiti rinkti žmonių istorijų, tarsi eitum į frontą. Tokiomis pasipriešinimo, karo metaforomis kalba knygos, kurios viršelyje vietoje pavadinimo – brūkšnys, istorijas užrašiusi autorė. Lietuvoje kasmet nusižudo apie tūkstantis žmonių, kiekvieno pasitraukusio iš gyvenimo veiksmas paliečia artimuosius. Todėl surinktos atviros, neanoniminės istorijos yra savotiškas šūvis sudrebinti tylos sienas. Šios jau griūva socialiniuose tinkluose, kur žmonės dalijasi tiek knygoje pasakojamomis, tiek savomis patirtimis.

„Ši knyga tikrai nekonstatuoja, kad mes esame savižudžių tauta. Esame labai gyvybinga tauta, turinti giluminį rūpestį vieni kitais. Susitelkiame labai svarbiais gyvenimo momentais, matau labai tikrą sutelktį nusimesti tą mirties priespaudą, mirties okupaciją.

Lietuvoje vyksta mirties okupacija, ir atsiranda keletas žmonių, jeigu kalbame palyginimais, sąjūdis žmonių, kurie sako: aš kalbėsiu, nepaisant to, kad esu labai pažeidžiamas, kalbu pirmą kartą per dvidešimt metų. Kalbėsiu viešai tai, ko nepasakojau artimiesiems, tai buvo gilioje paslaptyje, nes reikia smogti šitai okupacijai. Ta susivienijimo jėga ir intencija dėl kito labai stipri“, – Alfa.lt apie savo surinktas istorijas pasakojo E. Kučinskaitė.

Su krizių ištiktais žmonėmis ne vienerius metus dirbanti, vieną knygą apie tai, kaip išgyventi skyrybų skausmą, jau parašiusi ilgametė pagalbos skyrybų ar nesutarimų paliestoms šeimoms centro „Bendrakeleiviai“ vadovė žinojo, kad pasakojimų, kaip jaučiasi nusižudžiusiųjų artimieji, kokios jų patirtys, labai reikėjo. Lietuvoje iki šiol nebuvo tokios knygos – ir vis dėlto atsirado idėja, ji pradėjo augti neįtikėtinai greitai. Nepaisant to, kad kalbama apie situacijas, skandinančias į neišmatuojamos gelmės skausmą.

„Iš pradžių galvojau, kas galės skaityti tokią knygą, bet paskui supratau, kad ji apie tai, kaip išgyventi kančią ir kaip norėti gyventi. Ko reikia, kad mes pajėgtume gyventi kiekvienas atskirai ir visi drauge kaip valstybė, – kalbėjo E. Kučinskaitė. – Matyt, situacija buvo tokia nebepakeliama žmonėms, kurie išgyvena artimųjų netektį, kad reikėjo tik sutelkto veiksmo, suburti, duoti startą.“

Lieka kaltė, su kuria sunku susitaikyti

Knygos, kurioje pasakojama keliolika tikrų istorijų apie vaikų, tėvų, brolių, seserų, sužadėtinių, sutuoktinių ir kitų artimųjų išėjimų, idėjos autorius – politikas Mykolas Majauskas, išdrįsęs atvirai kalbėti apie skausmą po tėvo savižudybės. Jo pasiryžimas knygos idėją galiausiai ir pavertė realybe.

Dirbančiai su į krizes patekusiais žmonėmis E. Kučinskaitei istorijų rinkimas atskleidė, kad artimojo savižudybė yra palietusi labai daug įvairiausio amžiaus, profesijos, socialinių sluoksnių šalies žmonių: nuo teisininkų iki menininkų, nuo pedagogų iki pensininkų. Nors rūšiuoti skausmo ji nesiryžtų, tačiau vienos iš labiausiai palietusių – tėvų, kurių vaikai pasitraukė iš gyvenimo, ir vaikų, netekusių tėvų, patirtys. Kita vertus, o kaip pamatuoti skausmą žmonių, kurie neteko močiutės, anytos, sužadėtinio, ir skausmą, kaltę nešiojasi dešimtmečius?

„Pasakojimai mane pribloškė skausmo gyliu, kai klausiausi tų žmonių, man atrodė, kad gilesnio skausmo būti nebegali. Kai artimųjų netenkama dėl ligos, dramatiškų įvykių, vienas dalykas, bet kai jie išeina sava valia – tokia mirtis turi daug aspektų, lydi labai sunkūs jausmai, kad išėjęs žmogus tarsi išdavė, paliko didelę kaltę, gėdą, stigmą.

Neseniai gavau žinutę iš moters, kuri kalba knygoje. Ji perskaitė kitų istorijas ir paliudijo, kad vienas iš poveikių tai padarius yra toks, kad jos pačios kaltės jausmas sumažėjo. Kai skaitai kitų pasakojimus, supranti, kad ir kiti darė viską, ką galėjo, ką žinojo, kad galima daryti“, – sakė knygos autorė, mananti, kad ši gali turėti gydomąjį poveikį netekti išgyvenusiems ir besigraužiantiems dėl artimojo sprendimo žmonėms.

Netekę artimojo randa jėgų padėti kitiems

Rinkdama istorijas, E. Kučinskaitė pastebėjo atsikartojantį motyvą – dažniausiai žmonės prisipažindavo nė neįtarę, kad šalia jų esantys mąsto apie savižudybę. Šurmulyje ir dėmesio centre gyvenantis žinomas žmogus, kuris iš tiesų jautėsi vienišas. „Tėtis buvo toks, kuris taip niekada nepadarytų, jis šaipydavosi iš tokių žmonių“. Tokie liudijimai būdingi daugeliui netektį patyrusių pasakotojų.

Skausmingą patirtį perėję nusižudžiusiųjų artimieji tapo savotiškais gyvenimo mokytojais. „Sunki tema, sunkesnė vargu ar gali būti, kita vertus, sunkumas teikia labai gilią, keliagubą satisfakciją: pirmiausia, kad iš arti matai, kiek sunkioje situacijoje esantys, gilių išgyvenimų patiriantys žmonės turi gyvybinių galių kovoti už gyvenimą. Nuolatinė pastanga vis tiek gyventi, išlikti ir, maža to, nors jie patys izoliuoti tam tikros stigmos, atskirties ir tylos, jie nori, suranda jėgų padėti kitiems, kad jiems taip neskaudėtų. Jūs įsivaizduojate, koks tai yra egzistencinis gylis, kad žmogus šitaip gali.

Nuolatinė kova už gyvenimą, jo pilnatvę, teisę gyventi ir būti visaverčiam visuomenėje kaip asmeniui labai įkvepia. Taip tikrai nekalba tie, kurie „nepervažiuoti“ kančios“, – sakė tylą laužančio leidinio tekstų rašytoja.

Viena jos pašnekovė pasakojo po sūnaus savižudybės suėmusi save į rankas, susitelkusi ir uoliai, disciplinuotai, užsiėmusi emocine higiena. Toks susitelkimas buvo skaudus, reikalaujantis daug jėgų – ne vienas žmogus prisipažino, kad, nusižudžius brangiam žmogui, norėjosi pasekti jo pavyzdžiu, – tačiau veiksmingas. „Norėtųsi pasiskolinti jos įvaizdį ir pridurti, kad Lietuvoje mažai kalbame apie santykių higieną, kaip būti šalia sunkumų ištikto žmogaus“, – pastebėjo E. Kučinskaitė.

Artimojo netekusį žmogų supantys asmenys dažnai tiesiog nežino, kaip elgtis tokiose situacijose: kalbėti ar tylėti, siūlyti savo pagalbą aktyviai ar tiesiog būti šalia. Knygoje sudėti išgyvenimai rodo, kad paprastų, mažų dėmesio ženklų po skausmingo praradimo reikia – kad ir klausimų, ar žmogus pavalgė, kaip miegojo, siūlymo kur nors nuvežti, padėti buityje.

Silpnumo akimirką išgyvenantiems ir suicidinių minčių turintiems žmonėms knyga taip pat galėtų tapti vilties gija. Visos jos autorinės pajamos keliauja savižudybių prevencijai Lietuvoje.

Tuo metu visiems, kurie su savižudybės problema dar nėra susidūrę, verta pagalvoti apie sunkumų patiriančių artimųjų siunčiamus ženklus, kurių nepastebime. Jų nepastebėję, arba pastebėję, bet neatpažinę, nežinoję, kaip reaguoti, arba patyrę institucijų abejingumą pasakojo ir knygos herojai. Barti, mokyti, guosti, kad gyvenimas gražus – ne pačios tinkamiausios reakcijos į užuominas apie pasitraukimą.

Knygos autorė, kuriai teko sugerti daugybę skausmingų liudijimų, kartais jausdavosi tarsi apsinuodijusi sielvarto dozėmis. „Teko ir išvažiuoti viską metus kelioms dienoms, ir darbo vietą keisti – stengdavausi dirbti šviesiose erdvėse, disciplinuotai, kartais pirma nueidavau po kelis kilometrus, tik tada sėsdavau rašyti. Dirbau krizių srityje, žinau, kaip savimi pasirūpinti. Ir kitiems galiu pasakyti, kad net pačios paprasčiausios priemonės tinka bet kokiu sunkmečiu, mažų mažiausiai reikia paklausti, ko dabar nori kūnas – ar miego, ar pasivaikščiojimo, ar pasinerti į kokį vandenį“, – apnikus išbandymams ir sunkesnėms mintims stiprybės ieškoti paprastuose dalykuose patarė E. Kučinskaitė.

Rašydama knygą, ji kartais susitikdavo su psichologe asmeninei supervizijai ir tokį metodą laiko geru būdu išlaikyti pusiausvyrą. Tiek profesinį, tiek asmeninį palaikymą suteikė viena pirmųjų Lietuvoje savižudybių tyrinėtojų, mokslininkė ir psichologė Danutė Gailienė bei jos kolegė Jelena Trofimova.

„Atėjo laikas, kažkas įvyko, ir tas atvirumo šūvis iššovė, – apie visuomenėje kilusią bangą kalbėti savižudybių temomis bandant suprasti, padėti ir palaikyti, kalbėjo knygos be pavadinimo autorė. – Aišku, tas šūvis turi savo kainą, negali neturėti. Gavusi pasiūlymą rašyti tokią knygą, pasijutau tarsi sulaukusi šaukimo į frontą. O ten visko būna, negali dejuoti, nes tiems, kurie galvoja apie savižudybę, skauda labiau – ir šią minutę, kai mes kalbame, skauda. Jei nors vienam padėsime atgauti pusiausvyrą, jokia kaina ne per aukšta. Šia prasme tai labai pozityvi knyga.“

Alfa.lt

Elvyra Kučinskaitė
Knygos "Be pavadinimo" pristatymas
Mykolas Majauskas ir Elvyra Kučinskaitė
+26

Taip pat skaitykite: