Nevykusi žiniasklaidos dresūra

Arkadijus Vinokuras (© Edvard Blaževič | Alfa.lt)

Seimo narė Dovilė Šakalienė (LŽVS), kalbėdama apie savo nelemtą įstatymo projektą „50 ant 50“, teigia, kad kažkas pakišo jai kiaulę. Arba, anot jos pačios, Trojos arklį. Skamba ne taip kaimiškai. Bet graikiškos legendos naratyvas ir kontekstas (Elenos pagrobimas) kaip ir apie meilę, todėl lyg ir ne vietoje. Meilės tarp politikų ir žiniasklaidos juk būti negali. Todėl Lietuvos Seime vis atsiranda veikėjai, kurpiantys įstatymų projektus, kurie prieštarauja Lietuvos Konstitucijos garantuotai žodžio laisvei. Taip siekiama pažaboti žurnalisto teisę kritikuoti politikus. Tenka pastebėti, kad apskritai visi tokie projektai pateikiami kaip siekis apginti visuomenę nuo neigiamos informacijos platinimo.

O kai Seimas nesugeba susidoroti su žiniasklaida, imamasi riboti tam tikrų visuomenės grupių teisę į saviraišką. Toks pavyzdys yra Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymas. Jis skirtas apsaugoti nepilnamečius taip pat nuo informacijos apie homoseksualus. Beprotiškas įstatymas. Gali būti gėjus, bet negali viešai apie tai kalbėti, nes pateksi į cypę už… homoseksualumo propagandą.

Žaliavalstiečių „troika“ – D. Šakalienė, Zenonas Streikus ir Robertas Šarknickas – taip pat nusprendė ginti Lietuvos visuomenę nuo neigiamos informacijos poveikio. Žinoma, siekdami nurodinėti žiniasklaidai, ką ir kaip ji turi skleisti. Jie pasiūlė modelį, kurį apžvalgininkas Vladimiras Laučiaus šmaikščiai pavadino „po penkiasdešimt“. Tik ne gramų, nes Ramūnas Karbauskis pasiustų.

Vėl į stalčių iki kito proto užtemimo sugrąžintas projektas pasiūlė visai žiniasklaidai pateikti visuomenei penkiasdešimt procentų teigiamos ir tiek pat neigiamos medžiagos. Jų manymu, neigiamos žinios nuteikia visuomenę neigiamoms emocijoms, stimuliuoja savižudybes, žudynes, perša negatyvų požiūrį į savo valstybę.

Šie Seimo nariai tiesiog pamanė, kad „reikia kažką daryti“, nes visuomenę galimai nustekeno neigiama informacija. Girdi, negatyvios žinios daro psichodelinį poveikį. Keista mąstysena. Kažkodėl visada maniau, kad siekiant sumažinti neigiamą žinių srautą apie visuomenėje vykstančius procesus, visų pirma reikėtų susitvarkyti su tais neigiamais procesais, kad jų būtų kuo mažiau. Naikinti socialinį neteisingumą, socialinę atskirtį, skurdą, su šaknimis rauti korupciją, pagal šiuolaikinės pedagogikos principus reformuoti švietimą– štai ką pirmiausia reikėtų atlikti. Ir lemiamas vaidmuo šiame darbe tenka Lietuvos Seimui.

Galima, žinoma, bandyti atsižegnoti nuo eilinio bandymo užmauti antsnukį žiniasklaidai, kaltinant „socdemus“ pakišus nepatyrusiai politikei kiaulę, bet kas patikės? Kažkas negerai su naujai iškeptų politikų smegeninėmis. Prieš patekdami į Seimą, tokie prisistato didžiausiais demokratais, žmogaus teisių gynėjais, bet tapę valdžia parodo savo tikrą veidą.

Pamenate prof. Vytauto Landsbergio epitetą žiniasklaidai? Taip, „šunauja“. Po to jau nebestebino nei kažkoks valstietis Pekeliūnas, nei kažkoks Valinskas, nei kažkokios save vadinančios klasikinėmis partijos, balsavusios už žurnalistų persekiojimą. Kalbu apie grasinimą bet kokią politiko kritiką paversti nusikaltimu už jo garbės ir orumo įžeidimą. Vėliau Seimas choru dievagojosi, kad ne taip perskaitė įstatymo projektą, kad „juos pakišo“. Tik nežinia kas, nes veik visos partijos Seime ir balsavo už susidorojimą.

Grįžkime prie skandalingo D. Šakalienės pareiškimo, esą eilinis bandymas susidoroti su žiniasklaida inicijuotas praėjusio Seimo „socialdemokratų“. Ji, esą, tik paėmė ir pateikė įstatymo projektą, nieko blogo nenumanydama. Kaip suprasti? Neskaičiusi teksto? O ką tada darė jos partijos kolegos? Gaudė pavasario atgaivintas muses?

Įstatymo projektus reikėtų bent dėl visą ko skaityti. Bet problema net ne tai, o kad vienas projekto autorių yra socialdemokratas Egidijus Gaidamavičius. Tik, pasirodo, kad idėja buvusi visai kita. Mintis, pasak E. Gaidamavičiaus – „papildomu finansavimu skatinti spausdintinę medią už socialinį atsakingumą. Priežastis – psichologo Gintaro Chomentausko tyrimai. Ir kalba vyko tik apie pirmą leidinio puslapį. Pavyzdžiui, „The New York Times“ arba „Rzeczpospolita“ pirmuosiuose puslapiuose negatyvo tik apie 2 proc. Iki projekto įstatymo nespėjome. Bet idėją brandinome ir ji tikrai ne apie turinio ribojimą“.

Pats projektas Seimui teiktas nebuvo. Tad kokiu tikslu jis buvo perduotas žaliavalstiečių „troikai“? Akivaizdu, kad apie jį kažkas papasakojo D. Šakalienei ir ją sudomino. Tas ar tie „kažkas“, matyt, puikiai žinojo, ką, kam ir kokiu tikslu nelemtą įstatymo projektą perdavė. Ir kas buvo idėjos „po penkiasdešimt“ autorius? Ir ar galima buvo taip apmauti D. Šakalienę? Neturiu jokio pagrindo taip manyti, juk žmogus moka skaityti. Išeitų, jog Lietuvos Konstitucijos egzaminas neišlaikytas; tos Konstitucijos, ant kurios ji ir jos kolegos prisiekė.

Žinia, su priesaikomis reikalai ne kokie Lietuvoje. Kažkaip vis atsiranda neišsenkantis kiekis žmonių, negerbiančių duoto žodžio. Tai aiškiai matyti, tokiam žmogui tapus politiku. Dėl to ir kyla bukas noras visų pirma užgniaužti tą prakeiktą laisvą žiniasklaidą, įkyriai persekiojančią susimovusius politikus. Šiuo atveju dar tris žaliavalstiečius. Tai kiek jų per tą trumpą laiką jau susimovė ir dar susimaus?

Toks patarimas jiems būtų: skaitykite Lietuvos Konstituciją. Nemokate skaityti arba nesuprantate teksto, pasitelkite teisininkus, mokančius suprantamai išaiškinti niuansus. Na, o jeigu susimovėte, tai nepulkite aiškinti, kad kažkas pakišo kiaulę, nes atrodote dar kvailiau. Tiesiog atsiprašykite, ir ta nelemta žiniasklaida su malonumu paskleis Gerąją Žinią iš tų penkiasdešimties procentų teigiamų. Liks dar 49 procentai, bet šioje vietoje jau reikės kaip reikiant padirbėti visuomenės labui. Tai ne žiniasklaidą bandyti nevykusiai dresiruoti.

Alfa.lt

Taip pat skaitykite: