Ar Rusijos valstybė remia terorizmą?

Kastytis Braziulis (© Dmitrijus Radlinskas | Alfa.lt)

Dažniausiai sutariama, kad teroristai yra organizuota žmonių grupė, kuri sistemingais grasinimais bei smurto panaudojimu siekia ideologinių, religinių ar politinių tikslų. Nežiūrint į tai, kad terorizmo sąvoka yra paprasta ir suprantama, ji sukelia gana daug prieštaravimų ir ginčų. Štai ir po pastarųjų mėnesių įvykių gali kilti klausimas, ar Rusija neturėtų būti laikoma šalimi, remiančia terorizmą.

Jei žiūrėsime iš valdžioje esančių žmonių pusės, tos organizacijos, kurios savo ideologiniams, politiniams tikslams pasiekti naudoja smurtą, naikina turtą ir žudo žmones, yra laikomos teroristinėmis, o žmonės, kurie dalyvauja šių organizacijų veikloje – teroristais. Jie yra itin pavojingi valstybei, todėl turi būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir nuteisti.

Jei žvelgsime iš perspektyvos žmonių grupės, gyvenančios valstybėje, kur valdžia buvo užgrobta ir naudojama tolesniam žmonių grobstymui, saviraiškos laisvės, kitų teisių ir laisvių varžymui, persekiojimui ir nepagrįstam baudimui, jai gali pasirodyti, kad tikrieji teroristai yra valdžioje atsidūrę žmonės. Atitinkamai ši grupė, imdamasi ryžtingų veiksmų, save gali įvardyti kovotojais už laivę, savo teises bei interesus.

Siekiant išvengti tokių ir panašių prieštaravimų, pasaulio valstybės yra tarpusavyje sutarusios gerbti viena kitą ir nesikišti į kitų valstybių vidaus reikalus. Tai yra vienas iš svarbiausių principų.

Būtent dėl to galima daryti prielaidą, kad ta valstybė, kuri kišasi į kitos valstybės vidaus reikalus, siekia į aukščiausius valstybės postus paskirti savo žmones ir šių tikslų siekia ne atvirai, paskelbusi karą prieš tą valstybę, o slaptai, slėpdama savo tikruosius ketinimus, siųsdama savo karo instruktorius, kovotojus į kitą valstybę, finansuodama kitos valstybės viduje veikiančias organizacijas ir kurstydama jas sukilti prieš savo valdžią bei neteisėtu būdu ją nuversti, taip pat gali būti įvardinama kaip valstybė, kurstanti ir remianti terorizmą.

Panagrinėkime konkretų pavyzdį, rodantį, kaip šiame kontekste atrodo Rusija.

Juodkalnija yra nedidelė šalis, nepriklausomybę galutinai atgavusi tik 2006 metų gegužės mėnesį, kai atsiskyrė nuo Serbijos. Šioje nedidelėje šalyje gyvena virš 600 tūkst. žmonių. Nemažą gyventojų dalį sudaro serbai. Ir dauguma žmonių valstybėje kalba serbų kalba.

Juodkalnija, tapusi nepriklausoma valstybe, pasuko valstybės vairą Vakarų kryptimi. Ji išreiškė norą tapti NATO nare, ir prasidėjo derybos. Visuomenėje iki šiol esama įvairių nuomonių. Šiuo metu apie 39 procentus gyventojų pasisako už stojimą į NATO, ir tiek pat – prieš. 20 procentų gyventojų nėra apsisprendę.

Praėjusiais metais rudenį įvyko Juodkalnijos parlamento rinkimai. Jie buvo labai svarbūs, nes sprendėsi klausimas, kurią valstybės vystymosi kryptį pasirinks gyventojai – Vakarų ar Rytų. Rinkimų kampanijos finiše tapo aišku, kad rinkimus laimės provakarietiškos politinės partijos, pasisakančios už šalies stojimą į NATO organizaciją.

Rinkimų dieną, sekmadienį, Juodkalnijos sostinėje Podgoricoje įvyko didelis mitingas prie parlamento rūmų. Mitingą organizavo opozicija, pralošusi rinkimus. Susirinkusieji reikalavo atšaukti rinkimų rezultatus, pasisakė prieš NATO organizaciją, tvirtino, kad rinkimai buvo nesąžiningi, o rezultatai – suklastoti.

Tačiau Juodkalnijos teisėsauga laiku sužinojo ir užkirto kelią neteisėtam valdžios perversmui, kurį inicijavo, organizavo ir finansavo Rusijos specialiosios tarnybos. Šios tarnybos surinktas ir organizuotas 20 žmonių būrys, kurių daugumą sudarė Serbijos piliečiai (dalis kovoję Rytų Ukrainoje prieš Ukrainos valdžią), mitingo prie parlamento metu turėjo įsiveržti į rūmus ir nužudyti šalies premjerą, populiarų ir įtakingą Juodkalnijos politiką Milą Džukanovičių.

Juodkalnijos premjeras Milo Džukanovičius laimėjo rinkimus, bet žada trauktis iš posto

Perversmininkai buvo gerai ginkluoti, turėjo dideles grynųjų pinigų sumas, naudojo šiuolaikines karines ryšio priemones. Jie neteisėtu būdu siekė į Juodkalnijos valdžią pasodinti Rusijai palankius asmenis, griežtai nusiteikusius prieš NATO organizaciją ir jos plėtrą.

Šiuo metu tebevyksta tyrimas. Juodkalnijos specialusis prokuroras Milinojė Katničius pareiškė, kad perversmas buvo organizuotas Maskvoje. Šalies gynybos ministras Predrogas Boskovičius pareiškė, kad „nėra jokių abejonių“, jog perversmą ir pasikėsinimą į šalies premjero gyvybę organizavo Rusija. Abu aukšti šalies pareigūnai remiasi įkalčiais, kuriuos jiems surinkti padėjo Didžiosios Britanijos ir JAV žvalgybos agentūros – GCHQ ir NSA. Taip pat ir perversmo dalyviai kalba, nieko neslepia.

Šiuo metu yra paskelbta dviejų Rusijos piliečių tarptautinė paieška. Abu jie priklauso Rusijos karinei žvalgybai GRU. Vienas iš jų, Eduardas Širokovas, 2014 metais buvo išvarytas iš Lenkijos dėl bandymų verbuoti jos piliečius bei rinkti informaciją apie Lenkijos karines pajėgas. E. Širokovą nuo kalėjimo išgelbėjo diplomatinė neliečiamybė.

Kaip vertinti šiuos Rusijos ir konkrečių jos žvalgybos pareigūnų veiksmus? Manau, kad juos galime vertinti vienareikšmiškai – kaip terorizmą. Kitoje valstybėje buvo organizuojamas neteisėtas valdžios perversmas ir net vieno iš aukščiausių bei svarbiausių valstybės vadovų nužudymas, siekiant, kad šalis netaptų NATO organizacijos nare ir būtų palanki Rusijai.

Jus supažindinau su vienu konkrečiu pavyzdžiu. Tokių pavyzdžių apie panašią Rusijos veiklą Ukrainoje – apstu.

Suprantu, kad mūsų valstybės aukšti vadovai neturėtų viešai kaltinti savo kaimynės terorizmo rėmimu ar jos pačios vadinti teroristine valstybe. Tai iššaukia nereikalingas emocijas ir sukelia daug trukdžių bendradarbiavimui.

Tačiau mes, eiliniai piliečiai, ne tik galime, bet ir privalome įvertinti Rusijos veiksmus kitų valstybių atžvilgiu, ir jei jie yra teroristinei, juos tokiais ir vadinti. Nežinau, kodėl turėtų būti daromos išimtys? Nematau jokios prasmės užmerkti akis ir apsimetinėti, kad nieko nevyksta. Atvirkščiai, privalome gerai žinoti ir laiku pažinti galimas grėsmes.

Alfa.lt

Taip pat skaitykite: