Neliberalo žodelytis už liberalizmą

Eugene Delacroix, „Laisvė, vedanti žmones“ (1830) (© Wikimedia Commons)

Alvydas Jokubaitis, kaip atrodo, labiausiai įtikinamu būdu išsako mintį, kad liberalizmas, gindamas laisvės idėją, vis dėlto nepripažįsta laisvės kritikuoti patį liberalizmą, atmesti jį kaip doktriną. Kyla įspūdis, kad diskusijų erdvėje perpasakotas pastebėjimas dažnai suprantamas kaip neatremiamas argumentas prieš liberalizmą, lemiamu momentu ištraukiamas viską permušantis koziris. Bet dėl teisybės reikia pastebėti, kad tokia samprotavimo eiga, vedanti prie minėtos išvados, nėra tokia jau nauja ir šviežia, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, o yra seno argumento prieš skeptikus pažinimo teorijoje modifikacija.

Žinia, skeptikai buvo kritikuojami dėl savo skepticizmo, pastebint, kad jų skepticizmas gali būti nukreiptas prieš juos pačius, nes nuosekliai neigiant tiesos galimybę, pats tokio pobūdžio neigimas negali pretenduoti į tiesą. Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, toks kontrargumentas prieš skepticizmą nepasiekia tikslo, nes kitas žingsnis priklauso būtent skepticizmui, turinčiam loginę teisę skelbti, kad ir tiesos galimybės neigimo neigimas nėra tiesa.

Panaši padėtis susiklosto ir su ta laisvės idėja, pastebint, kad laisvė nėra triukas „kaip save (laisvę) ištraukti iš pelkės už plaukų“. Kita vertus, tokiame apsikeitime kontrargumentais galima įžvelgti ir tikrai realią problemą – ar liberalizmas, pretenduodamas į išskirtinę padėtį politinių doktrinų spektre, gali nurodyti kokius nors savo pranašumo, nelygstamumo ir, tarkime, didesnio argumentuotumo nei konkuruojančios teorijos bruožus?

Nesename Vladimiro Laučiaus straipsnyje labai aistringai įrodinėjama, kad Donaldas Trumpas jokiu būdu nėra prorusiškas politikas (tokią nesąmonę neva sugalvojo liberalai), o liberalizmas, kaip teigiama čia be jokių išlygų, yra didžiausias pasaulio blogis. Tačiau įdomiausia tai, kad šiame straipsnyje prieš autoriaus valią, kaip atrodo, prasikiša lemiamas argumentas liberalizmo naudai. Situacija tikrai nekasdieniška, kai tekstas pradeda byloti prieš savo autorių, taigi leiskite pacituoti visą abzacą pažodžiui. V. Laučius rašo: „Politinės tikėjimo alternatyvos Europoje iš esmės buvo trys: komunizmas (socializmas), kol egzistavo SSRS, šiuolaikinis liberalizmas ir neilgai gyvavęs nacionalizmas (tikriausiai autorius turėjo galvoje nacizmą – mano pastaba). Viena iš jų Vakaruose nugalėjo ir liepė neturėti kitų dievų.“

Kurią iš įvardytų alternatyvų renkiesi Tu, skaitytojau, jeigu būtų galima taip pasakyti, doktrinų rinkoje? Kaip atrodo, net taip klausti yra nepadoru, nes laisvos valios ir nesutrikusio intelekto žmogus niekados nepasirinks vergovės. O tai ir yra lemiamas argumentas liberalizmo naudai, jeigu norite, doktrinos substancionalumo liudijimas.

Tačiau, galimas daiktas, V. Laučius turi galvoje, kad visos įvardytos alternatyvos yra blogos, kaip kitos rūšies reiškiniai nei religinis tikėjimas. Vis dėlto nemanau, kad šis gabus polemistas prisilaiko nuomonės, kad reikėtų grįžti prie teokratinio visuomenės valdymo modelio. Jeigu neklystu, ne taip jau seniai būtent Šalčininkų rajono savivaldybė pranešė, kad jos vadovu yra Jėzus Kristus, tačiau neteko girdėti, kad toks apsiskelbimas pagerino savivaldybės darbą. Nesu visiškai tikras, kad Bažnyčios atskyrimas nuo valstybės labai pasitarnavo valstybei, tačiau toks apsiribojimas tikrai išėjo į naudą Bažnyčiai, kuri pasuko reikiama kryptimi, savo dėmesį sukoncentravusi į labiau jos prigimtį atitinkančią veiklą.

Kitas dalykas yra mūsų santykis su kultūriniu krikščionybės paveldu, gaila, kad čia amžininkams išminties labai dažnai pritrūksta. Pasitaikius progai, pastebėsiu, kad liberalioji demokratija galėjo atsirasti tik krikščionybės išpurentoje dirvoje.

Kaip atrodo, V. Laučius vis dėlto yra pernelyg protingas žmogus, kad imtų ir pritartų be išlygų šiandien Lietuvoje tarp liberalizmo kritikų išpopuliarėjusiam teiginiui, jog neva liberalizmas yra viena iš komunizmo doktrinos atmainų. Šis teiginys, kaip atrodo, geriausiai iliustruoja situaciją, kai kartais kretinizmas tampa madingu reiškiniu, žmonės yra užburiami kvailystės, o didžiausios nesąmonės yra išsakomos su giliamintiška veido išraiška.

Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, liberalizmo idėjas didesniu ar mažesniu laipsniu yra perėmusios visos civilizuoto politinio žaidimo partijos, kurstančios demokratijos židinį, taigi politinė liberalų partija yra kažkas panašaus į „kefyruotą kefyrą“, savotiška tautologija. Iš tiesų, partinis liberalizmas yra kažkoks neskoningas perteklius, o jį pateisina nebent iškilęs realus pavojus žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms. Dar kitaip tariant, liberalų partijos prasmingumo pagrindas yra negatyvus politinio gyvenimo reljefas.

Klaidinantis yra ir toks teiginys, kad neva liberalizmas yra lėkšta doktrina, be filosofijos ir moralinės hierarchijos. Užteks paneigiant tokį užkeikimą paminėti Immanuelį Kantą, kuris pirmasis išryškino moralinės elgesio reglamentacijos savitumą tarp kitų žmogaus elgesį reglamentuojančių normų, apibrėždamas moralę per laisvės idėją.

Štai dabar priartėjo momentas, kai privalau išpažinti savo nuodėmę, kad esu buitinis neliberalas, savo virtuvės erdvėje leidžiantis sau išsakyti ne vieną politiškai nekorektišką pastebėjimą. Gaunu pylos nuo dukros, kai anoji užklumpa mane taip postringaujant. Jos pavyzdyje, be visa ko kito, turiu progą įsitikinti, kad liberalizmo patoso šaltiniai yra labai švarūs: visų pirma – tai tikėjimas nelygstama žmogaus verte ir jaunatviškas maksimalizmas. Kaip atrodo, ne tokie švarūs pagrindai yra tų liaudies tribūnų, kurie kolektyvinį asmenį iškelia aukščiau individo, žaisdami atgrasų vadų ir masių žaidimą.

Dukra įgijo išsilavinimą toje mokymo įstaigoje, kur profesoriumi dirba A. Jokubaitis. Dukra labai gerbia savo dėstytojus, neleisdama – šiukštu! – blogu žodžiu užsiminti apie A. Jokubaitį ar – neduokDie – Vytautą Radžvilą. Tačiau lemiamą reikšmę jos pasaulėžiūros susiformavimui, regis, turėjo kiti personažai ir veiksniai. Dėl to tikrai nesijaučiu nuskriaustas.

Alfa.lt

Taip pat skaitykite:

Populiariausios naujienos

Susijusios naujienos