LSDP kelias į niekur

Arkadijus Vinokuras (© Edvard Blaževič | Alfa.lt)

Kaip atsitiko, kad partija, kuri drąsiai gali didžiuotis kartu su kitais atvedusi Lietuvą į Vakarų politines, saugumo, ekonomines institucijas, prisidėjusi prie energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos įgyvendinimo ir Lietuvos karinės galios atgaivinimo, po 2016 metų rinkimų pateko į žlugusiųjų partijų sąrašą? Atsakymai keturi: prarastas politinis identitetas, vidinės demokratijos ir lyderystės stoka bei moralinis bestuburiškumas.

Prarastas politinis identitetas. Jau esu teigęs bei perspėjęs: kai partijos narių nebevienija nei jos pasaulėžiūra, nei ideologija, o tik švogeristiniai interesai, konjunktūra, amoralus karjerizmo siekimas, – tokia politinė jėga galiausiai lemta žlugti. Ten, kur vyrauja švogerizmas, demokratijai ir pilietinei drąsai nebelieka vietos.

Taip LSDP krito nuo 31,2 procento aukštumų 2012 metais iki 8,9 procento 2016 metų gruodį ir 10,2 proc. – šių metų sausį (Spinter tyrimai/Delfi). Paskutine vinimi į bestuburių valdomą partijos karstą tapo koalicija su tokia pat bestubure valdančiąja LVŽS. Socialdemokratai tapo ne dirbančiųjų užtarėjais, ne socialinio konsensuso tarp verslo ir dirbančiųjų įgyvendintojais, o eiline kapitalą ginančia partija. Tipiškas pavyzdys yra Darbo kodekso reforma, akivaizdžiai būtina, bet pateikta be jokių rimtų darbuotojo socialinio draudimo svertų. Rezultate – nesustabdoma masinė emigracija, nepasitikėjimas politine sistema, teisinis nihilizmas.

Todėl keistokai atrodo Seimo nario Juliaus Sabatausko įžvalgi kritika, skirta ES laisvosios prekybos susitarimui su Kanada (CETA), bet ne savai partijai. Mat veik tais pačiais argumentais galima pagrįsti kritiką ir pačiai LSDP: „Deja, bėgant laikui, kairioji, atvira, demokratinė Europos Sąjungos dimensija krypo link dešiniosios, labiau pavaldžios, labiau biurokratizuotos ir labiau neoliberalios“. Vietoje ES dimensijos įrašykite LSDP dimensiją.

Lyderystės ir vidinės demokratijos stoka. Tai dvi temos, tampriai susietos tarpusavyje. Vidinės partinės demokratijos stokos rezultatas yra lyderių trūkumas. Jie nėra formuojami idėjiniais pagrindais.

Jeigu sutariame, kad politinės partijos lyderis/lyderė turi būti partijos politinio identiteto ir iš jo išplaukiančios politinės etikos garantas, vaizdelis tikrai nedžiugina. Mat demokratijos stoka partijoje formuoja padlaižių, bailių, karjeristų klaną. Jiems nereikia nei sąžiningų, nei protingesnių už juos kolegų valdžioje.

Būsimo lyderio, atitinkančio pateiktus kriterijus, tokiomis aplinkybėmis paruošti partijos atgaivinimui misija neįmanoma. Iliustruojantis pavyzdys – vienadienis teisingumo ministras, buvęs viceministras Julius Pagojus, tuo metu – bekylanti LSDP žvaigždė. Kai paaiškėjo, kad jis ne vieną kartą baustas už kelių eismo taisyklių pažeidimą, jį gynė ne kas kitas, o teisingumo ministras Juozas „ aš ne stukačius“ Bernatonis.

Kitas aktualus pavyzdys – aštuoni kandidatai į LSDP pirmininko postą. Nei vienas jų nepadarė nieko, kad LSDP taptų tuo, kuo ir turėtų būti. Šie kandidatai buvo ir yra tos bestuburės biurokratinės partijos dalies gyvybiniai sraigteliai. Ir tos ydingos sistemos sraigteliai – politiniai broileriai – buvo pasiruošę balsuoti už europarlamentarę Viliją Blinkevičiūtę, tačiau pastaroji pasirinko aukšto biurokrato kėdę Europos Parlamente, o ne gelbėti partiją nuo žlugimo. Trumpai tariant, ydinga sistema negali pagimdyti neydingo lyderio. Gintautas Paluckas tos sistemos rėmuose visgi sugeba iškristi iš sistemos konteksto savo gebėjimu intelektualiai sieti partijos ideologiją su vienais ar kitais ekonominiais bei politiniais sprendimais. Regis, jam norima atleisti už praeities paslydimą. Gal tikrai vienas muštas dešimt nemuštų duoda?

Jeigu partijos nariai neatmes susimovusių sraigtelių, jeigu sutiks įteisinti landsbergizmą, kai ūkio ministras Mindaugas Sinkevičius stumiamas į partijos viršūnes dėl giminystės ryšių, LSDP liks prie suskilusios geldos. Ką tokio svarbaus partijos išgyvenimui nuveikė šis kandidatas? Jis juk niekaip nepasižymėjo partijos ideologijos bei vidinės demokratijos gynimu ar įprasminimu. Partija nėra kažkoks „uabas“, o ir ūkvedžiu būti nepakanka, ką įrodė šiandieninis partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius. Ar tikrai merdinčiai partijai reikalinga jo kopija?

Nemanau. Jeigu kas įsivaizduoja, kad jaunystė šiuo atveju yra privilegija, tai dabartiniame LSDP kontekste jis nuo sisteminių ydų tikrai neapsaugo.

Prispausta socialdemokratinės partijos dalies kritikų, valdančioji dauguma (mažuma?) partijoje pagaliau atvėrė duris į tikrai demokratiškus partijos pirmininko rinkimus. Tuojau atsirado gausa kandidatų į LSDP pirmininko postą. Manipuliacijoms erdvė žymiai sumažėjo.

Moralinis bestuburiškumas. Pasitikėjimas partija yra jos pradžia, nepasitikėjimas – pabaiga. LSDP niekaip nesugebėjo atsiriboti nuo partiją ėdančio švogerizmo. Yla anksčiau ar vėliau lenda lauk.

Moralinio bestuburiškumo klasikinis pavyzdys galėtų tapti mano pašalinimas iš LSDP Etikos ir procedūrų komisijos. Akivaizdu, kad buvau pašalintas iš Komisijos žinant, kad stosiu ginti be jokio pagrindo iš LSDP pašalintus du jos narius, kurie kritikavo Komisijos pirmininko Donato Augulio tėvą Kazimierą Augulį, Radviliškio LSDP skyriaus pirmininką. Taip „Etikos“ Komisijos pirmininkas įžūliai pažeidė nešališkumo principą.

Priešistorė tokia: pašalintieji nariai kreipėsi į LSDP EiPK. Gelbėdamas savo tėvą nuo nenaudingo svarstymo, šios institucijos pirmininkas, Užsienio reikalų ministerijos (URM) pareigūnas ir atstovas Baltarusijoje, Donatas Augulis pašalino mane iš Komisijos pritariant daugumai Komisijos narių. Jis nesutiko su mano reikalavimu nusišalinti svarstant, ar reikėtų atidėti šią bylą susirgusio vieno iš šalinamų partijos narių prašymu. D. Augulis pareikalavo bylą svarstyti už akių susirgusiam (sveikstančiam po operacijos) nariui. Tai, kad vėliau Komisijos pirmininkas nusišalino nu pačios bylos svarstymo, jau nieko nereiškia.

Komisijos nuostata ir praktika iki šiol buvo, ir yra, nekritikuoti aukščiausių vadovų. Tik mano grasinimų ir reikalavimų dėka pagaliau buvo iškviesti LSDP pirmininkas, ministras, Seimo LSDP frakcijos nariai – kai partija jau buvo pralaimėjusi rinkimus. Taigi dabartinė LSDP Etikos ir procedūrų komisija atspindi partijoje vyraujantį mentalitetą, atvedusi partiją į politinį, moralinį ir etinį bankrotą.

Komisija, siūlanti šalinti kritišką narį iš partijos, turi kuo remtis. Partijos statutas teigia štai ką: „partijos narys saugo ir gina partijos autoritetą“ (5.5), turi „formuoti teigiamą visuomenės nuomonę apie partiją“ (11.2), „būti tolerantišku partijos bičiuliams, gerbti jų nuomonę ir pažiūras“ (11.4). Akylus pastebės, kad šios nuostatos yra ne kas kita, kaip apynasris kritiškai partiečio nuomonei, ir skamba kaip baudžiamasis imperatyvas už kritiškos nuomonės viešinimą.

Kai neturintiems moralinio stuburo asmenims bet kurioje partijoje į rankas patenka valdžios svertai, yra pagrindo manyti, kad tokie asmenys pažeidžiami, todėl galimai keliantys grėsmę valstybės nacionaliniam saugumui. Pirmas jų žingsnis paprastai būna kritiškų balsų užčiaupimas.

Ar naujas LSDP partijos pirmininkas/pirmininkė atgaivins Lietuvai taip reikalingą tikrai demokratišką kairiąją partiją, kuri daugiau niekada nediskredituos šūkio „Svarbiausia žmogus!“? Taip, su sąlyga, kad naujasis partijos pirmininkas, virtęs Herakliu, išmėš Augėjo tvartus nuo susikaupusių pūlinių. Vien tik atmintinai išmoktų frazių nepakaks.

LSDP pirmininku tapus eiliniam politiniam broileriui, garbingai Lietuvos socialdemokratų partijai bus nutiestas kelias į niekur.

Autorius yra LSDP narys.

Alfa.lt

Taip pat skaitykite:

Populiariausios naujienos

Susijusios naujienos