Butkevičiaus eros pabaiga: ką po savęs palieka populiarumo spinduliuose maudęsis politikas?

Algirdas Butkevičius (© Karolis Kavolėlis | Alfa.lt)

„Per dieną išgirdau tris nuomones: iš ryto buvo apsispręsta apmokestinti apyvartą, per ministrų pietus persigalvota ir siūlyta mokestį skaičiuoti nuo pelno, o vakare per politinės tarybos posėdį – vėl nuo apyvartos”, – taip savo pasitraukimo iš finansų ministro pareigų motyvą 2005-aisiais apibūdino Algirdas Butkevičius.

Ironiška, kad politiko populiarumo pakilimas prasidėjo nuo šio principingu visuomenėje palaikyto veiksmo ir kritinių žodžių kabineto neapsisprendimui, o pastaraisiais metais socialdemokratų ir Vyriausybės vadovo poste jo reitingai buvo talžomi dėl analogiško tvirtumo stokos ir blaškymosi savo paties pasisakymuose.

Sunkių sprendimų ir žiniasklaidos dėmesio A. Butkevičius jau netrukus turės mažiau – pavasarį LSDP rinks naująjį partijos pirmininką, o jis yra apsisprendęs šioje kovoje nedalyvauti. Tačiau kokį partijos veidą A. Butkevičius per šį laiką suformavo ir koks palikimas teks naujam pirmininkui?

Jau šį šeštadienį kandidatai į partijos pirmininko postą susikaus debatuose.

Revoliucijomis partijos nesukrėtė

Socialdemokratų vedliu A. Butkevičius tapo 2009 m., paveldėdamas Algirdo Brazausko, kone partijos simbolio, lyderystės šešėlį. Revoliucijos laužų LSDP viduje A. Butkevičius neužkūrė, tačiau to ir neprireikė, kad greitai įgytų nuosaikaus, kaip ir pirmtakas eiliniams žmonėms artimo, nekonfliktiško politiko aurą. Kita vertus, nomenklatūrinio mentaliteto išgraužtos partijos įvaizdis ir korupcinių įpročių šleifas suaugo su socialdemokratais dėl reguliariai ir labai triukšmingai iškylančių skandalų.

Algirdas Butkevičius ir Algirdas Brazauskas (Linos Žilytės nuotr.)

Ne vienas didesnis ar mažesnis partijos narys teisėsaugos apnuogintas dėl korupcijos, piktnaudžiavimo padėtimi (kaip kad nuteistas Vilniaus vicemeras Romas Adomavičius) ar bent sulaukė tokios etiketės (kaip Druskininkų caru pramintas Ričardas Malinauskas), prilipusios ir partijai. Pirmininku būdamas A. Butkevičius skandalų fone įprastai nei stodavo krūtine už kolegas, nei šiuos ryžtingai smerkdavo – laikydavosi kuo įmanoma mažiau žiniasklaidai pagaulaus aptakumo, kol visuomenė nuo skandalo pavargdavo ir tapdavo mažiau dėmesinga.

VU TSPMI politologas prof. Tomas Janeliūnas, kalbėdamas apie Butkevičiaus erą LSDP priešakyje, Alfa.lt sakė, kad nei socialdemokratų savęs pozicionavimas, nei jų matymas visuomenėje jo laikais itin nesikeitė.

„Iš tikrųjų pokyčių nebuvo tokių didelių, kokių galima buvo tikėtis, nes socialdemokratai nei ideologinių, nei veiklos metodų prasme didelių pokyčių nedemonstravo. Tiesiog tai buvo viena iš tuo metu jau įsitvirtinusių didžiųjų partijų šalia konservatorių. Ji ir toliau save laikė pagrindine jėga, galinčia oponuoti konservatoriams.Šia prasme pats A. Butkevičius kaip lyderis partijos nepakeitė, greičiau pati partija, matyt, A. Butkevičiui suteikė didesnio pasitikėjimo, ką mes vėliau matėm, ir populiarumo, jam jau vadovaujant Vyriausybei. O visa kita, deja, bet ir partijos įpročiai, net ir tie, kurie ne patys geriausi, išliko.

Įpročiai ne visai skaidrius (sprendimus – Alfa.lt past.) priiminėti, savo partijos kolegas remti ir jiems užtikrinti pozicijas, galbūt kartais net ir prielankumą kai kuriais verslo ryšiais ir panašiai. Tos įmonės, kurios būdavo socialdemokratų, tokios kaip „Lietuvos geležinkeliai“. Visa tai liko ir visa tai tęsiasi, šiuo atžvilgiu A. Butkevičius nedarė teigiamos įtakos partijai“, – kalbėjo politologas.

„Darbo partijos“ ir partijos „Tvarka ir teisingumas“ prezidiumai pritarė susijungimui

Partijos praradimai rimti – ar toks pat ir ryžtas pokyčiams?

A. Butkevičiaus eroje pernelyg nesikeitė ir tipinio LSDP rinkėjo sociologinis profilis. Savo balsą už partiją tradiciškai atiduodavo atlaidžiau ar pozityviai sovietmetį vertinantys, Rusijos geopolitinės grėsmės nesureikšminantys lietuviai, vertybiškai konservatyvesni nei vakariečiai, balsuojantys už kairiuosius socialdemokratus. Pastarasis faktas liudija ir tai, kad A. Butkevičiaus metais lietuviškoji socialdemokratija evoliucionavo menkai ir nepriartėjo prie vardinių analogų Vakaruose, t.y. LSDP netapo aktyviais mažumų gynėjais ar partija, kurios valdymo metai primintų apie rimtas ir įgyvendintas iniciatyvas socialinių paslaugų plėtrai, ekonominės atskirties mažinimui. Jau nekalbant apie tokias Vakaruose tradiciškai kairiąsias temas kaip ekologinė pusiausvyra.

T. Janeliūnas taip pat sako, jog socialdemokratai taikė į tą pačią rinkėjų grupę, kuri jiems anksčiau nešė sėkmę rinkimuose. „Vienaip ar kitaip didelių pokyčių nebuvo. Tai tie (rinkėjai – Alfa.lt past.), kurie šiek tiek švelniau vertina sovietinę praeitį, tie, kurie tikisi didesnės valstybės pagalbos, ar tai būtų pensijų užtikrinimas, ar įvairių paslaugų teikimas. Ir tie, kurie mažiau vertina tas tokias liberalias laisves, galimybę dirbti, užsidirbti ir panašiai“, – kalbėjo politologas.

Pastaraisiais metais, pasak politikos tyrinėtojo, ėmė ryškėti užleidžiamų pozicijų tendencija, o pirmieji perspėjimo ženklai partijai pasirodė dar 2014-aisias.

„Socialdemokratai pamatė gana greitai, kad jie praranda tam tikrą sluoksnį rinkėjų, ypač didžiuosiuose miestuose. Jau pastarieji rinkimai, dar prieš Seimo rinkimus vykę, Europos Parlamento rinkimai, savivaldybių rinkimai rodė, kad socialdemokratai turi vis mažiau paramos Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir jau tai buvo ženklas, kad kažkas yra negerai.

Nes ta rinkėjų dalis, kuri save galbūt laiko modernesne ir to paties reikalauja iš politikų, ji po truputį nusigręžė nuo socialdemokratų ir jų rinkėjai iš esmės susitraukė ties mažesnių miestų ir rajonų rinkėjų grupėmis. Naujų rinkėjų socdemai neatrado, senuosius po truputėlį išbarstė. Net ir tie vidurinės klasės miestiečiai, kurie anksčiau remdavo socialdemokratus, jie vis dažniau, matyt, pradėjo rinktis dešiniąsias partijas“, – Alfa.lt kalbėjo Tomas Janeliūnas.

Teks mėžti

Socialdemokratų gretose tai pagaliau beveik sutartinai paskatino susimąstyti apie atsišviežinimo būtinybę, partijos viduje atsirado ir aktyvių jos elito kritikų, tokių kaip Gintautas Paluckas. Jis savo kandidatūrai į LSDP pirmininkus sulaukė didžiausio skyrių skaičiaus palaikymo ir su kitu jaunu partijos kolega, ūkio ministru Mindaugu Sinkevičiumi yra du realiausi kandidatai pakeisti A. Butkevičių. Tai, kad politikoje dar tik pradedantys kojas apšilti politikai sulaukia, regis, daugiausia palaikymo partijos viduje, galbūt liudija ne partinio elito blefą, o nuoširdų pokyčių norą.

Naujajam pirmininkui, dėl įsisenėjusių problemų, partijoje teks kone mėžti Augėjo arklides, tačiau, pasak T. Janeliūno, jo bent jau neužgoš buvusio LSDP vedlio šešėlis, jis vargu ar bus nostalgiškai lyginamas su A. Butkevičiumi.

„Ką galima pamatyt iš pastarųjų mėnesių visuomenės nuomonės apklausų, vos tik Butkevičius prarado premjero postą, iškart jo populiarumas drastiškai krito. Tai reiškia, kad visa jo kaip politiko reputacija buvo susijusi su užimamu postu, o ne su kažkokiais charizmatiškais bruožais.

Tai iš tikrųjų kaip ir palengvina būsimam pirmininkui kelią dėl to, kad nėra pernelyg didelio šešėlio ar lygiavimosi į buvusį pirmininką, tokios naštos. Iš kitos pusės, Butkevičius realiai palieka partiją didžiulėje krizėje, nes dabartinė koalicija ir socialdemokratų vieta šioje koalicijoje yra labai nepalanki.

Socdemai neturi galimybių dažnai rodytis viešumoje ir savo idėjas bandyt perkelti į valdžios sprendimus. Partijos populiarumo smukimas irgi labai ryškus – tie didesni ar mažesni skandalėliai, jie šleifą palieka gana nepalankų. Tai bet kuriuo atveju naujam lyderiui bus labai daug iššūkių, kaip susigrąžinti tą buvusį partijos populiarumą“, – prognozavo politologas.

Tomas Janeliūnasi

Alfa.lt

Algirdas Butkevičius
Algirdas Butkevičius ir Algirdas Brazauskas (Linos Žilytės nuotr.)
Algirdas Butkevičius
+5

Taip pat skaitykite: