O kur šiaurietiškas mentalitetas?

Tautvydas Marčiulaitis (© Edvard Blaževič | Alfa.lt)

Dėl latvio paskelbtos naujienos iš Estijos žiniasklaidos per socialinius tinklus sužinojome, kad esame Šiaurės valstybė. Kilo nacionalinio pasididžiavimo lavina, nes dabar tai jau visi gyvens geriau.

Žinoma, smagu būti priskirtam prie to turtingų ir laimingų valstybių klubo, kur žmonės taip gerai gyvena. Tačiau, nepaisant tokio pripažinimo, būtų žymiai geriau, jei ne dėl Jungtinių Tautų, o dėl požiūrio į gyvenimą save laikytume lygiais skandinavams.

Nes iš tiesų nesame kuo nors blogesni. Mūsų tautiečių pasiekimai tiek Lietuvoje, tiek užsienyje kalba patys už save. Ateinanti karta sugeba puikiai prisitaikyti pasaulyje bei kurti projektus ir įmones, kurios nėra autsaiderės ir puikiai konkuruoja bei atiminėja verslą iš didžiausių tų segmentų žaidėjų.

Juokinga yra tai, kad tiek daug pesimistiškai nusiteikusių lietuvių, būna, įvardina kokį startuolį kaip pavyzdį lietuviams, net nežinodami, kad mokytis savo tautiečiams nurodo iš sėkmingos lietuviškos įmonės. Paaiškinus jiems, kad čia ir yra lietuviai, akytės tampa apvalios ir žiba nepatiklumo kibirkštimis. Tad dalis tautos apie save yra tiek nepagrįstai blogos nuomonės, jog net netiki, kad tos pačios tautos atstovai gali būti tokie stiprūs pasauliniame kontekste.

Ir tai yra tiek juokinga, tiek liūdna. Juokinga dėl absurdo, o liūdna, nes būtent nepasitikėjimas savimi tempia tokią didelę tautos dalį žemyn. Nuo mažens įkaltas mokymas, kad vis tiek niekas nepavyks, todėl neverta nieko daryti ir reikia tiesiog tarnauti tam, kas priima tarnu, vis dar labai gajus.

Ypač jis dažnas tarp emigrantų. Jokiu būdu nesmerkiant emigrantų – tiesiog taip jau veikia socialinės srovės, jog geresnio gyvenimo ieškoti ir dirbti, nes kitur didesnį minimalų atlyginimą moka, išvažiuoja tie, kurie turi mažiau vidinio akstino kurti stebuklus.

Tai nereiškia, kad kiekvienas emigrantas yra nevykėlis. Tai tik reiškia, jog dažnu atveju emigruojantys mažiau tiki savimi bei savo potencialu, nepriklausomai nuo to, kiek realiai jo turi.

Šventiniu laikotarpiu per visas televizijas rodytas interviu su emigrantais oro uoste turi kelis esminius momentus. Kone visi sako, kad užsienį pasirinko dėl didesnio darbo užmokesčio bei jo teikiamų kokybiškesnio gyvenimo galimybių. Kas yra visiškai logiška.

Tačiau žymiai svarbiau, jog beveik kiekvienas į klausimus atsakantis naudojo žodžius „duoti“ arba „gauti“. Lietuvoje nieko negausi, čia niekas nieko neduoda. Ten daugiau moka, ten geresnes sąlygas duoda.

Ir čia blogai yra būtent toks nusiteikimas – mąstymas, kad gyvenime kažkas viską turi duoti. Kad valstybė, jei jau teikia kažkokias paslaugas, turi jas teikti visiškai nemokamai, jos turi būti besąlygiškai prieinamos visiems, o jų kokybė turi būti aukščiausia rinkoje. Lygiai taip pat darbdavys, jei jau priima dirbti, turi sukurti pačias geriausias sąlygas, mokėti patį aukščiausią atlyginimą ir visaip kitaip šokinėti aplink darbuotoją, nes kiekvienas darbuotojas yra gamtos stebuklas.

Tuo metu savo indėlio atžvilgiu daugelis nusiteikę kiek kitaip. Jie teigia, kad kol negaus to, ko tikisi, ir patys neduos tiek, kiek galėtų. Kas sukuria akivaizdžią problemą, nes tikėtis sėkmingų ilgalaikių santykių, pagrįstų asimetriškomis pastangomis, nėra realu.

Todėl vien dėl nusiteikimo ir įdiegto mąstymo, kad viskas čia blogai, dauguma emigruojančių ne tik neįgyvendina savo svajonių Lietuvoje bei neišnaudoja viso potencialo, tačiau kartu, nors galėtų net labai stipriai, neprisideda prie bendros gerovės kūrimo.

O išvažiavę į užsienį, kur, jų subjektyvia nuomone, visi yra geri bei viską duoda, jie darbui atiduoda visą save, kas, pridėjus sąlyginai labai stiprų vidutinio lietuvio išsilavinimą ir gebėjimą prisitaikyti, leidžia jiems lengvai kurti asmeninę gerovę.

Taip formuojasi iškreiptas pasaulio suvokimas. Nors Lietuvoje jie nedėjo net pusės tiek pastangų, kiek deda išvykę į užsienį, susidaroma nuomonė, kad Lietuvoje nieko pasiekti neįmanoma, todėl grįžti čia neverta.

Toks požiūris nėra būdingas tik emigrantams. Taip galvoja ir dažnas čia gyvenantis pilietis. Sėdi jis mažoje ar vidutinėje įmonėje, trina kėdę nuo 8 ryto iki 5 vakaro bei skundžiasi, kad išgyventi neįmanoma, todėl reikia emigruoti. Nors galėtų darbo metu nuoširdžiai stengtis, dėlioti strategijas, realiai didinti įmonės produktyvumą ir per keletą metų tapti vienu įmonės vadovų, tačiau to nedaro, nes vis tiek nieko nebus.

Būtent šis mentalitetas, kad valstybė ir darbdavys turi duoti, o tu privalai tik dirbti ir nerodyti iniciatyvos, nes gausi per kepurę ir viskas bus tik blogiau, yra vienas pagrindinių laiptelių, kuris mus kaip visuomenę skiria nuo šiauriečių.

Taip, mes turime aibę sisteminių problemų, pradedant švietimo sistema ir baigiant ypatingai keista mokestine sistema. Tačiau visi šie dalykai susiję su valdžios sprendimais, ne visuomenės branda.

Valdžios sprendimai yra viena, o visuomenės iniciatyva – visai kas kita. Kartais nutinka taip, kad išrinkta protinga valdžia sugeba atvesti visuomenę į geresnį gyvenimą. Ir tikrai, sutvarkius tam tikras esmines problemas, Lietuva taptų žymiai geresne vieta gyventi visiems.

Pavyzdžiui, sutvarkius SoDros ir bendrai mokesčių sistemą, Lietuva galėtų džiaugtis žymiai didesnėmis užsienio investicijomis, o darbuotojai galėtų gauti didesnius atlyginimus. Lygiai kaip sutvarkius švietimo sistemą būtume užtikrinti, kad ateityje kursime kosmoso technologijas, o ne vežiosime kuro cisternas estų kosmonautams. Net spjaunant į visa tai užtektų ir tiesiog pagaliau turėti strateginę kryptį, kurios būtų nuosekliai laikomasi. Vien tai iš esmės viską pakeistų.

Tačiau visiems šiems sprendimams įgyvendinti reikalingas valdžios įsikišimas, kuris sukurtų tik pirminį postūmį. Galime laukti, iki išsirinksime pakankamai gerą valdžią, kuri mus pastums teisingu keliu, ir tada jau inertiškai, kaip istoriškai įprasta, judėsime link geresnės ateities. Tačiau žymiai geriau būtų, jei tokia didelė dalis tautos tiesiog nustotų sau ir savo vaikams kartoti, kad nieko nereikia daryti, nes vis tiek nieko nebus.

Vietoje to reikėtų sau ir kitiems be perstojo kartoti, kad rezultatas yra lygus įdėtam darbui, o netikėta sėkmė ateina po dešimties metų nuoseklaus darbo. Kaip ir visuomenė ar ekonomika nėra mistiniai dalykai, o tiesiog visų gyventojų sąveikos ir pasirinkimų suminis darinys, kurio kokybė visiškai tiesiogiai priklauso nuo kiekvieno indėlio.

Tada Šiaurės regiono valstybe būtume de facto. O kol kas galime būti tik de jure.

Alfa.lt

Taip pat skaitykite: