Skirtingos baimės kaukės: ko mes iš tikrųjų bijome

Baimė (© Pixabay.com)

Kiekvienas iš mūsų bent sykį gyvenime esame pasielgę kaip psichologinis bailys. Sunku prisipažinti ir suprasti, ko mes iš tikrųjų bijome. Baikštumas turi daugybę kaukių, po kuriomis jo galime visai neatpažinti. Pažvelkime atidžiau baimėms į veidus.

Principingumas

Tokia savybė mums neatrodo bloga. Principingą žmogų įsivaizduojame valingą ir stiprų, nekeičiantį savo principų ir jais įsitikinusį. Dabar pasvarstykime geriau. Principingas žmogus kartais nesugeba prisitaikyti prie situacijos, keistis ir stengtis pagerinti savo ir artimųjų gyvenimo.

Baimė

Jis gali veikti griežtai pagal taisykles ir nurodymus, atidžiai jų laikydamasis, net jeigu jų vykdymo niekas netikrina arba jie tapo neaktualūs. Kadangi jam baisu juos pažeisti ir pasielgti kitaip, jis visą gyvenimą gyvens įspraustas į rėmus, kai kiti vystysis ir rizikuos.

Dažnai po principingumo kauke slepiasi baimė, kompleksai ir neryžtingumas. Jeigu aptikote šią savybę savyje, pasistenkite išplėsti ribas, surizikuokite padaryti tai, ką visada smerkėte, – pasivaikščioti per pietų pertrauką ar anksčiau išeiti iš darbo.

Dosnumas

Laikote save dosniu? Ar pasitaiko atvejų, kai kavinėje paliekate savo grąžą kaip arbatpinigius, išlipate iš taksi, nelaukdami grąžos, ar įteikiate gydytojui saldainių dėžę?

Iš visų išvardytų logikos yra nebent paskutiniame veiksme – gydytojas užsiima jūsų sveikata, ir jeigu jūsų santykiai – ilgalaikiai, tai galima ir padėkoti. Tačiau nei taksisto, nei padavėjo jūs nepažįstate ir vargu ar kada dar kartą sutiksite.

Kai kurie pateisina tokius poelgius tuo, kad vertina ir gerbia kito triūsą. Bet paprastoje parduotuvėje ar turguje niekas nepalieka arbatpinigių, nors žmonės ten irgi triūsia. Tokiame dosnumo demonstravime slypi jūsų baimė. Jums gėda reikalauti grąžos iš taksisto, nes jis gali blogai apie jus pagalvoti, arba nepalikti arbatpinigių kavinėje taip pat yra nepadoru, nes į jus pažiūrės kaip į šykštuolį. Tačiau nereikia bijoti pareikalauti grąžos, laukti, taip pat derėtis turguje ir stengtis išgauti naudos – tai visiškai normalus dalykas.

Svetingumas taip pat gali turėti išvirkščiąją pusę. Priimti ir vaišinti svečius – puiki savybė, tačiau dažnai pasitaiko, kad dėl perdėto uolumo ir pasmerkimo baimės šeimininkas su šeimininke stengiasi padėti kiek įmanoma daugiau maisto ant stalo.

Vaišės

O kam tiek daug maisto, kuris paprasčiausiai negali sutilpti skrandžiuose? Dabar pagalvokite, ko jūs bijote? Pasmerkimo ar svečių nepasitenkinimo? Kas bus nepatenkintas? Juk svečiai atėjo pas jus pabendrauti, tai – svarbiausia, todėl nepatenkinti bus mėgėjai pavalgyti, ir jeigu kitą kartą jie pas jus neateis, nuostolis bus menkas.

Galantiškumas

Kartais auklėjimas ir galantiškumas neleidžia žmogui pasirūpinti savo sveikata. Pavyzdžiui, galantiškas vyras padės moteriai panešti sunkius krepšius, nepaisant to, kad jam skauda nugarą. Jis apsimetinės, kad viskas gerai, bijodamas pasirodyti nemandagus arba silpnas. O tokios baimės pasekmės gali būti sunkios ligos ir daugybė kitų problemų.

Dabar paanalizuokime tokią savybę kaip gerumas. Visi mes turime stengtis būti geri ir užjaučiantys, tačiau kas neretai slepiasi po gerumo kauke? Žinoma, baimė.

Pavyzdžiui, moteris laiko save gera, nes visada patenkina vyro prašymus, neatsikalbinėdama – gamina daug valgių, kepa jo mėgstamus pyragus. Ir nuo to savo „gerumo“ labai pavargsta. Tuo tarpu vyras, gerai maitindamasis, auga į visas puses ir sunkėja. Ar tai – gerumas? Anaiptol. Tai – konfliktų ir permainų baimė. Kad pradėtum sveikai maitintis, reikia pakeisti visą dienos režimą ir įpročius, o pirmiausia – įrodyti vyrui, kad tai yra būtina.

Rūpestingumas

Mūsų puikiosios moterys mėgta užsiversti ant savo pečių per daug darbų ir problemų, visa tai baigiasi migrena, nuovargiu ir ligomis. Ir kodėl? Visus buitinius rūpesčius moteris prisiima sau: ir tvarkymą, ir valymą, ir skalbimą, ir maisto gaminimą, ir produktų pirkimą, nes bijo, kad kas nors nepamanytų, jog ji yra prasta šeimininkė. Paprašyti vyro ir vaikų pagalbos jai taip pat nepatogu, visi turi savo reikalų, ir, žinoma, jie nesugebėtų susitvarkyti. Toks visapusiškas triūsas, kaip matote, yra pasmerkimo baimė.

Gerumo kaukė

Kuklumas ir drovumas

Už kuklumo ir drovumo gali slėptis daugybė emocijų. Kai žmogus nemėgsta leistis į diskusijas, atkreipti į save dėmesio, išsakyti savo nuomonės, įsiterpti per paskaitas ar susirinkimus, net žinodamas teisingą atsakymą, jį gali palaikyti kukliu. Jis ir pats taip apie save pasakytų.

Iš tikrųjų drovumas slepia baimę, kad žmonės nesupras, pasmerks, išjuoks. Tuo metu žmogus pasąmonėje mano, kad yra geriausias iš visų, o kiti gali viską sugadinti, nes nėra tokie protingi. Norint įveikti šią baimę, reikia suvokti, jog ypatingų žmonių nėra, visi – lygūs, ir savo išskirtinumo pojūtis turi išnykti, kartu su juo išnyks ir drovumas.

Solidarumas

Daug poelgių žmonės padaro iš solidarumo, ir tai neduoda jiems nieko gero. Vienas įstoja į aukštąją mokyklą iš solidarumo su draugais, kita išteka, kiti eina į demonstraciją, dauguma rengiasi madingais drabužiais, darosi šukuosenas iš solidarumo. Dėl to visi tampa vienodi, niekas nebegalvoja savo galva, neišsako savo nuomonės ir požiūrio.

Solidarumui vadovauja baimė likti nuošalyje, atsilikti nuo milžiniškos bandos. Tačiau bandoje neįmanoma tapti laimingam, joje galima tik patenkinti savo poreikius. Verta pasisemti drąsos ir išsakyti savo nuomonę, pripažinti, kas jums iš tikrųjų patinka, o kas – ne, ką norite daryti ir kaip gyventi.

Drąsa

Drąsa gali slėpti pasmerkimo baimę, kai žmogus būna pasiruošęs grumtis ir drąsiai ginti savo garbę, iš tikrųjų būna baimė, kad visi sužinos, jog jis yra bailys.

Meilės kančios

Kentėjimas

Kančia – visiems pažįstama emocija, kuri kyla dėl įvairių veiksnių. Tai gali būti alkis, nerimas, vilčių žlugimas, išdavystė. Mes visi kada nors esame kentėję, bet mūsų požiūris į kančią – individualus, priklausomas nuo mūsų asmeninės patirties ir situacijos suvokimo. Vienas gali kentėti dėl mažmožio ir paversti jį tragedija, kitas ramiai ir oriai išgyvens didelę netektį.

Kenčiančio žmogaus veidas įgauna atitinkamą išraišką: pakelti sutraukti antakiai, sunkus žvilgsnis. Jeigu žmogus dažnai būna tokios būklės, tai jo kaktoje atsiranda vertikalios rievės ir raukšlės. Kenčiantiems labai padeda ašaros. Paverkęs žmogus išlieja sunkias emocijas ir pasijunta geriau. Daugumą vaikystėje barė už verkimą, todėl ne visi moka verkti, padėti atstatyti šią funkciją gali psichoterapeutas.

Kančia – ne tik neigiami pojūčiai, bet ir signalas žmogui, bylojantis apie tai, kad susiklosčiusi situacija yra nemaloni, kad jam blogai ir reikia skubiai kažką keisti.

Kaip palaikyti kenčiantį žmogų? Pirmiausia reikia suprasti kančios priežastį. Jeigu tai artimo žmogaus netektis ar sunki liga, nereikia stengtis žmogui patarinėti ar sakyti, kad viskas praeis, tik reikia suimti save į rankas. Kad įveiktų situaciją, žmogui reikia laiko, jis ir taip yra pakankamai užsidaręs ir laikosi, kiek gali. Geriau nepatarinėti, o palaikyti ir žavėtis bėdą išgyvenančio žmogaus tvirtybe ir valia.

Požiūris į kančią suformuojamas mums vaikystėje. Jeigu tėvai bara ir gėdija vaiką, kuris verkia ir nusimena, tai suaugęs jis visada gėdysis savo ašarų.

Kad vaikas išmoktų susidoroti su kančia ir normaliai į ją reaguotų, pasitikėtų žmonėmis ir būtų pozityvus, tėvai turi palaikyti jo neigiamų emocijų išraišką ir stengtis padėti surasti nepasitenkinimo šaltinį ir likviduoti jį.

Jeigu tėvai paprasčiausiai ramina vaiką glamonėmis, bet nebando surasti ir išspręsti kančios priežasties, tai žmogus taip ir ieškos visą laiką paguodos, bet nebandys kovoti ir spręsti problemų.

Kai tėvai iš pradžių skatina mažylį verkti, o paaugusį pradeda barti už ašaras, tėvų reikalavimai pasikeičia, taigi vaiko vystymasis bus sulėtėjęs, jis patirs sunkumų, bendraudamas su žmonėmis.

Įsidėmėkite: kad išgyventumėte kančią, reikia, kad ji turėtų savo prasmę, galutinį tikslą. Kaip sakė Franklis, suradus teigiamą praradimo pusę, galima gerokai palengvinti sau kančią.

PyktisBaimė

Įniršis dažnai kyla po kančių ar ilgos depresijos. Taip pat pyktis gali atsirasti, kai neįmanoma patenkinti poreikių. Tai gali nulemti ir fiziniai veiksniai, ir psichologiniai.

Jeigu kliūtys lengvai įveikiamos, žmogus neįniršta. Bet jeigu kliūtis neįveikiama, o troškimas išlieka stiprus, tai įniršis auga. Nuolat viduje sulaikomas pyktis prastai atsiliepia organizmui.

Įniršis buvo svarbus evoliucijos procese, tačiau dabar jis padaro daug blogo, gimdydamas išdavystės, neteisybės, apgaulės jausmus. Jeigu sulaikysite įniršį, gali kilti pasibodėjimo pykčio objektu jausmas. Todėl prisiminkite, kad tie, kurie iš įniršio rėkia ir plūstasi, elgiasi geriau už tuos, kurie nutyli ir susivaldo. Reikia stengtis išspręsti pykčio priežastį, surasti problemą ir išanalizuoti ją. Pykčio negalima auginti, nes jis sunaikins žmogų iš vidaus.

Psichoterapeutas Michailas Litvakas

Alfa.lt

Taip pat skaitykite: