Kaip pasikeisti nieko nekeičiant

Algimantas Rusteika (© Asmeninis albumas)

Girdėjot naujieną – pas konservatorius krizė! Tarsi jos nebūtų buvę tuos dešimtmečius. Bet G. Landsbergis su M. Majausku šildo rinkimų varikliuką ir pliekia partiečiams graudulingai ryžtingus laiškus. Apie ligą ir kaip ją šauniai įveiks.

Ligos istorijoje – nekaltas prasidėjimas iš Sąjūdžio, palengva numirusio po Kovo 11-osios. Visuomeniniam judėjimui po pergalės transformuotis į partijas – neišvengiama. Lieka pasišventusieji politikai, palaipsniui skirstosi žmonių masės, sudarę lemiamą jėgą. Kitaip būti ir negalėjo.

Kaip negalėjo nebūti ir revoliucionierių asmeninio susitapatinimo su permainomis ir valstybe. Atėmus valdžią būtina keisti sistemą ir įveikti pasipriešinimą. Bet atkuriant valstybę buvo pamiršta, kad vyko ne tik nacionalinė, bet ir socialinė revoliucija. Žmonės plikomis rankomis stovėjo prieš tankus ne tik už Lietuvą, bet ir už geresnį gyvenimą.

Kovos įkarštyje imta kariauti su visais ir su savais. Žmones telkęs vienodo teisingumo visiems pažadas ir geresnio gyvenimo viltys grumtynėse dėl išlikimo buvo pamirštos. Kitaip manantieji iš oponentų akimirksniu virto priešais. Kas turėjo kokią nors pavogtą KGB bylą, tas kontroliavo įvykius.

Pribloškė ne kas, o kaip vyko. Aršus susistumdymas tarp ką tik buvusių draugų ir bendražygių. Ūmai atsirado tiek neapykantos, pavydo, prasidėjo intrigos ir įskundinėjimai. Tarpusavio išdavystės ir šmeižtai, išmatų rėčkos spaudoje. Nepasitikėjimas ir raganų medžioklė. Viešumoje keptas saviškis – populiarus tų dienų patiekalas.

Niekaip savųjų neginti ir taip suvaidinti principingus. Palaipsniui tai virto didžiumą Sąjūdžio suvirškinusių konservatorių visuotine praktika ir savotiška tradicija. Tokia vidinės kovos tarp šios partijos konkuruojančių grupelių forma.

Komunistai elgėsi kitaip. Gynė savuosius, nors ir smarkiai prisidirbusius. Tai komandos nariui suteikia pasitikėjimo savimi, drąsos, solidarumo. Jie niekada neatsisako padėti, jei turės naudos, nors pažeistų ir svarbias taisykles. Principų neturėjimas – jų principas.

Konservatoriai ne tik kitiems puolant savųjų neužstojo dėl kokios nors praeities ar dabarties klaidos ar dėmelės, bet su malonumu patys ieškojo nuodėmių, skandino ir džiaugėsi. Atstumta ir išstumta daugybė Sąjūdžio garbingų žmonių ir rėmėjų. Ištikimų, nuostabių asmenybių, sudariusių judėjimo jėgą.

Išsityčiota iš pagarbos vertų kultūros šviesuolių. Palaipsniui tylieji, linkę abejoti, svarstyti, ginčytis ir turėti savą nuomonę patys pasitraukė. Arba buvo pakeisti lojaliaisiais, parankiaisiais rėksniais, su viskuo viršenybėse sutinkančiais konformistais.

Susiformavo apgultos priešų tvirtovės mentalitetas, kai visi kiti įtariami nelojalumu. Ir nepakeičiamųjų viršūnėlė, įsikalbėjusi ir įtikėjusi į savo neklystamumą, kas visais laikais buvo vidutinybių skiriamasis ženklas. Uždaras primenantis sektą savųjų ratelis, neįsileidžiantis pašaliečių, kas per tuos dešimtmečius suformavo net patiems konservatoriams įsiėdusį senolių klaną.

Arogancija ir užslėpta panieka paprastam žmogui tapo plika akimi visiems matoma. Konservatoriai neapsimetinėdami tikėjo ir tebetiki, kad jie vieninteliai žino teisingą kelią. Kad galima nesiskaityti su daugumos žmonių nuomone ir priversti visus būti laimingais pagal savo sugalvotas schemas.

Toks elgesys įsiutino žmones dar 1992-aisiais, kai būsimieji konservatoriai dar gyveno Sąjūdyje embriono stadijoje – beviltiškai prakišti Seimo rinkimai nuverstiesiems komunistams. Apsižergus politikos švytuoklę atšvytuota į dabartį, tačiau argi kas nuo tų laikų pasikeitė?

Konservatoriai per tuos metus kartais buvo geriausias, kartais blogesnis pasirinkimas iš blogų. Tačiau visada stebino jų kalakutiškas pasipūtimas, nesusivokimas situacijoje ir nesugebėjimas išeiti iš krizių. Partijoje protingų žmonių pakanka ir potencialas didelis, tik niekas jų prie altoriaus neprileidžia. Ten vien seniai ir savi, geri, naujoviški vaikinukai.

Tėvynės sąjungiečiai teigia, kad neskyla, nors skyla, tik neaišku, ar iki galo perskils. Ir ne dėl vadovų krizės, nors ji – tikra. G. Landsbergis atstūmė daugelį daugiamečių, plačiai užsimerkusių balsuotojų ir vidinių talibų. Niekuo partijai nedavęs ir niekuo nepasižymėjęs jaunikaitis nėra tikrasis vadas vien todėl, kad jo senelis kadaise buvo jos įkūrėjas. Nei šalis, nei partija nėra monarchija, kur sostą galima paveldėti pagal giminystę.

Konservatoriai serga, nes nebeturi, ką vėliavose įrašyti. Jeigu nori būti savimi, turi būti kitoks ir turėti tai, ko kiti neturi. Dramblį atskiria pagal straublį, asilą pagal ausis. Konservatoriai nebeturi nieko, kuo skirtųsi. O tuo, kad jie tiesiog geresni už kitus bičai, niekas jau nebepatikės. Kaip ir stebukline pasaka apie sustabdytą Astravo AEir nudėvėta iki skylių legenda apie vienintelius gynėjus nuo ruso.

Apie senolius tai ir kalbėti neverta. Konservatorių vietoj prirakinčiau antrankiais I. Degutienę prie radiatoriaus ir raktą išmesčiau į valymo įrenginių dumblo rezervuarą. Kad tik koks velnias jos vėl nenuneštų į TV. Nes jos kalbas greit ims pardavinėti vaistinėse nuo nemigos.

Jie norėtų būti tautiški, konservatyvūs, religingi ir supertradiciniai. Bet tokie, tik dar labiau yra žalieji valstiečiai. Tą, ką TS-LKD truputį darė, truputį pliurpė, visus katalikiško fundamentalizmo ir grįžimo į devynioliktąjį amžių kliedesius susirinko R. Karbauskis. Tas „vertibes“ suplaks su kairuolišku radikalumu ir multimilijonierių dešimtuko nario vedami valstiečiai patys darys socializmus su pagonišku veidu.

Konservatoriai nieko prieš pabūti visom keturiom ir už stambųjį kapitalą bei graudžiai dejuoti apie varguolius, tačiau tą komediją daug sėkmingiau vaidina socdemai. Faina būtų ir toleruoti viską, kas tik pasaulyje kam šauna į galvas ir koketuoti su seksualinėmis mažumomis, bet vyskupai jau supyko.

G. Landsbergio komanda spontaniškai patraukė šiokią tokią dalį jaunų balsuotojų vien tik todėl, kad jauni. Tai laikina, ribota ir nieko daugiau nebepatrauks. Nes toks pseudomodernumas – tik praskiestas kaip alus liberalizmas, kurio skonis niekada nepasirungs su tikruoju. O ir kam jaunimui liberalumo kokteilis su konservatoriška susiraukėlių angliarūgšte, jei yra tikri, nuoseklūs liberalai? Baigs tampyti E. Masiulio lavoną po gatves – tie ir patys atsigaus.

Nei fizinės, nei politinės savižudybės nei draudžiamos, nei baudžiamos. Atsijauninę konservatoriai visas tapatybes dykai išdalino konkurentams. Dabar sugrįžti ten, iš kur išskrido nebepavyks, gražu bus žiūrėt, kaip ilgai kaposis prie lizdelio ir mirs. Nes nebežino, kas jie tokie yra, o suvaidinti, kaip anksčiau, nebeišeina.

Prezidentūra juos irgi nurašė, jai rūpi įtaka ir galėjimas, o ne aistros nusenusiems meilužiams. Pralaimėtojams, dėl kurių šitiek stengtasi. Gerai žinom – ką labai neigia ar nutyli, tas tikrai tikra. Gražu žiūrėt, kaip nužengusi žemėn D. Grybauskaitė smagiai sudalyvavo Vyriausybės formavime. Ir nieko neprarado, o tik įgijo.

Ar ką vykdai iš to, kas pažadėta, ar nieko nevykdai, lietuviams tas pats, vis tiek mėnuo kitas po rinkimų – ir pamiršta. Bet pasakyt ką nors reikia. Na nors ką kitokio nei kiti, ką įsikarščiavę vadina idėjomis, politine ir lytine orientacija ar šiuolaikiškai karbauskiškiau – „vertibėmis“.

Ilgus metus vaidinta komedija, kad konservatoriai yra kitokie, subliuško. O ką naujo sugalvoti konservatoriai nelabai įgalūs ir nelabai nori. Nebent senąjį gerąjį kubilišką pragmatizmą, kuris kartais būna rezultatyvus ir racionalus naudingų tuo momentu veiksmų kratinys, tačiau idėjiniu požiūriu yra nulis.

Idėjų ir vadovybės vakuumo greit neįveiksi. Kompensuoti galima politine opozicine veikla, konsoliduojant visuomenę, kuri bus nepatenkinta valstiečių Heraklio žygiais ir tas nepasitenkinimas vis augs. Tačiau ir čia konservatoriai protu neblizga. Užsimojo vieni vadovauti opozicijai, mokyti visus ir visada, tad nekeista, kad liberalai ramiai nuo to atsiribojo ir laukia, kas čia su tais konservatoriais bus. O kas bus, tai ir jie patys nežino.

Panašu, kad nelabai suvokia ir nori žinoti, nes ir diskusijose dėl idėjų nėra naujų idėjų, ir praktinėj veikloje chaosas. Bus labai juokinga, kai valstiečiai, socdemai ir liberalai – kiekvienas iš savo galo – baigs čiaumoti konservatorių elektorato picą. Nes jokių vilčių per Prezidento rinkimus jie nebeturi, o slaptų pažymų šaudmenys baigiasi.

Ir teks likti geriausiu atvejų trečiąja partija. Būna anekdotai iš dviejų žodžių – negras deginasi ar čigonas ūkininkas. Naujausias – konservatoriai atsinaujina. Ligonis turi šansų pasveikti, jei gydosi, o tai neįmanoma neigiant ligą. Jie tik svaigsta, kaip pasikeisti ir viską pakeisti nieko nekeičiant.

Kad tik viskas ir visi liktų kaip buvę, bet būtų galima parduoti kaip permainą. Svarbiausia problema ir partijos tikslas – ne tai, kokia Lietuva turi būti. Daugiausia jie diskutuoja apie savo įvaizdį. Panašiai nusenusi panelė svajoja apie kosmetiką ir plastines – kad gražiau kavalieriams atrodytų.

Tai numirėlių diskusija apie gyvenimą. Nors būtų gaila, jei tikrai mirtų. Bent man – šitiek atsiminimų, dainų, vilčių. Panašiai, kaip yra sovietinė, gali ištikti konservatorių nostalgija. Bet, kaip žmona sako ir kaip bus užrašyta ant mano antkapio – pats kaltas. Atėjo metas akmenis rinkti.

Alfa.lt

Taip pat skaitykite: