Viskas su mumis gerai

Tautvydas Marčiulaitis (Edvard Blaževič | Alfa.lt)

Turbūt taip neatrodo. Visas informacinis fonas pilnas blogų naujienų, nesąmonių ir liūdnų prognozių. Atrodo, kad geri dalykai nutinka rečiau, nei blogi, o tendencijos visose srityse prastėja. Bet realybėje ne viskas yra taip blogai.

Reikėtų suprasti, kad prastos naujienos ir problemų kėlimas pritraukia daugiau dėmesio ir generuoja daugiau clickų. Taip, geri dalykai taip pat yra įdomūs, tačiau jie sukelia silpnesnę reakciją, kurią sudėtinga pakartoti, tiesiog kartojant tą pačią istoriją iš kito kampo. Todėl rezonansines geras istorijas rašyti sunkiau, nei dešimt kartų iš skirtingų kampų papasakoti tą pačią blogą, kiekvieną kartą gaunant tiek pat dėmesio.

Be to, net ir struktūriškai bei protingai kritikuoti yra pakankamai paprasta, nes užtenka suprasti bei pabrėžti problemas, tačiau tų problemų realiai spręsti nereikia. Tad kritiką dėstyti galima nors ir 5 kartus per dieną, kai tuo metu norint iškelti gerą nutikimą, reikia jį realiai ir padaryti.

Todėl neigiamas informacinis fonas yra natūralus reiškinys. Vertinant vien iš komercinės pusės, trumpuoju periodu kritikuoti bei kelti į paviršių prastas naujienas yra žymiai logiškiau ir naudingiau, nei kalbėti apie gerus dalykus, vertinant per įdėtų resursų ir grąžos santykį.

Tačiau žiūrint realiai, viskas yra žymiai geriau, nei gali pasirodyti, stebint visą informacijos srautą.

Taip, panašu, kad eilinį kartą išsirinkome valdžią, kuri nesugeba išsikelti strateginių tikslų ir pavieniais gerų norų vedamais veiksmais bando spręsti visas problemas. Dėl ko kartais pataiko, o kartais smarkiai prašauna.

Taip, vis dar nesugebame išlipti iš XV amžiaus prietarų, viduramžius menančio požiūrio į svetimšalius bei įvairias socialines grupes. Įstatymai priimami ir atšaukiami remiantis bažnyčios pamokymais, o kontroversiškos problemos, geriausiu atveju – gana šališkais moksliniais darbais.

Taip, švietimo sistema yra sovietinė, mentalitetas, ypač valstybiniame sektoriuje, dar tik bando išsilaužti iš postsovietinių normų, o verslas vis dar laikomas viena iš pasaulio negandų, todėl jo ribojimas yra norma.

O ir patys žmonės save, kaip ir valdžia juos, dažnai laiko gyvūnėliais, kuriems pakabinus morką prieš akis arba mostelėjus botagu, viskas išsisprendžia. Todėl mokestinė sistema veikia lengvatų ir nuobaudų principu, o ilgalaikių iniciatyvų visiškai neskatina.

Tačiau čia pat turime ir aibę gražių bei malonių dalykų. Nes vis daugėja žmonių, kurie, skirtingai nuo ypač valdžioje dažnai pasitaikančių homosovieticus, nagus sugeba riesti ne tik į savo pusę, bet turi ir didelį norą atiduoti kažką visuomenei.

Skirtingai nei buvo įprasta dvidešimt metų, jauni žmonės valdžios nebebijo. Jau po truputį mokomės protestuoti ir vetuoti keistus valdžios sprendimus. Susitelkti ties strateginiais tikslais ir ypatingos svarbos momentais vieningai priimti teisingą sprendimą, nepaisant vidinių ir išorinių srovių.

Žemės referendumas yra puikus susitelkimo vieningam ir teisingam tikslui pavyzdys, kurio metu, nepaisant įvairios propagandos ir nesąmonių, nugalėjo sveikas protas. O žiūrint ne taip globaliai ir neapsiribojant referendumais, turime ir aibę kitų pavyzdžių, kur visuomenės susitelkimas tikslui atmuša valdininkų pasyvumą arba išorinių jėgų norą pakenkti.

Ten, kur valdžia nusprendžia dėl ne visai aiškių priežasčių vaikams padalinti tautinius kostiumus, kas ant popieriaus atrodo gražiai, bet praktiškai geriausiu atveju yra niekinis sprendimas, atsiranda Povilas Poderskis, kuris paraleliai užsuka iniciatyvą visiems vaikams dovanoti po mikrokompiuterį.

Ten, kur valdžia supyksta, kad kažkas negražiai per daug apie ją kalba, ir per daug praeitimi kvepiančiais būdais nusprendžia tuos žmones tildyti, atsiranda Andrius Tapinas, kuris paleidžia pačios visuomenės finansuojamą visiškai nepriklausomą žiniasklaidos projektą.

Ten, kur valdžia trypčioja vietoje ir nesugeba sukurti infrastruktūros kurti versliai visuomenei, ateina verslininkų grupelės, kurios suteikia tiek finansus, tiek žinias, tiek infrastruktūrą ir padeda jauniems žmonėms leisti palydovus į kosmosą arba kurti sėkmingus tarptautinius verslus.

Ką jau kalbėti apie pavienius asmenis, kurie į Lietuvą tempia užsienio investuotojus, nori statyti „Tesla“ fabrikus arba daro aibę kitų pavienių komercinių ar socialinių projektų, apie kuriuos net ne visada sužinome, tačiau kurie aktyviai gerina mūsų visų gyvenimo kokybę.

Visi šie dalykai bei veiksmai vyksta tuo pačiu metu, kaip ir plačiai nušviečiamos blogybės. O įdomiausia tai, jog blogybes dažniausiai galima susieti su aukštesnio ar žemesnio lygio valdžios, o gerus dalykus – su pavieniais asmenimis arba asmenų grupėmis.

Ir gal taip yra dėl to, jog valdžią apkaltinti lengviau. Tačiau galbūt dalis aktyvios ir norinčios kurti geresnę Lietuvą visuomenės tiesiog praaugo valdžią tiek pilietine, tiek finansine, tiek geopolitinio svorio prasme, ir šiandien, nepaisant valdžios trypčiojimo ar vaikščiojimo pirmyn atgal, tiesiog pilietiniais pagrindais užsiima realiai mums visiems geresnę ateitį kuriančiomis iniciatyvomis.

Norėtųsi tikėti, kad yra būtent taip. Kad taip dažnai sutinkamas postsovietinis požiūris valdžioje ne vien gadina valstybę, bet ir išmokė bent dalį visuomenės būti savarankiška ir nepriklausoma. Tai yra nesitikėti, jog valdžia padarys kažką dėl Lietuvos, o suprasti, kad norint matyti realų rezultatą, veiksmų imtis privalo kiekvienas.

Tikėti, kad valdžia pagaliau realiai tampa tik administraciniu perskirstymo vienetu, o žmonės pagaliau supranta, kas iš tikro yra valstybė ir kaip ji kuriama. Dėl ko vis daugiau žmonių spjauna į senolių „vis tiek nieko čia nepakeisi“ išmintį ir tiesiog eina ir daro dalykus, kurių reikia.

Nes jei taip yra iš tiesų (o panašu, kad tikrai yra), tuomet valio – Lietuvoje jau gimė tikroji demokratija. Tuomet valdžiai beliks susitaikyti ir prisitaikyti, o ilgainiui tiesiog atstovauti tautos norus, o ne užmetinėti savo ad hoc tikslais paremtas kreivas svajones.

O jei taip nėra, linkiu tikėti Kalėdų stebuklais ir, sugalvojus kažką gero, tiesiog eiti ir daryti. Neįmanomų dalykų įgyvendinimo pavyzdžių jau turime pakankamai. Jau visiškai akivaizdu, kad kiekvienas gali pasiekti tai, ko nori. Todėl tereikia eiti ir daryti.

Alfa.lt

Taip pat skaitykite: