Uraganas „Embrionas“: vos nenugriovė Seimo rūmų ir išblėso

Valdas Vasiliauskas (Dmitrijus Radlinskas | (Fotodiena.lt))

Ir jau ničniekam neberūpi?

Tik žiniasklaidos užkiemiais praslydo informacija, kad praėjusią savaitę Seimas atsigėrė šalto vandens ir pagaliau atėjo į protą. Užuot skubinęs Pagalbinio apvaisinimo įstatymo naujas pataisas, lauks nepriklausomų ekspertų išvadų. Lengviausias kompromisas ir turbūt geriausia išeitis iš aklavietės.

Atsigręžę į peizažą po mūšio, galime tarti, kad uraganas kilo dėl sunkiai suvokiamų, gal net iracionalių priežasčių. Mat Pagalbinio apvaisinimo įstatymo istorija ganėtinai barzdota, užtrukusi net 15 metų, kol praėjusios kadencijos pabaigoje įstatymas vargais negalais buvo priimtas, o po prezidentės veto – patyliukais pritarta ir jos pataisoms. Seime virusios kovos ir aistros likdavo tarp parlamento sienų, tautai buvo nei šilta, nei šalta dėl embrionų likimo. Ir ūmai pagalbinis apvaisinimas suskaldė, sukiršino, net radikalizavo visuomenę. Kas atsitiko?

Ir audringiausiai įsiaistrinę dėl Pagalbinio apvaisinimo įstatymo naujų pataisų neužmiršdavo iš nuostabos pakraipyti galvą: ar šiuo metu Lietuvai tai yra opiausia problema? Todėl vien pataisų priešininkų spaudimo grupės ir gerai organizuoti viešieji ryšiai nebūtų įstengę įsiūbuoti tokios galingos pasipiktinimo bangos.

Pirmiausia buvo perpildyta draudimų taurė. Per trumpą laiką žmonės įtikėjo, kad iš naujosios valdžios negali sulaukti nieko gera – vien draudimų, suvaržymų, apribojimų. Nuo prekybos alkoholiu, jaunuomenės pripažinimą pelniusių vienkartinių kavos puodelių iki širdžiai mielo pomėgio viešai išdėti į šuns dienas politikus ir kitus viešuosius asmenis. Žinoma, embrionai niekad neprilygs alui, prieš kurį kosminėmis kainomis užsimojo valdantieji, tačiau gemalų skaičiaus apribojimas buvo iš tos pačios draudimų operos, be to, suvoktas kaip valdžios represinė priemonė prieš moteris ir vaikus.

Kantrybė trūko net tiems, kurie niekad neskaitė ir neskaitys nei įstatymo, nei jo pataisų.

Čia ištaikė progą smagiai įspirti naujajai Seimo daugumai įtakingiausi viešosios nuomonės formuotojai, kuriuos erzina išsišokėlis R. Karbauskis ir jo „darni“ partija, o ypač tai, kad visa jų kritika ir patyčios nuo „valstiečių“ kol kas nuvarva kaip nuo žąsies vanduo, nedarydamos bent kiek apčiuopiamesnio poveikio reitingams. Taip pat ir tie, kuriems Naisių kičas ir tautiniai kostiumai Lietuvos mažutėliams buvę nebuvę, lygiai kaip ir nevaisingumo gydymo technologijos, tačiau kuriems per dvidešimt šešerius nepriklausomybės metus tvinko apmaudas dėl valdžios arogancijos, dėl pasipūtusių Seimo ponų, negirdinčių piliečių balso. Ir šit dar vienas iš aukštybių nusviestas į nuodėmingą žemę įstatymas: bus taip, kaip mes norime. Ir tvinkulys sprogo.

Iš čia Lietuvoje staiga radosi gausybė savanorių akušerių ginekologų mėgėjų, panūdusių pareikšti nuomonę. Tarytum apie vaisingumą ir jo bėdas, o iš tikrųjų – apie valdžią ir jos negalias. „Politinė ginekologija“, anot vienos šmaikščios antraštės.

Ironiška, kad į kovą prieš įstatymo konservatyvųjį variantą buvo kylama su mokslo ir jo pažangos vėliava. Kaip tik mokslo argumentų šioje diskusijoje buvo mažiausiai – juos pakeitė emocijos, pareiškimai, ultimatumai, rezoliucijos, piketai ir prakeismai. Vargu ar tai buvo įmanoma pavadinti racionalia diskusija – viešąją erdvę užėmė vieningas frontas (dienos šviesą išvydo tik viena ar dvi jam išdrįsusios paprieštarauti nuomonės), be gailesčio triuškinantis agresyviu kategorišku tonu visus tamsybininkus, mokslo ir pažangos priešus. Ir, žinoma, skelbiantis galutines tiesas.

Be kelių vaisingumo klinikų atstovų ir praktikų, net neslėpusių savo intereso, mokslo žmonės laikėsi nuošaliau. Gal ir dėl akademinės etikos, sergstinčios ištikimybę diskusijoms, nuomonių laisvei ir įvairovei mokslo visuomenėje, taip pat pagarbą kitaip manantiems kolegoms.

Panašiai byloja ir Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas: „Gerbdami nuomonių įvairovę, žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai pateikia kuo daugiau tarpusavyje nesusijusių asmenų nuomonių. Tai ypač būtina tuomet, kai viešąja informacija yra atsiliepiama į aktualius , neaiškius ar konfliktiškus gyvenimo klausimus“.

Seniai žiniasklaidos akiratyje būta tokio konfliktiško, komplikuoto ir delikataus klausimo iš pačios intymiausos srities.

Tačiau, sakytum, susidarė naujoji karinga dogmatika, neabejojanti savo neklystamumu,pripažįstanti tik vieną doktriną, tik vieną tiesą, nejaučianti savo ribų ir nuolatinio kritinio poreikio pasitikrinti, nes kuo daugiau sužinome, tuo atsiveria didesnės mūsų nežinojimo erdvės. Vienas iš modernios pažinimo teorijos ir mokslo filosofijos autoritetų Karlas Raimundas Popperis rašė: „ Aš teigiu, kad mūsų uždavinys – atsisakyti galutinių pažinimo šaltinių idėjos ir tarti, kad visas žmogaus žinojimas yra žmogiškas, t.y. sumišęs su mūsų klaidomis, prietarais, svajomis ir viltimis, kad visa, ką mes galime, tai siekti tiesos, nepaisydami to , kad ji nepasiekiama.“ Mūsų žiniasklaidos guru toks intelektualinis kuklumas tikrai nepasiekiamas.

Jeigu jiems reikėtų atsakyti į profesoriaus mėgtą klausimą, iš kur jūs tai žinote (šiuo atveju: kuris nevaisingumo gydymo metodas yra pažangiausias, efektyviausias?), veikiausiai pasitvirtintų, jog vienintelis išminties šaltinis tėra lobistų platinamas straipsnelis arba visagalio interneto greitas proto maistas.

Aš nieku gyvu nekalbu apie savo teises į motinystę gynusias pačias moteris – joms visus argumentus ir žinias atstojo skaudi asmeninė patirtis ir širdies kalbesys.

Šįsyk neatsargiai savo studijų metais sukauptu veterinarijos ir genetikos žinių žiupsneliu pabandė pasidalinti ir R. Karbauskis, „biškį“ (=šiek tiek, truputėlį, mažumytį) nudžiuginęs visus nedraugus ir ne iš blogos valios užrūstinęs mielas Lietuvos moteris. Viena apveidi piketuojanti dama net iškėlė plakatą: „Moteris – ne karvė“.

Bet kaip tik pataisas smerkiančiame chore skambėjo vien biologinė ir medicininė partija, mūšio lauku tapo moters kūnas, tarytum embrionų indas. Nė pėdsako nebeliko visose civilizacijose ir kultūrose, taip pat ir lietuvių, nuo amžių gūdumos gyvo Motinos kulto, moterystės paslapties. Jeigu nebelieka šio kultūrinio dvasinio sluoksnio, galima taip suvulgarinti ir suprofanuoti motinystę, kad iš tikrųjų jau nebežinai, kuo skiriasi moderniausia vaisingumo klinika nuo apsėklinimo stoties ar tvarto, juo labiau kad šiuolaikinis tvartas gali būti ištaigingiau įrengtas nei tūlo varguolio būstas.

Todėl visi moraliniai argumentai atsimušdavo kaip į sieną – buvo išjuokiami ir atmetami kaip atgyvena, o bandymai pasiremti krikščionių (ir žydų) Dekalogu, jo penktuoju įsakymu „Nežudyk“, buvo prilyginami Viduramžių inkvizicijai. Bet tada inkvizitoriumi būtina pavadinti ir didįjį XX a. humanistą Albertą Schweitzerį, kurio etika skelbė besąlygišką pagarbą visoms gyvybės apraiškoms. Kokia logika pavyktų susieti krikščioniškąjį, žydiškąjį ar A. Schweitzerio humanizmą su inkvizijos laužais ir kankinimais?

Bet neieškokime logikos ten, kur jos niekad nebuvo. Antai tiek iečių sulaužyta dėl pagalbinio apvaisinimo ir embrionų, tačiau iki šiol apsieita be teisės mokslininkų talkos, tartum galėtume pasiremti kokiu Europos Sąjungos unitariniu teisiniu reguliavimu.Kiek šalių, tiek įstatymų: neteisybė, kad svetur su gemalais leidžiama daryti viskas, kas tik norima. Nepasigesta teisės profesionalų nuomonės ir šiame giče, nors jis daugiausia kilo iš sferos, kur jau užsidaro klinikos durys, baigiasi medicinos ir embriologijos kompetencija ir prasideda teisės viešpatija. Šiuo atvilgiu Lietuva dar yra tamsi ir atsilikusi šalis.

Jeigu mes atsisakome tapti vien biologine skruzdžių ar bičių visuomene, privalome atmesti mano garsaus bendrapavardžio sparnuotą frazę, jog moralė nėra šio pasaulio dimensija. Vienas iš žymiausių modernybės mąstytojų Emmanuelis Levinas teigia priešingai: „politika visuomet turi būti kontroliuojama ir kritikuojama remiantis etika“. Taip pat ir teisėkūra, įstatymų leidyba.

Ir keli baigiamieji sakiniai apie didįjį motinystės stebuklą, įvykusį prieš daugiau nei du tūkstančius metų tvarte, jaučio ir asiliuko akivaizdoje (kartkartėm priduriama ir avelė). Tvartas buvo tamsus ir nešvarus, nė iš tolo nepriminė šiam siužetui skirtų genialių tapytojų drobių, nūdienių dailių kaip atvirukas Prakartėlių. Tačiau Dovydo Sūnaus gimimas pavertė tamsų tvartą švariausia, šviesiausia ir gražiausia vieta, kuria žavėsimės iki pat pasaulio pabaigos.

P.S.: Svarbiausia, kad Seimas nesugadino Šv.Kalėdų visoms motinystės laimės apeitoms moterims ir šeimoms ir nesustabdė įstatymo, taigi, ir valstybės finansinės paramos. Pasielgė humaniškai.

Alfa.lt

Taip pat skaitykite: