Algimantas Rusteika (© Asmeninis albumas)

Apie tai, kas svarbiausia, stengiamasi nekalbėti. Ir žmogų, ir valstybę pažinsi ne iš to, kas ant visų tvorų parašyta ir su šypsena visiems sakoma. Iš to, kas parašyta ant kaktos ir kasdien visur paslapčia daroma, atpažinsite juos.

Jeigu Kaune stabdo, neabejok – mokėsi. Mūsų farai ne kokie tranzuojantys studentai iš Babtų, dykai rankų nekilnos. Važiuok normaliai, viršyk greitį 12-14 km ir niekas tavęs nestabdys, nes neapsimoka.

Prieina lėtai, visada mandagūs ir be nervų paaiškins, ką pažeidei ir kokia bauda. Taisyklė – nesiginčyk, nes pastringa Androido šeimyninė programėlė Ką Šiandien Parnešiu Žmonai ir pasileidžia Apps Piktas Faras. Tada neima ir kainuos daugiau.

Jei nepradeda dialogo su ilgomis pauzėmis ir puola rašyti – tylėk, pataikei ant nesveiko idėjinio. Arba ant sotaus, kuriam reikia po darbo ir valdžiai keletą protokoliukų parvežti. Nieko nekalbėk, tegu kloja kortas ant stalo. Kaip merga – duosi, jei mokės paprašyti. Svarbiausia nepražiopsoti ženklų.

Ženklas Nr.1. Tave ilgokai nužvelgia veidrodėlyje (tu jau patrulinėj ant užpakalinės). Tikslas – įvertinti, ar ne koks žurnalistas, deputato padėjėjas ar šiaip koks išprotėjęs kovotojas už idėją.

Ženklas Nr.2. Ilgai varto rankose vairuotojo pažymėjimą, tarsi ten būtų ką studijuoti. Tikslas – laukia pasiūlymų. Geriau patylėti, nes tada įgyji strateginę iniciatyvą ir krenta kaina. Jis turi prabilti pirmas.

Ženklas Nr.3. Jis prabyla. Tekstas standartinis: „Tai kur, vairuotojas, dirbat, kad taip skubat?“ (variantas perskaičius iš teisių – ponas Jonas ar Petras, visur vardininkai). Tarsi tikrai rūpėtų ir turėtų kokią nors reikšmę. Tikslas – patikrinti tavo mokumą ir pradėti derybas. Atsakai, kad pardavėju Maksimoj ar turguj, nes taip bus pigiau.

Dabar tavo eilė prabilti. Reikia kuo daugiau, pageidautina – rusiškai, keiktis. Tipo PYPT, kaip nepamačiau ženklo, PYPT, mane boba užmuš, PYPT, PYPT dar už butą PYPT nemokėta... Tai paskutinis testas – patikrinimas, ar esi savas. Tada jau gali duoti. Pusę pusės baudos padedi ant rankinio stabdžio. Jei ką, padarai dideles akis – juk moku baudą!

Apsimeta, kad nemato, bet akies krašteliu primeta, kiek padėjai. Jei sandoris įvyko, raktinė frazė – problemų nebus? Atsakai, kad rizikuoji daugiau – savo užpakaliu kalėjime, taip kad ne. Tada įgudusiu judesiu viens du ir atiduoda teises.

Atsisveikinat kaip seni, geri pažįstami. Visada sako – būkit, ponas, atsargus už vairo ir palinki gero kelio. Juk Kauno kelių policininkai – geri ir mandagūs žmonės. Čia tau ne Vilnius ar kokia Šilalė, ten tai žvėrys. Visi su šlypsais, glotniai nusiskutę sadistai, tfū.

Nuvažiuoji darban, ogi ten – svečiai. Gaunantys atlyginimą iš tau nesumokėto atlyginimo atėjo tavęs patikrinti. Statyba, prekyba ar gamyba – kraujasiurbiai atskrenda visur, nepasislėpsit. Praktiškai netikrina pačio proceso ir objekto. Na, pašniukštinėja dėl akių truputį. Ir svarbiausia dalis – į kabinetą, duok jiems stalą ir rodyk popierius. Valandų valandas juos naršo.

Jei užsiimi veikla, kuriai valstybė užvakar už didelius pinigus išdavė licenziją, atvykęs valstybės vyras tau sako – nagi, parodyk licenziją. Ir jei neparodysi, nubaus, nors žino, kad ją turi ir duomenų bazėje prieš tikrindamas skaitė.

Jei gaminys ar prekė su trūkumais, bet popieriai tvarkoj – tai viskas ir tvarkoj. Jei geri, tik popieriai šiek tiek netinkami – pasaulio pabaiga, baudos ir dantų griežimas. Svarbiausia – kas popieriuje. Gausi nurodymą pasitaisyti. O jeigu tavo popieriuose kas rimtai ne taip, kaip jų popieriuose parašyta – tau mišios.

Surašo ilgiausius popierius, kaip sutvarkyti popierius. Ir sutvarkęs turi surašyti savus popierius, kad sutvarkei popierius ir nuvežti kur reikia. Tada tavo popierius įsega į storas storas popierių „papkes“. Susimoki baudas ir švilpauk sau laisvas iki kito karto.

Idiotas pasakytų – nepažeidinėk. Nors stenkis nesistengęs, o visko kas tonose popierių surašyta, įvykdyti neįmanoma. Ir niekur taip nėra. Pas pačius tikrintojus ir norminių popierių rašytojus šitaip irgi niekada nebūna.

Šitie, kur ateina, skiriasi nuo kelių policininkų. Jiems reikia nieko neduoti. Kitaip eis ir eis, durys neužsidarys. Ir tie, ir visi kiti, matyt, turi bendrą duomenų bazę. Jei neduosi ir susimokėsi baudą, tave įtrauks į juoduosius sąrašus. Būsi tas, kuris neduoda – pas tave niekas nebenorės eiti. Ir galėsi sau ilsėtis ramybėje. Jei nebus skundų, aišku, bet tai jau tavo problemos.

Juokingiausia, kaip jie parodo norą gauti. Uždaro duris, kad „triukšmas netrukdytų“. Ima vardinti galimas sankcijas, tokias baisiai baisias, kurios visiškai netaikomos rastam menkam pažeidimui. Bet patikrinimo akto iki galo nerašo, vis varto, tikslina duomenis ir laukia pasiūlymų. Tada vienas labai ilgam išeina į tualetą ir pasilieka kolega „vienas ant vieno“.

Sakot patikrinimo blankai griežtai apskaitomi ir iš anksto sunumeruoti? Dieve, tai taip paprasta, Kisa! Turi tų griežtų prisikopijavę kiek tik nori. Jei pritrūksta, tai ir tikrinamo objekto raštinėje pasidaugins. Gali prirašyti kokių nori baisenybių, po to perrašys kaip reikia. Pasirašai juk tik ant paskutiniojo lapo.

Kabinete, kur priimsit tikrintojus, patartina slapta kamera. Peržengs ribas ir kaip mat susikeisit vaidmenimis. O smagiausia tai matyti, kaip išeina nieko nepešę. Šitiek dirbta – ir nieko! Būna pabrėžtinai mandagūs ir žiūri į tave su pagarbiu pasišlykštėjimu. Kaip į kokį egzotinį Pietryčių Azijos patiekalą iš keptų lietuviškų smegenų. Brangu, įdomu, bet niekada neužsisakysi.

Šitoj valstybėje visada reikia turėti grynųjų. Ligoninės palatoje ir gatvėje, darbe ir kurorte, operacinėje ir lavoninėje. Su mažąja korupcija susiduriam kiekvienas. Ji uždusina mergautines demokratinių mergelių svajones.

Taip, valstybės eiliniai tarakonai bjaurūs, tačiau vos įžiebus šviesą išsilaksto, nekanda ir gyvybei nepavojingi. Jie, kaip ir mes, nori susimokėti už butą blokiniame name ir išleisti vaikus į mokyklą. Narkomanai, kurie paragavę nebegali sustot ir kaip prie ruso pasiima, ko negauna normaliai ir legaliai. Valstybę vagia ne jie. Ją vagia per viešuosius pirkimus, valstybės užsakymus, vagia ne šimtais, o milijonais ir šimtais milijonų.

Ketvirtį amžiaus kovojam su korupcija, bet išdainuotoje nepriklausomybėje ji ne nyksta, o kasmet didėja. Kiek prikurta tarnybų ir pripirkta blakių, kiek pravalgyta dienpinigių tarptautiniuose seminaruose samstant patirtis, kiek kalbų pasakyta! Šitiek algų gaudytojams išmokama, tai gal ne taip ir ne tie gaudo?

Pasvajokim, kas geriausiai mokėtų pagauti didžiuosius vagis? Atspėjot. O ką, jei Seimo antikorupcinė komisija ir STT priklausytų opozicijai? Prisigrūdai – žinok, kad stebi kiti, atstumti ir labai alkani, reikaliukus išmanantys ir pikti. Kameros sukasi greitai. Kas ne taip – sėsi kaip didelis ir tvarka bus.

Sakot, būtų chaosas ir nekonstituciška? O bejėgiškai stebėti, kaip gaudo tik tuos, kuriuos reikia, ir nemato ko nereikia, kaip teisėsauga dalyvauja rinkimuose ir lemia politiką – labai konstituciška? Ar darnus korupcijos žemėlapių paišymas ir agitacija neduoti labai padeda? Ir kas vakarą stebėti ekranuose, kaip jie diskutuoja apie skaidrumą ir ragina vienas kitą kovoti su savimi yra rezultatyviau?

Juokingiausia, kad visi tą žino, bet nei vienas nežino ką daryti. Na, kol sėdi ant užpakalinės sėdynės, tai labai žino, bet tik prie vairo – ir jau nebežino. Dar nei vienas ligonis pats sau operacijos nepasidarė. Valdžia, teisingumas ir meilė – seniausios, pelningiausios ir giminiškos profesijos.

Alfa.lt

Taip pat skaitykite: