Du klausimai viename: populizmas ir putinizmas

Vladimiras Putinas 2009 metais Rusijos regione Tuvoje (SCANPIX )

Prezidentė Dalia Grybauskaitė neseniai labai teisingai pastebėjo, kad šiandieninė Rusija siekia pasinaudoti populistinių jėgų stiprėjimu. Kaip nesunku nuspėti, galvoje turima visą virtinė nesmagių įvykių, prikišamai rodančių kažką panašaus į demokratinių šalių žmonių sąmonės pakrikimą ir Kremliaus piktdžiugiškus užmanymus perimti iniciatyvą, pasinaudojant susiklosčiusia situacija. Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, šalies vadovė buvo niuansuotai tiksli ir verta pagyrimo dėl to, kad nebandė mums įpiršti Vladimiro Putino kaip blogio genijaus, kuris neva primetė pasauliui savo žaidimo taisykles, įvaizdžio, o leido suprasti, kad dabartinės Rusijos valdytojas tikrai pasinaudos savo šansu, skubėdamas nugriebti tai, kas buvo blogai padėta mūsų pačių.

Tačiau taip suprantant reikalo esmę, jau neužtenka tik konstatuoti faktą apie nepalankiai Vakarų pasauliui susiklosčiusią situaciją, nepageidautinas tendencijas, o reikia pabandyti atsakyti į du skirtingus klausimus – kas paskatino populistinėmis pavadintų jėgų sustiprėjimą pačioje demokratijos šerdyje, o kita vertus, kaip užkirsti kelią vadinamojo populizmo transmutacijai į putinizmą? Taigi tik analitiškai suskaidę abejonių nekeliantį teiginį apie Rusijos siekį dominuoti naujomis aplinkybėmis į du abejones skatinančius klausimus, galėsime daugmaž užčiuopti problemos apimtį.

Ar galima sakyti, kad dabartinės situacijos savitumą sudaro tai, jog Vakarų civilizaciją ištiko populizmo sindromo krizė? Atkreipkite dėmesį, kad šiandien viešojoje erdvėje Vakarų demokratijos šalyse užkilusi populizmo banga dažniausiai yra vertinama kaip kažkokia stichinė nelaimė, nejauki likimo išdaiga, iracionalios prigimties katastrofa, kurios nebuvo galima numatyti iš anksto. Kita vertus, siekiant visiškai racionaliai paaiškinti reiškinio atsiradimo ir funkcionavimo priežastis, populistinių tendencijų sustiprėjimas ultramoderniose visuomenėse neretai yra atpažįstamas kaip šalutinis reiškinys didžiųjų procesų papėdėje, kai, tarkime, kertant medžius lekia skiedros. Kitaip tariant, žmonių masės neva nespėjančios su paspartėjusiu gyvenimo tempu, taigi populizmas iškyla kaip savotiška kaina už globalizacijos pergalę ir totalinės modernizacijos proveržį.

Kalbant apie populizmo kolizijas, galima išsiversti ir su kraštutinai elementaria apibrėžtimi, skelbiančia, kad populizmas yra politinio pataikavimo paprastojo žmogaus refleksams doktrina. Tačiau čia ypatingą reikšmę įgyja aiškus supratimas, kad „paprastasis žmogus“ jokiu būdu nėra sociologinė kategorija – pabandykime įsivaizduoti, kad darbininkijos atstovus pavadindami paprastaisiais žmonėmis, verslo organizatorius jau privalėtume traktuoti kaip nepaprastus žmones, vadinti juos naujo tipo hominoidais ar pan.

Būčiau linkęs spręsti, kad nuoroda „paprastasis žmogus“ yra metafizinė kategorija, kažkas panašaus į Gottfriedo Leibnizo monados be langų užkeikimą, dar kitaip tariant, tas žmogiškumo „likutis“, kuris nepasiduoda socialinėms manipuliacijoms, jeigu norite, yra neistorinė žmogaus, ne kartą patekusio į istorijos spąstus, esmė, leidžianti patikėti, kad žmogus visados turi galimybę viršyti laikmetį žmogiškumo vardan. Demokratinio visuomenės valdymo idėjos kūrėjai tokią žmogaus konstantą vadino „gamtiniu žmogumi“.

Galima būtų sutikti, kad pastarasis įvardijimas nėra iki galo adekvatus, nes ir demokratinės minties klasika akcentavo ne tiek kažkokį savitikslį žmogaus natūralumą, kiek apeliuodama į gamtą, kaip lygybės šaltinį skelbė prigimtinės žmonių lygybės idėją, visų pirma išreiškiamą visų žmonių lygybe prieš įstatymą, visomis pajėgomis forsavo luomų panaikinimo reikalavimą. Jeigu Platonas, rodydamas į kokybiškai diferencijuoto kosmoso idėją savo idealios valstybės teorijoje, siekė įtvirtinti luominės visuomenės idėją, tai moderniaisiais laikais demokratinės tvarkos galimybę zonduojantis luomų panaikinimo idealas yra grindžiamas neigiančios kokybinį aiškinimą matematinės gamtotyros pateiktu visur vienodai išmatuojamos, neturinčios privilegijuotų taškų gamtos įvaizdžiu.

Demokratinės visuomenės reikalų tvarkos idėja užgimsta, kai visų daiktų lygybės idėja yra išauginama iki žmonių lygybės idėjos, suprantamos kaip teisinė ir politinė piliečių lygybė. Kaip sakyta, tokiu atveju „gamtiškumas“ suprantamas kaip atskaitos taškas įtvirtinant žmonių lygybės prieš įstatymą idėją, tačiau kažkoks orientacijos į natūralumą atspalvis čia nori nenori išlieka, kai, tarkime, skelbiant, kad „vienodai, tiek pono, tiek būro vaiks į vystyklus myž“, drauge tvirtinama, jog neprotinga yra ta visuomenė, kuri suskirsto žmones pagal teisines privilegijas, įstatymiškai iškelia vienus aukščiau kitų.

Kaip atrodo, pravartu įsižiūrėti į tokias tarsi ir atsitiktine ištaras, šiandien iš naujo permąstant demokratinės tvarkos pagrįstumą, grįžtant prie demokratijos idėjos ištakų su intencija apmąstyti neapmąstytas tokios idėjos prielaidas. Žiūrint tokiu rakursu, demokratijos klasikinės sampratos, puoselėjančios paprastumo, optimalumo ir balanso idealus, kraštutinė alternatyva šiandieniniame prieštarų draskomame pasaulyje yra bizantizmas, kurio nauju vėliavnešiu tampa putinizmas su atgaminta kosmoso hierarchijos idėja ir perteklinio užkrovimo estetika.

„Paprastasis žmogus“ yra nekintančios žmogiškosios esmės gynybinis šarvas su paūmėjančiais užtvarų kompleksais, ir ypač tada, kai socialinėje aplinkoje vienu ar kitu pretekstu įsitvirtina žmogaus esmės dekonstrukcijos technologijos, keliančios užduotį sukurti naują žmogų tarsi iš nieko, atsispiriant nuo nulinio taško. Tik „visiškai išardytas“, dekonstruojant net prigimtines tapatybes, žmogus, taigi žmogus „be liekanos“, maitinančiąja terpe žmogaus-konstrukcijos atsiradimui.

Kaip sakyta, tokiu atveju „paprastasis žmogus“ protestuoja, tačiau jo protesto balsai nueina perniek, jeigu tokia sumaištimi, kaip dabar tapo įprasta, dažniausiai pasinaudoja kraštutinės dešinės ir kairės jėgos, toli gražu nesiekiančios grįžti prie demokratijos pirmapradžių idealų, bet tampančios palankiu bizantizmo gyvavimui kontekstiniu reiškiniu erdvėje, kurią vis labiau iškreivina patvaldystės idėjos rekonstrukcija ir pertekliaus estetika. Kaip atrodo, tokia ir yra didžioji mūsų laikmečio prieštara.

Per savo amželį negirdėjau juokingesnio dalyko už iš lūpų į lūpas su didžiausio pasitikėjimo diskrecija perduodamą, o, dar tiksliau tariant, bizantiškos pertekliaus estetikos tonų nuspalvintą pasakojimą apie tai, kad neva V. Putinas yra antigėjiško sąjūdžio pasaulinis lyderis.

Jeigu Vladimiro Putino vardas ir pavardė turi kokią nors apibendrinančią reikšmę, tai nebent tik tą, jog, prisimenant Kremliaus šeimininko pomėgį fotografuotis apnuogintu torsu ant arklio, anąjį galima būtų pavadinti karikatūrinės gėjų imperijos simboline figūra. Tačiau tikrai netvirtinu, kad būtent taip ir turėtų būti vaizduojamas apokalipsės raitelis pagal visas ikonografijos taisykles.

Vladimiras Putinas 2009 metais Rusijos regione Tuvoje

Alfa.lt

Taip pat skaitykite: