Fotografas Meškauskas: šiais skaitmeniniais laikais netobulumai nuotraukose netgi gražu

Ar tikrai norėtume, kad mūsų „netobula“ nuotrauka išliktų šimtą metų ir daugiau? Ar dar galime toleruoti nenudailintą, nenufotošopintą tarsi trimačiame kūrinyje atgyjantį žmogaus atvaizdą ir netgi pajausti tame glūdintį švelnų paslapties žavesį?

Ketvirtąją fotografijų parodą „Amžinas atvaizdas“, kurią organizavo Lietuvos spaudos fotografų klubas, Vilniaus rotušėje pristatęs televizijos režisierius Mindaugas Meškauskas sako prisijaukinęs kolodijaus fėjas, kurios ant nuotraukų ir paliekančios tuos „netobulumus“, arba mistiškus ženklus.

Skubančiam šiuolaikiniam žmogui reikia ne tik paslapties, bet ir prasmės, štai kodėl vilnietis taip įsitraukė į senovinį lėtą fotografavimo procesą ir sugeba į šį žaidimą įtraukti ir kitus?

Nemirtingi sidabro atspindžiai

Mindaugai, kai darote amžinus atvaizdus, pozuojantiems žmonėms atrodo, kad tai trunka amžinybę?

Noriu pradėti nuo to, kas yra ambrotipas, jis kildinamas iš graikų kalbos ir reiškia amžiną arba nemirtingą atvaizdą. Taip, žmonėms tenka ramiai pasėdėti, bet ne taip baisiai ilgai – nuo šešių iki penkiolikos sekundžių.

Kaip vyksta šis šlapiojo kolodijaus plokštelės procesas, išrastas 1851 metais? Kolodijus yra tarsi sirupas, kuriame yra ištirpintos įvairios druskos. Cheminio proceso metu tos druskos atgal atverčiamos į tikrą sidabrą.

Tai, ką matote šiose nuotraukose, iš principo yra sidabras. Jos atrodo gana tamsios, bet kai jas apšvieti, sidabras pradeda blizgėti ir pamatai tikrą nuotraukų grožį.

Atkurti devynioliktojo amžiaus fotografavimo metodą ir priversti XXI amžiaus žmogų pasėdėti – nemenkas iššūkis? Tai geras testas pasitikrinti, kiek esi neramus?

Tas tiesa. XXI amžiaus žmogus įpratęs visur lėkti, – pasakoja televizijos režisierius ir scenaristas, pozuoti prikalbinęs būrį garsių savo aplinkos žmonių: kino režisierių Donatą Ulvydą su žmona Vaida, dainininkę Justę Arlauskaitę-Jazzu, dainininką, laidų vedėją Marijų Mikutavičių ir besilaukiančią įamžintą jo draugę Ievą Daugirdaitę, fotografus Algimantą Aleksandravičių ir Ramūną Danisevičių, muzikantą Eimantą Belicką, keramikę Nomedą Marčėnaitę, aktorių Sakalą Uždavinį. –

Šis fotografijos tipas reikalauja sustoti, sustoti laike. Kartais sunku tą išaiškinti. Fotografuojamus žmones dažnai įrėminu, galvas įstatau į imobilizatorius. Menkiausias krustelėjimas, ko žmogus nė nepajaučia, paverčia nuotrauką „bliūru“, išeina šlamštas.

Ši fotografija nėra testas, bet čia fotografuojamas žmogus nebegali daryti grimasų. XXI amžiaus fotografijose, ypač glamūriniuose žurnaluose visi išsišiepę, visi žino, kokiu kampu pasisukti, kuri pusė jo gražesnė.

Jeigu pamėginsi apie šešias sekundes išlaikyti šypseną, ji pavirs į tokią grimasą, kad pats išsigąsi. Dėl to šiuo metodu fotografuojami žmonės susikaupia, „išeina“ giliai į save.

Štai kodėl ir XIX-XX amžiaus pradžios fotografijose žmonės nesišypso. Fotografija buvo labai netobula, išlaikymai ilgi, fotomedžiagos labai nejautrios, dėl to žmonėms reikėdavo gana ilgai sėdėti. Be to, tada šypsotis buvo kaip ir nepadoru.

Nes fotografija buvo rimtas dalykas, fotografuotis išsiruošdavo kaip į svarbų gyvenimo įvykį?

Taip, teisingai sakote. Pirmas dalykas, tai buvo brangu, negalėjai šaudyti fotografijų į kairę ir dešinę. Žmonėms tai būdavo penkmečio, dešimtmečio įvykis, o gal kai kurie vieną kartą gyvenime tam ryždavosi.

Kaip brangu tai yra dabar?

Tai iš tikrųjų labai brangu. Pirmas dalykas, brangios yra medžiagos. Procesas trunka ilgai, viskas gaminama rankomis. Kolodijų reikia „įdruskinti“, įmaišyti chemikalų, reikia paruošti sidabro nitrato voneles įjautrinimui, tada – specialius ryškalus. Net kai žmogus mato savo atvaizdą, tai irgi dar ne pabaiga, jį dar turiu nulakuoti. Laką taip pat gaminuosi pats iš sakų, levandų aliejaus, spirito.

Užlakuoti jie iš tikrųjų virsta amžinais atvaizdais. Galiu duoti garantiją, kad jie laikysis mažiausiai 160 metų nepakitę. Jeigu šitie atvaizdai mechaniškai nepaveikti – nesuglamžyti, nesudaužyti ir nesubraižyti – jie iki šių dienų atrodo tarsi vakar padaryti.

Sidabaras neblunka, sidabras nenyksta. Jeigu visas procesas atliktas teisingai, tai iš tiesų yra amžinas atvaizdas. Ir jis tikrai nepigus, sukurti vieną 18x24 matmenų plokštelę, įskaitant fotomedžiagas su chemikalais ir visa papildoma įranga, kainuoja apie keturiasdešimt eurų. Norintiems tokią plokštelę patiems pasidaryti, kaina išaugtų trigubai ar keturgubai.

Mistinių būtybių paliestos nuotraukos, arba sielos fotografijos

Ar ilgai tyrinėjote šį senovinį fotografavimo būdą?

Nepuoliau stačia galva. Pradėjau prieš trejus metus. Kokius keturis-penkis mėnesius skaičiau knygas. Susiradau pakankamai daug XIX amžiaus literatūros, kur šis procesas labai detaliai aprašytas, kaip paruošti kolodijų, ką daryti, ko nedaryti, dėl ko atsiranda bėdos ar netobulumai.

Gana ilgai studijavau teoriškai ir ruošiausi moraliai, tada įsigijau kamerą ir pabandžiau. Nepatikėsite, man pavyko iš pirmo karto. Kitiems, kaip girdėjau, nepavyksta ir po ilgų mokymųsi. Dabar kiekvieną kartą darydamas mokausi. Tai nėra pagrindinis mano užsiėmimas, todėl negaliu tobulėti iki grožių grožio, švarios plokštelės, kurią padarydavo kai kurie XIX amžiaus fotografai.

Nėra jos tobulos, bet šiais skaitmeniniais laikais netobulumai nuotraukose netgi gražu. Kiti tam efektui išgauti naudoja Instagram filtrus, uždeda „šiukšlių“, subraižymų, čia nebereikia nieko dėti.

Ar kai kuriuos žmones, kuriuos kvietėte fotografuotis, tie netobulumai ir atbaidė, nes pripratome prie nuglaistytų, nudailintų nuotraukų?

Dažniausiai žmones atbaido pats procesas, nes jis yra gremėzdiškas. Jam turi gana ilgai ruoštis. Norint fotografuoti, su savimi turi temptis fotolaboratoriją su visais chemikalais.

Šis pavadinimas – šlapio kolodijaus procesas – ne šiaip sau. Nuo to momento, kai paruoši stiklo ar sidabro plokštelę, ant jos užpili kolodijų ir pamerki į chemikalus, turi apie 8-10 minučių, kol jis pradės džiūti. Per tą laiką turi spėti nufotografuoti ir išryškinti, jeigu praleisi momentą, visas tavo darbas nueis veltui, atvaizdas dings.

Esate režisierius ir dirbate televizijoje, kur procesas greitas, sparčiai viskas kinta, kur daug laikinumo, dėl to ieškojote visai kitokio ritmo ir ilgai išliekančių dalykų?

Televizijoje su vaizdu dirbu nuolat. Yra jūsų žodžiuose tiesos: padarai televizijoje šou, kitą dieną jį visi pamiršo. Tas mano darbų efemiriškumas, vienadieniškumas skatino ieškoti kažko amžino, kažko kitokio. Ši fotografija yra kitokia.

Ji yra mokslo ir meno „miksas“. Mokslo dėl to, kad turi išmanyti chemiją. Kai kurie chemikalai, su kuriais dirbu, yra pakankamai pavojingi sveikatai. Reikia būti atsargiam, išmanyti, kas su kuo reaguoja. Neatsargiems karštakošiams nepatarčiau tuo užsiimti, kad nepakenktų sau arba aplinkai.

Menas – tai yra nuotraukos šviesa, pastatymas ir kompozicija. Daugelis, išmokę dirbti su šlapiojo kolodijaus procesu, džiaugiasi gavę atvaizdą ir „kala“ tokias paso nuotraukas. Man tai nepatinka.

Aš noriu kai ko daugiau, kad pats žmogus „kalbėtų“ nuotraukoje. Dėl to ne tik parodau atvaizdą, bet ir sukuriu siužetus, pasakojimus.

Menotyrininkė Simona Makselienė sulygino Jus su tapytoju. Ar tokiu jaučiatės?

Menotyrininkė pastebėjo labai įdomų dalyką. Aš iš tiesų esu didžiulis barokinės dailės, to barokinio teatro – šviesos ir tamsos žaismo – gerbėjas. Yra šituose paveiksluose kažkas tokio. Sąmoningai to nesiekiau.

Kodėl vis dėlto nužingsniavote taip toli į praeitį, pasirinkote prieš daugiau nei pusantro šimto metų atrastą fotografavimo metodą?

Nes jis užburia. Jis turi kažkokią paslaptį. Kai sustabdai tą akimirką, kai paprašai žmogaus susikaupti, kai jis pozuodamas patiki tuo, ką daro, o paskui nuotraukoje pamato, ką galbūt slėpė nuo visų... Fotografijose taip pat „bac“ ir išlenda senelių, protėvių bruožai: „ojei, negali būti!“

Taip juokauju, kad tai – sielos fotografija. Ir šitas procesas iš tikrųjų užburia, jis yra ypatingas, galbūt dėl to juo susižavėjau. Šiame procese yra daug mistifikavimo, romantikos, ir tai yra gražu. Tai – žaidimo dalis. Ne, nevagiu aš tų sielų, nelaikau jų uždaręs! Bet priėjus prie fotografijų ir pažiūrėjus į jas iš arčiau, matai, jos turi specifinį trimatiškumą. Atrodo, ten už stiklo yra žmogus. Jis toks gyvas, jis į tave žiūri.

Atitoldamas nuo mistifikavimo, šios nuotraukos ne visai skirtos galerinėms erdvėms, nes jos pakankamai tamsios. Prieš 160 metų jas darydavo pakankamai mažas, kad tilptų kišenėje. Jos ypač išpopuliarėjo Amerikos pilietinio karo 1861-1865 metais.

Šios nuotraukos tada darytos ant skardinių plokštelių, kurias įdėdavo į tokias mažas knygutes tarsi maldaknyges ir prieš širdies nešiodavosi. Įsivaizduojate, jūs – karo lauke, aplink kulkos švilpia, atsidarote savo knygutę ir matote žmoną ar vaiką. Ta nuotrauka skirta asmeniniam santykiui, bendravimui.

Dėl to galerinėje erdvėje jos atrodo ganėtinai tamsios, bet man norėjosi parodyti originalus. Tos didelės, kurias matote šioje parodoje, – šokėjų Airidos Gudaitės ir Lauryno Žakevičiaus, tango šokėjo ir dainininko Euardo Gimenezo, yra išdidintos iš plokštelių ir šiuolaikine technika padaryti jų skaitmeniniai atspaudai.

Tiesą sakant, tos išdidintos čia atrodo labai įspūdingai. Jei visos tokios būtų, efektas būtų dar didesnis.

Tikrai taip, žinau šitą dalyką. Dvejonė buvo, ką eksponuoti, – originalą ar skaitmenines kopijas. XXI amžiaus žmogui, aišku, smagiau matyti didelius dalykus, norime įspūdžio. Kai skubame, įspūdis priverčia mus sustoti ir žvilgtelėti. Kelis darbus išdidinau tik dėl to, kad pamatytume, kaip jos gali atrodyti. Čia nėra pikselių, čia sidabro molekulė, jos kokybė nesikeičia. Galima iš ploktštelės nuotrauką didinti be ribų, kiek leidžia šiuolaikinė technika nuskenuoti ją ir reprodukuoti.

Kelintą parodą jau surengėte?

Ketvirtąją, ambrotipų – trečiąją. Žaidžiu dar ir su spausdinimo procesu, kai ant popieriaus gali daug kartų replikuoti fotografiją.

Man panašiau, kad nebe Jūs su šiuo procesu žaidžiate, o jis su Jumis.

Užsienyje mano kolegos kalba apie kolodijaus fėjas. Vėlgi tai gražus mokslo ir meno mistifikavimas, kad ne tu fotografuoji, o kolodijaus fėjos, kai būna gerai nusiteikusios, jos duoda tau fotografiją. Jeigu jas supykdai, stenkis nesistengęs, nieko nepavyks padaryti. Kartais nuotraukos turi tokius įdomius ženklus, netobulumus, nutekėjimus. Juokais sakau, kad kolodijaus fėjos ženklą paliko, prisilietė. Toks mistifikavimas priduoda žavesio šiam procesui.

Kai fėjos trukdo su žmonėmis bendrauti, persikeliate į gamtą? Parodoje eksponuojate tris gamtos peizažus.

Šituos tris paveikslus dariau specialiai pernai prie Sporto rūmų rengtam projektui „Miške“. Manoji projekto dalis buvo susijusi su pelke. Ropojau po pelkę su visa nešiojama fotolaboratorija, medine dumpline kamera ir dariau fotografijas. Tai buvo nuotykis. Parodoje norėjau parodyti, kad darau ne tik portretus. Šituo procesu galima ką nori fotografuoti. Vis dėlto man labiau patinka bendrauti su žmonėmis.

Savo darbus ne kartą per mūsų pokalbį pavadinote paveikslais. Jaučiate, kad jie vis dėlto arčiau meno nei mokslo?

Kartais liežuvis nesiverčia jų vadinti fotografijomis. Tai yra fotoprocesas, bet tai, ką per jį gauname, labiau primena paveikslą. Taigi juos vadinu atvaizdais, paveikslėliais, paveikslais su istorijomis, – parodos „Amžinas atvaizdas“ autorius M. Meškauskas socialiniame tinkle yra sukūręs ambrotipų albumą. Jis nuo sekėjų sakė gaunąs pylos, jeigu įdedąs sidabrinį arba amžiną atvaizdą be aprašo. M. Meškausko ambrotipų parodą (su vienu ilgu aprašu) sostinės rotušėje galima apžiūrėti iki šių metų pabaigos.

Alfa.lt

Mindaugas Meškauskas
Mindaugas Meškauskas
Mindaugas Meškauskas
+33

Taip pat skaitykite:

Populiariausios naujienos

Susijusios naujienos