Dresuotų lengvatininkų karalystė

Tautvydas Marčiulaitis (© Edvard Blaževič | Alfa.lt)

Žmonių įsivaizdavimas, kad būtent jie turi turėti privilegijų, kartais tikrai stebina. Dar labiau stebina valdžios pataikavimas tokiai neracionaliai nuostatai ir to išnaudojimas, maskuojant problemas.

Galvojant visai paprastai, kiekvienas žmogus, kuris neturi sveikatos problemų ar dėl gyvenimiškų aplinkybių neatsidūrė situacijoje, kai jam tikrai reikia pagalbos, neturėtų turėti jokių lengvatų. Su tuo ginčytis sunku.

Tačiau čia atsiranda mažai kūrybinga valdžia, kuri greitai sudeda du su dviem ir susigaudo, kad tam tikrą elgesį geriausia skatinti būtent lengvatomis. Nes tai garantuotai suveiks, o rezultatas matysis dar šioje kadencijoje. Norisi, kad žmonės pirktų kompiuterius – suteikime lengvatą. Norisi padidinti įsigijusių būstus skaičių – lengvata. Norisi taupančiųjų – dar viena lengvata.

Tokių siaurų ir trumparegiškų idėjų didžiausia problema yra tai, kad jos pasiekia tikslo iliuziją. Lengvatos ir įvairūs nemokamai dalinami medaliai tikrai skatina žmones vienaip ar kitaip elgtis. Todėl idėjos šalininkai gali užsiimti jiems palankią poziciją ir aiškinti, kad tikslas pasiektas, todėl esą nėra prie ko kabinėtis.

Juo labiau, kad mūsų visuomenėje dar nėra įprasta skaičiuoti alternatyvių sąnaudų ar tiesiog elementarių istorinių scenarijų. Todėl tas, kuris teigia, kad tikslas pasiektas, retai yra nubaudžiamas realybės patikrinimu, kai akivaizdžiai parodoma, kiek su tokiais pat resursais būtų buvę galima pasiekti, jei tie resursai būtų panaudoti racionaliai.

Lengvatos veikia tik trumpą laiką. Jos padeda sukurti pirminį postūmį žmonėms atlikti tam tikrą veiksmą. Tačiau to veiksmo priežastis nėra kažkas gilesnio – tik pati lengvata. Todėl vos panaikinus lengvatą, daug žmonių tiesiog nustoja veikti.

Be to, lengvatas sunku taikyti tik konkrečiai grupei, ypač jei jos yra skatinamosios. Skatinti selektyviai retai yra logiška, todėl beveik visuomet lengvatos sukuria galimybes jomis naudotis ir tiems, kuriems jų tikrai nereikia.

Galiausiai lengvata nesprendžia jokios realios problemos. Ji gali sukurti trumpalaikius elgesio modelius visuomenėje, tačiau problema, dėl kurios ta lengvata atsirado, niekur nedingsta. Lengvatos sukuriamas efektas ją kuriam laikui paslepia.

Tad viską sudėję turime produktą, kuris, nors iš pirmo žvilgsnio atveda mus į norimą tikslą ir sprendžia rūpimą problemą, realiai yra tik iliuzija, kuri problemą dar labiau gilina visiško resursų švaistymo kaina.

Jei įmonės, kurios darbuotojai nuolat keičiasi, vadovybė sugalvotų sistemą, pagal kurią būtų mokamos tam tikros išmokos už kiekvieną išdirbtą mėnesį, darbuotojai įmonėje dirbtų ilgiau. Tačiau protingas akcininkas už tokią sistemą vadovui galvą nuimtų, nes sprendimas būtų akivaizdžiai butaforinis.

Papildomus atlyginimus žmonės gautų ne už darbą, o už sėdėjimą ir buvimą. Kas produktyvumo tikrai nedidintų (o greičiausiai – sumažintų). Taip pat nedidintų ir darbuotojų lojalumo ar pasitenkinimo, nes įmonėje jie liktų ne dėl vertybių, bet dėl papildomų išmokų kiekvieną mėnesį. Be to, tokios išmokos sumažintų galimybę skirti priedus tų priedų nusipelniusiems darbuotojams, kas skatintų įmonėje burtis visokius tingius lodarius, o gerai dirbančius – ją palikti.

Tokia absurdiška sistema būtų pasmerkta žlugti, nes viskas baigtųsi tą mėnesį, kai įmonė negalėtų darbuotojams mokėti priedų, dėl ko visi pabėgtų, o įmonė bankrutuotų.

Vienintelė plačiai žinoma sritis, kurioje lengvatų metodas yra naudojamas ir tikrai veikia, yra gyvūnų dresavimas. Jei šuniukas elgiasi teisingai – duodi jam skanėstą. Jei elgiasi neteisingai – neduodi nieko. Ilgainiui šuniukas supranta, už ką gauna saldainį, įsisavina tokį elgesio modelį ir nesąmoningai jį kartoja.

Sunku pasakyti, kodėl žmonėms atrodo, kad kitus žmones skatinti reikia kaip šunis. Viliuosi, kad taip yra dėl elementaraus tingėjimo galvoti ir fantazijos trūkumo. Tačiau kadangi žmonės nėra šuniukai, paprasčiausios lengvatos iš tiesų neveikia ir yra tik būdas švaistyti turtą ir maskuoti problemą.

Norint realiai išspręsti problemą, pirmiausia reikia rasti jos priežastis. Kitaip problema bus tik maskuojama tam momentui, o laiko pagilintos problemos sprendimas – nukeliamas ateičiai.

Panagrinėkime lengvatą gyvybės draudimo įmokoms. Akivaizdu, kad žmonės Lietuvoje netaupo ne todėl, kad investicinė grąža yra maža. Netaupo jie pirmiausiai dėl to, kad išvis nežino, kas ta investicinė grąža yra – „ko jūs čia su finansais prikibot“.

Todėl sprendimas valstybės pinigais padidinti investicinę grąžą yra mažų mažiausiai keistas. Savaime suprantama, kad tai yra lengviausias sprendimas. Jau senokai įrodyta, kad iš malūnsparnio mėtant ledus galima bet ką prastumti. Tačiau tai nereiškia, jog būtent toks sprendimas yra teisingas.

Kaip bebūtų, nemokamas finansinės grąžos didinimas nesprendžia esminės finansinio švietimo trūkumo ir antrinės finansinių resursų trūkumo problemos. Neinvestuoja žmonės Lietuvoje, nes nei supranta, kodėl reikėtų, nei turi ką investuoti.

Tūkstantį eurų uždirbanti trijų asmenų šeima Vilniuje pirmiausiai galvoja, kaip vaiką į mokyklą išleisti, ir bet koks taupymas tokiai šeimai yra tik tolima svajonė. Tuo metu lengvata, nesvarbu, yra ji ar nėra, jiems visiškai nerūpi ir jų taupymo sprendimams jokios įtakos nedaro.

Žinoma, lengvata skatina tam tikrą dalį žmonių taupyti ir apsidrausti save, taip sukuriant teorinį taupymą valstybės lygiu per teoriškai sumažėjusias socialines išmokas. Tačiau dėl lengvatos valstybės sutaupomų ir išleidžiamų pinigų santykis, geriausiu atveju, yra miglotas – ir tikrai nėra svorio turintis argumentas.

Be to, daugelis naujai taupančiųjų daro tai tik dėl to, kad metų gale galės susimažinti mokesčių tarifą. Tačiau panaikinus lengvatą taupyti ir drausti savo gyvybę, nustos taip pat staigiai, kaip ir pradėjo tuo užsiimti.

Ir nustos ne dėl to, kad investicinė grąža dabar bus per maža. O dėl to, kad nesupranta, kam jiems to reikia ir ką jie už tai gauna. Tad sukaupti pinigai greitai bus nuimti ir išleisti naujiems žaislams, o investicijos ir taupymas pamiršti iki kitos lengvatos.

Žinoma, rinktis kitokį kelią sunku. Norint realiai spręsti problemą, reikia pakeisti mokesčių sistemą, padidinti neapmokestinamų pajamų dydį, apmokestinti nejudrų kapitalą, išnaikinti dar aibę lengvatų, padaryti SoDrą konkurencinga ir taip toliau, ir panašiai.

Norint visus šiuos darbus atlikti, reikia daug galvoti, dirbti ir naktimis nemiegoti, su protingais žmonėmis kalbėti. Tad kam tiek vargo, jei galima žmones kaip gyvūnėlius dresuoti. Ir koks skirtumas, kad realiai neveikia. Kažkiek metų atrodys, kad veikia, o kas bus po to, vis tiek dabar niekas nežino.

O žinot, kas būtų, jei būtumėme tuos metus ir pinigus skyrę ne lengvatoms, o finansiniam švietimui ir neapmokestinamųjų pajamų didinimui, vaikų ugdymui? Žmonės ir be lengvatos taupytų, o atlyginimai augtų žymiai sparčiau, nes visuomenės noras investuoti skatintų ir vietines įmones aktyviau dalyvauti Lietuvos kapitalo rinkoje, siekiant pritraukti finansavimo.

Bet kam tai įdomu, jei galima tiesiog pasakyti, kad beveik niekas seniau netaupė, o dabar visi taupo, thus and therefore lengvata yra geriausias būdas kažką padaryti.

Alfa.lt

Taip pat skaitykite: