Atrankoje į „Euroviziją” – tarptautinį pripažinimą pelniusi V. Iljinaitė

Valerija Iljinaitė (Nuotraukų autorius - Giedrius Bubliauskas) (Organizatoriai )

„Atlikėjo sėkmės mįslės aš neįminiau ir niekas jos neįmins. Tačiau manau, jog man pavyko įminti žmogiškumo mįslę – tapau kitu žmogumi”, – sako daugybę laurų tarptautiniuose konkursuose šiemet nuskynusi dainininkė Valerija Iljinaitė.

Po ketverių metų pertraukos mergina vėl bandys iškovoti kelialapį su teise atstovauti Lietuvai „Eurovizijoje” 2017-aisiais.

V. Iljinaitė sutiko atvirai pasikalbėti apie šiais metais muzikinėje plotmėje nuveiktus darbus, ilgą kelią į tarptautinį pripažinimą, pavydžius konkurentų žvilgsnius ir intrigas bei seniai planuotą apsisprendimą dalyvauti nacionalinėje atrankoje į „Euroviziją”, turint vienintelį svarbiausią ginklą.

Valerija, dažnas iš mūsų prieš didžiąsias metų šventes apmąsto, ką jau pavyko nuveikti, o kas liks ateities vizijose. Kokie šie metai buvo Jums?

Šie metai man buvo labai intensyvūs ir permainingi. Teko priimti daugybę įvairiausių sprendimų. Nespėjau suvokti, kada metai prasidėjo, o kada baigėsi. Viskas prabėgo akimirksniu. Karjeros prasme tai buvo išties sėkmingi metai. Juos galėčiau pavadinti proveržio laikotarpiu.

Savo biografiją papildžiau nemaža dalimi naujų dalykų. Sausį laimėjau atranką į festivalį „Slavianskij Bazar” ir pelniau galimybę atstovauti Lietuvai. Taip pat nuskyniau laurus tarptautiniame konkurse „Muzikos talentų lyga”.

Pavyko iškovoti antrąją vietą Venecijoje vykusiame tarptautiniame konkurse „Orfeo in Italia”, o visai neseniai parsivežiau „Grand Prix“ trofėjų iš Latvijos sostinėje surengto festivalio „Riga Symphony”.

Pripažinsiu, visa tai man buvo netikėta, išankstinių lūkesčių neturėjau. Bėgant laikui požiūris į tam tikrus dalykus tampa vis realesnis ir iš gyvenimo imi tikėtis mažiau. Taip nutiko ir man. Buvau beprarandanti viltį būti scenoje, mąsčiau paskirti save vien mokslams bei pedagoginei veiklai.

Planuose buvau numačiusi ir klasikinio dainavimo studijas. Galiu drąsiai sakyti, jog šiais metais likimas viską sudėliojo taip, kaip pati neplanavau.

Kai 2012-aisiais dalyvavote muzikiniame televizijos projekte „Lietuvos balsas”, po vieno iš Jūsų pasirodymų scenoje Merūnas Vitulskis sakė: „Jai yra tik 17 metų, o ji daro tokius stebuklus. Jūs įsivaizduokite, kai jai bus 20 metų, ką ji padarys.” Ar prognozės pasitvirtino? Kas pasikeitė?

Nežinau, ar prognozės pasitvirtino. Ko gero, šio klausimo reikėtų paklausti paties Merūno. Jis buvo vienas iš tų žmonių, kurie leido man patikėti savimi. Merūnas man buvo ir yra didis autoritetas.

Džiaugiuosi, žinau ir tikiu, kad jo bendravimas su manimi ir meilė mano talentui buvo tikra. Esu dėkinga ir už tai, kad beveik pasiekus finišo tiesiąją jis nusprendė pašalinti mane iš šio projekto. Džiaugiuosi, kad nelaimėjau. Manau, jog tada buvau per daug įtikėjusi savo sėkme ir sirgau puikybe.

Kai dalyvavau „Lietuvos balse”, buvau vos 16-os metų. Tuomet dar adekvačiai nesuvokiau, kodėl, kaip ir kam. Dainavimas tada buvo vienas iš mano pomėgių. Aš ne tik dainavau, bet ir grojau smuiku, šokau, vaidinau teatre. Žvelgiant iš šiandieninės perspektyvos, viskas atrodo kur kas kitaip.

Anksčiau maniau, kad „Lietuvos balsas” yra svarbiausias įvykis mano gyvenime. O dabar suvokiu, jog tai – mažas, gražus prisiminimas. Tačiau, be abejonės, šis muzikinis projektas – pirmas rimtas žingsnis, nuo kurio viskas įgavo pagreitį ir tęsiasi iki pat šių dienų.

Nežinau, ar dar kas nors prisimena pirmąjį „Lietuvos balso” sezoną, tačiau manau, kad tai buvo toks projektas, kokio Lietuvoje iki tol nebuvo ir nebus. Didelės investicijos į kokybę, dalyvių pasirodymus ir darbas su savo savo srities profesionalais – viskas aukščiausiame lygyje.

Visai neseniai savo muzikinių laimėjimų kolekciją papildėte nauju „Grand Prix“, parsivežtu iš Rygoje vykusio konkurso „Riga Symphony”. Ką reiškia būti įvertintai tarptautiniu mastu? Koks tai jausmas?

Manau, jog esu pakankamai brandi asmenybė, palyginus su kitais mano amžiaus žmonėmis. Per itin trumpą laiką man teko patirti daugybę išbandymų, todėl visus laimėjimus pradėjau vertinti kiek kitaip nei anksčiau. Žinoma, tai – malonus jausmas.

Ilgamečio, labai sunkaus darbo vainikavimas, patvirtinimas, kad viską dariau tikrai teisingai. Pas mus, Lietuvoje, labai sudėtinga nusipelnyti palaikymą. Ne paslaptis, jog daugeliui kur kas mieliau smerkti, tyčiotis, rašyti piktus komentarus.

Dažnas man sakydavo, jog esu nestandartinė, netinkama, kažkam neįtinkanti. Tuo netgi buvau patikėjusi, ir mane, kaip jauną menininkę, tai itin skaudindavo. Buvau praradusi tikėjimą savimi ir gyvenimu.

Kai scenoje Rygoje man įteikė „Grand Prix“, aš pradėjau šokinėti iš laimės, pasipylė ašaros. Manau, kad toks įvertinimas, kai nieko nesitikima iš anksto, yra be galo malonus bei svarbus.

Kol nebuvau įvertinta tarptautiniu mastu, mane retai kas pastebėdavo. O dabar, kai Lietuvos vardas skamba svetur, jaučiu didesnį palaikymą. Tačiau man dažnai norisi paklausti, kur visa tai buvo anksčiau, kai to, ką dabar turiu, sunkiai siekiau?..

Dainuoju nuo trylikos metų, o scenoje esu nuo penkerių. Visą šį laiką intensyviai ruošiausi. Tuo, kas dabar esu, tapau ne per vieną dieną. Žinau, jog tai – tik kelio pradžia, ir viliuosi, jog kelias bus ilgas. Tuo tikiu ir siekiu. Joks laimėjimas nepelnomas tiesiog savaime, viskam reikia pastangų ir didelio darbo.

Dainavimas, buvimas scenoje, konkursai, festivaliai, koncertai, mano pedagoginis darbas – tai veikla, lydima nuolatinio streso, įtampos. Todėl pirmiausia būtina daug dirbti su savimi, nes čia visada balansuojama ant siauro lyno, kurio kaina – sveikata.

Galbūt žmonėms atrodo, kad buvimas scenoje – fiesta, tačiau iš tiesų visa tai kur kas sudėtingiau, nei gali pasirodyti iš šalies.

Pastarasis laikas Jums nepagailėjo pergalių. Galbūt pavyko įminti mįslę, kas vis dėlto atlikėjui lemia sėkmę? Ar užtenka vien talento?

Atlikėjo sėkmės mįslės aš neįminiau ir, mano nuomone, niekas jos neįmins. Tačiau manau, jog man pavyko įminti žmogiškumo mįslę – tapau kitu žmogumi. Tą gali patvirtinti mano artimieji.

Manyje neliko jokios puikybės, o tiesiog didelis noras daryti tai, ką aš mėgstu. Jaučiu milžinišką šeimos ir kitų artimų žmonių palaikymą, tai – svarbiausia. Tai man suteikia vilties pačiai tikėti savimi.

Daug metų tikslingai dirbau, neneigsiu, pasitaikydavo momentų, kai jausdavausi bepasiduodanti, norėjau viską baigti. Ir būtent balansuojant ant pasidavimo ribos viskas pradėjo judėti geresne linkme. Yra toks posakis: „Žmogus ateina pas Dievą ir sako: „Kaip būtų gerai laimėti milijoną”, o Dievas jam atsako: „Tu bent loterijos bilietą nusipirk”.

Šiandien galiu pasakyti, kad visuose siekiuose reikia įdėti daug sunkaus darbo ir nepasiduoti. Jeigu nusibrėžiamas tikslas, o jo siekiama daugybę metų, nėra tikimybės, kad kažkas nepasiseks.

Nesakau, kad tapsiu pasauline žvaigžde. Mano tikslas – ne toks. Aš tiesiog noriu dainuoti, būti scenoje, daryti tai, ką manau, jog gimiau daryti. Anksčiau atrodė, kad reikia kurti dainas, kurių klausosi didžioji visuomenės dalis.

Tačiau dabar nebijau pasakyti, kad vienokios ar kitokios muzikos nemėgstu, nors nesmerkiu, jei ji patinka kitiems. Manau, kad tikriausias sėkmės raktas – eiti savo širdies balso, nesuvaidinto tikrumo ir sąžinės keliu. Tai yra vienintelis dalykas, kuris gali lydėti žmogų sėkmės link.

Ne paslaptis, jog konkursai, festivaliai – tai varžytuvės. Ar dažnai jaučiate į nugarą alsuojant konkurenciją?

Pripažinsiu, jog pajusti konkurenciją tikrai tenka. Konkursuose mane dažnai pavydžiai nužvelgia. To uždrausti negalima, tai juk asmeninė kiekvieno žmogaus teisė.

Tačiau manau, kad toks elgesys kyla iš nepasitikėjimo savo paties jėgomis, kai dėl nesėkmės kaltinamos aplinkybės, o pats žmogus kaltės savyje nemato.

Festivaliuose ne kartą sutikau lietuvių, kurie po pasirodymo sveikino ir negailėjo man gražių žodžių, o socialiniuose tinkluose dalinosi konkurentų nuotraukomis bei sakė, jog būtent jie turėjo laimėti.

Taip yra visur, kur susiduriama su viešumu ir pinigais. Manau, jog į konkurenciją kur kas geriau atsakyti gerumu, pagalba, švelnumu, palaikymo žodžiu.

Dalyvaudama konkursuose stengiuosi neturėti išankstinių lūkesčių, vengiu spaudimo iš aplinkos. Todėl į viską reaguoju kitaip. Tiesiog mėgaujuosi būdama scenoje, kaip tai darydavau vaikystėje.

Ar tiesa, kad žinomas žmogus turi ne tik draugų, bet ir priešų? Ar žinomumas keičia tarpusavio santykius? Kaip yra Jūsų atveju?

Atsisakiau vertinti, kas yra žinomas žmogus, o kas – ne. Aš tiesiog jaučiuosi esanti menininke – žmogumi, kuriančiu kažką gražaus. Savo draugus galėčiau suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Stengiuosi neprisileisti žmonių per arti.

Pastaruoju metu nesiveliu į jokias artimas draugystes, nes žinau, kaip tai skaudina. Žmonės gali pasinaudoti, taip man nutiko daugybę kartų.

Kai buvau šešiolikos metų, dažnai jusdavau, kad su manimi bendrauja, nes esu matoma. Šiandien su tais žmonėmis nepalaikau ryšio. Tuomet jiems bendrauti su manimi tikriausiai buvo naudinga, o aš to nesuprasdavau.

Galbūt žvelgiant iš šalies atrodau savimi pasitikinti, tvirta, bet iš tiesų esu naivi ir myliu žmones. Aš labai staigiai įsimyliu kiekvieną žmogų ir panyru į draugystę su juo.

Todėl mane labai lengva sužaloti ir įskaudinti. Tais atvejais, kai peiliai sminga į širdį ir pagaliau ateina supratimas, kad viskas, ką laikei tikru, tebuvo blefas, nusivili pasauliu ir žmonėmis. Tai yra labai skaudu. Bėgant metams stengiuosi mokytis suprasti, kad į šį pasaulį mes ateiname vieni, vieni iš čia ir išeisime.

Sutikti žmonės yra tik pakeleiviai, kurie kartais dovanoja geras akimirkas, todėl turime vieni kitus palaikyti, nes kitaip bus sunku mėgautis gyvenimo kelione.

Jei priešas trenkia, reikia išmokti atsukti kitą žandą. Ne paslaptis, jog ašarų tikrai būna. Scenos meno pasaulis yra žiauresnis, nei galite įsivaizduoti, tačiau reikia išmokti su tuo apsiprasti.

Po pertraukos ryžotės dar kartą išmėginti jėgas nacionalinėje atrankoje į „Euroviziją”. Kas lėmė tokį apsisprendimą?

Šitas sprendimas atėjo sulig tuo momentu, kai laimėjau atranką į festivalį „Slavianskij Bazar”. Buvau sau pasižadėjusi, jeigu atstovausiu Lietuvai čia, kitas žingsnis bus „Eurovizija”. Nacionalinėje atrankoje dalyvausiu antrąkart.

Prieš keletą metų dalyvavau dar būdama paauglė, tada buvo kitaip, o dabar aš dalyvausiu tol, kol laimėsiu teisę atstovauti savo šaliai.

Tikiuosi, kad žmonėms patiks kūrinys, kurį atliksiu atrankos į „Euroviziją” scenoje, ir jie mane palaikys. Prie dainos išpildymo dirba profesionali komanda – tai švedų prodiusuojamas kūrinys. Jis mielas ir artimas mano širdžiai.

Jei tuomet, kai dar mokiausi dvyliktoje klasėje, manęs kas nors būtų paklausęs, ar kovosiu dėl teisės vykti į „Euroviziją” ar „Slavianskij Bazar”, būčiau atsakiusi: nejuokaukite, būsiu aktore ir išvažiuosiu studijuoti į užsienį.

Tačiau neišvažiavau, nors pakvietimų studijuoti svetur gavau ne vieną. Nusprendžiau likti Lietuvoje ir kovoti už savo šalies vardą. Mūsų – tik du milijonai, kažkas juk turi likti ir čia.

Kaip manote, kuo išsiskirsite iš kitų atrankos dalyvių? Kas galėtų būti Jūsų koziris?

Ar kuo nors išsiskirsiu, nuspėti sunku, juk vertins žiūrovai ir komisija. Tačiau stipriausiu savo koziriu įvardinsiu savo balsą – mano didžiausią ginklą gyvenime, kurį gavau iš Dievo. Ne gražias kojas ar kitus dalykus, o balsą, nuoširdumą ir tikrumą.

„Eurovizijos” konkursas – ne tik dainos, bet ir šou derinys. Galbūt jau turite viziją, kuo stebinsite žiūrovus atrankos metu?

Baltarusijoje vykusiame festivalyje „Slavianskij Bazar” esu pasakiusi auksinę frazę, kurią delegacija buvo pasiryžusi įrėminti. Ji skambėjo taip: man nereikia daryti šou, aš pati esu šou (juokiasi – aut. past.). Jeigu visas mano vidinis potencialas išsiskleis scenoje, bus pats geriausias šou.

Daina, kurią atliksiu atrankoje į „Euroviziją”, yra labai jautri, atspindinti pastarąsias mano gyvenimo patirtis. Ji tarsi spinduliuoja viltį, tikėjimą. Noriu, kad žiūrovas tai pajustų.

Scenoje būsiu savimi, tikiuosi, žmonės tai įvertins. Nežinau, ar „Eurovizija” – tikrai šou. Pavyzdžiui, šiemet šiame konkurse triumfavusi Jamala nedarė jokio įspūdingo šou, bet buvo išgirsta ir suprasta. Manau, kad klausytojai yra pasiilgę paprastumo ir pavargę nuo pompastikos scenoje. Reikėtų grįžti prie esmės – dainos, balso – muzikos.

Kokių dar muzikinių planų esate numačiusi artimiausiu metu?

Planų tikrai yra, bet vadovaujuosi posakiu, kad laimė mėgsta tylą. Tuomet, kai idėjos virs faktais, būsiu pasiryžusi juos viešinti. Tačiau kol taip nėra, gyvenimas išmokė, jog nereikia anksčiau laiko ploti ir šokti.

„Eurovizija” yra faktas, kuriam ruošiuosi, ir jis įvyks. Todėl apie tai jau galiu kalbėti, o kas bus po to, nežinau (šypsosi – aut. past.).


Alfa.lt

Valerija Iljinaitė (Nuotraukų autorius - Giedrius Bubliauskas)
Valerija Iljinaitė (Nuotraukų autorius - Giedrius Bubliauskas)
Valerija Iljinaitė (Nuotraukų autorius - Giedrius Bubliauskas)
+3

Taip pat skaitykite: