Skvernelio Vyriausybė arba Butkevičius 2.0

Romualdas Bakutis (© Dmitrijus Radlinskas | Alfa.lt)

Ketveri Algirdo Butkevičiaus valdymo metai paliko slogų įspūdį, nes tuo metu tiek Seime, tiek Vyriausybėje beveik nebuvo tikrų, bent kiek rimtesnių idėjų turinčių, politikų. Didesnę praėjusios valdžios veiklos dalį sudarė senų darbų tąsa, naujų imitavimas, šiltų vietų parūpinimas saviems ir politinis manevravimas, siekiant nustumti varžovus ar išsisukti nuo kaltinimų korupcija.

Naujoji Ramūno Karbauskio valdžia iš pirmo žvilgsnio palieka lyg ir geresnį įspūdį – ir idėjų yra (nors pastarosios ne visiems patinka), ir iš ministrų ne taip paprasta pasišaipyti, tačiau jos valdymo pasekmės greičiausiai bus tokios pačios – ateinančius ketverius metus jokių pokyčių ar platesnių reformų nebus, o premjeras Saulius Skvernelis netrukus taps dar vienu butkevičiumi.

Pirmuoju signalu, kad Valstiečių ir žaliųjų sąjungos dominuojamas Seimas ir Vyriausybė ateinančius ketverius metus tęs A. Butkevičiaus nieko nedarymo politiką, tapo naujo ministrų kabineto paskyrimas. Iš pirmo žvilgsnio jame surinkti padorūs ir profesionalūs savo sričių specialistai, tačiau, siekiant įgyvendinti politines reformas, visų pirma reikia ne tiek išmanyti konkrečią sritį, kiek politinės lyderystės įgūdžių. Dauguma paskelbtų ministrų jų stokoja, tad vargu ar jie, net ir degdami noru vykdyti reformas, sugebės įtikinti visuomenę, interesų grupes ir partijas Seime, kad jos yra reikalingos.

Ten, kur susiduria skirtingi interesai, vien mokslinių tyrimų įrodymai mažai ką lemia. Tad jei A. Butkevičiaus ministrai permainų vengė dėl politinio noro apsaugoti savus, naujos Vyriausybės ministrai nieko nenuveiks, nes neturės savų užnugario.

Labai tikėtina, kad šios Vyriausybės darbai bus net prastesni už ankstesnio kabineto, nes jam trukdys ne tik politinių ryšių stoka, bet ir artėjantys prezidento rinkimai 2019-aisiais. Jie vers savo figūras ant politinių šachmatų lentos dėstyti ne tik Valstiečių ir žaliųjų vadovus, bet ir prezidentę Dalią Grybauskaitę, kitas politines partijas, taip pat ir premjerą S. Skvernelį, kuris gali mąstyti ir apie savarankišką politinę ateitį. Žodžiu, kuo toliau, tuo labiau naujų ministrų darbus temdys įvairios politinės intrigos, o ir jie patys bus traukiami į vieną ar kitą pusę, kas reikš, kad darbai bus labiau parodomieji, o reformos sabotuojamos.

Antruoju ženklu, pranašaujančiu nykią šio kabineto ateitį, tapo ilgai lauktos Vyriausybės programos paskelbimas. Jei pačioje „valstiečių“ rinkimų programoje dar buvo konkrečių pažadų ir įsipareigojimų vykdyti reformas, tai Vyriausybės programoje, kuri tarsi ir turėtų būti kur kas konkretesnis dokumentas, jų nebeliko. Joje gausų tuščių pasižadėjimų „vertinti“, „svarstyti“, „skaičiuoti“, „atsižvelgti į situaciją“, tačiau nėra ne tik konkrečių įsipareigojimų, ką, kaip ir kada ketinama daryti, bet ir abstraktaus teorinio supratimo, kuria kryptimi valstybė turėtų judėti.

Pavyzdžiui, programoje daug samprotaujama apie siekį visose gyvenimo srityse sukurti darnią visuomenę, tačiau tai ganėtinai primena chruščiovinius pažadus gyventi komunizme, nes politinėje realybėje vyrauja skirtingų interesų ir vizijų konfliktas, kuriame jokios darnos negali būti. Darni gali būti tik totalitarinė valstybė, kurioje jau gyvenome. Analogiškai ekonominėje programos dalyje teigiama, kad Lietuva turėtų orientuotis į socialinės rinkos ekonomikos modelį, kuris pagal apibrėžimą buvo suformuotas pokario Vokietijoje. Tačiau Lietuva nėra pokario Vokietija – čia nėra nei didelių gamyklų, nei abipusiu lojalumu ir pagarba grįstų darbuotojų bei darbdavių santykių.

Susidaro vaizdas, kad „valstiečiams“ tiesiog reikėjo Vyriausybės programos, ir ją kažkas be didesnio intelektualinio polėkio pagimdė. Tačiau vargu ar tokia tiek intelektualiai skurdi, tiek konkretumo stokojanti programa gali tapti kokių nors reformų katalizatoriumi. Jei naujoji valdžia iš tikrųjų būtų svajojusi apie politines reformas, ji savo programoje turėjo aiškiai apsibrėžti kelias esmines sritis, kuriose tikisi pokyčių, ir labai konkrečiai išdėstyti, ką ketina daryti. Kadangi tai nebuvo padaryta, o paruošti planus reformoms užtruks bent metus, tai bet kokie pokyčiai būtų tikėtini tik 2018-aisiais, tačiau tuomet jau artės prezidento rinkimai ir bet kokios iniciatyvos, kaip keliančios kontroversijų, bus labai greitai politiškai nugesintos.

Galiausiai yra ir smulkesnių signalų, trukdančių šios valdžios ateities darbus vertinti optimistiškai. Pirmuoju dideliu šio Seimo darbu tapo daug skandalų sukėlęs bandymas prastumti konservatyvias dirbtinį apvaisinimą reglamentuojančio įstatymo pataisas. Žvelgiant iš paukščio skrydžio, akivaizdu, kad galima turėti įvairių pozicijų šiuo klausimu, tačiau kartu matyti ir didelės dalies „valstiečių“ užsiciklinimas ant vertybinių klausimų, kurie savo aktualumu nė iš tolo neprilygsta emigracijos ir pajamų nelygybės problemoms, kurios rinkėjams ir yra aktualiausios. Jei didesnė dalis šovinių bus išnaudota šaudant į menkos vertės taikinius, dideliems gali pritrūkti ir laiko, ir dėmesio, ir energijos.

Nieko gero nereikėtų tikėtis ir iš „valstiečių“ sąjungininkų socialdemokratų. Jiems kol kas labiau rūpi ne programiniai dalykai, bet kova partijos viduje dėl valdžios, o dabartinis partijos lyderis A. Butkevičius, nors ir žadėjo ateinantį pavasarį atsistatydinti, pastaruoju metu įvairiausiais manevrais bando išgelbėti savo politinę ateitį.

Dėl šių priežasčių panašu, kad S. Skvernelio premjeravimas nuveiktų darbų požiūriu daug kuo primins A. Butkevičiaus ketverius metus. Kita vertus, jei S. Skvernelio ambicijos siekia toliau nei premjero postas, šios kadencijos Seimo pabaiga bus labai nerami ir daug kuo primins 1998–2001 metais vykusį dramatišką Rolando Pakso iškilimą. Kol kas atrodo, kad charizmos tokiems žingsniams S. Skvernelis gali turėti.

Alfa.lt

Taip pat skaitykite: