LSDP – nesėkmingos demokratijos pavyzdys

Arkadijus Vinokuras
Arkadijus Vinokuras
© Edvard Blaževič

JAV ir dalies ES visuomenių nepasitikėjimas liberaliąja demokratija nėra be pagrindo. Kritinė dalis nepatenkintųjų balsavo už „Brexit“ ir Donaldą Trumpą, meta lauk Italijos premjerą. Anti demokratiniai populistiniai dešiniųjų judėjimai įgauna pagreitį ir jau mato save valdančiuoju elitu. Taip, tuo nekenčiamu elitu. Masių atmintis trumpa. Dėl tos trumpos atminties turime Seime LVŽS kairiųjų-dešiniųjų-tautininkų kokteilį, atmieštą aistringu pseudoreliginiu rūpesčiu artimojo dar negimusia gyvybe. Su dar negimusiais lengviau nei su gyvais.

Kitaip tariant, nepasitikėjimui liberaliąja demokratija yra tik dvi priežastis: ekonominė nelygybė ir melagingos politinių ideologijų iškabos. Šiandieninis LSDP simuliakras yra visa tai viename.

Lietuvos socialdemokratų partijos katastrofinis smigimas žemyn rodo, kad žmonėms jau nepakanka vien tik balsuoti kartą per ketverius metus, kas jų gyvenimų niekaip nepakeičia į gera. Visų pirma jiems reikia galimybių užsidirbti ir gyventi, gauti padorią socialinio gyvenimo aplinką. Tai neįmanoma be socialinio teisingumo politikos. Visuomenė, kurioje socialdemokratams valdant turtinė atskirtis dar padidėjo, kurioje palikti savo neteisingumo kamuojamą aplinką ir prasimušti į kitą socialinį sluoksnį įmanoma tik politinių švogerių pagalba, tokioje visuomenė kyla pavojinga frustracija. Tai daliai visuomenės jau tapo akivaizdu.

Politiniai aferistai, pasivadinę socialdemokratais, jau nebegali net numesti jiems trupinių nuo savo iš svetimo kišenės prikrauto vaišių stalo kokioje nors rajono savivaldybėje. Jie nebegali dalintis, kai visuomenės tolerancija nelygiateisiškumui virsta spaudimu valstybės kontrolės institucijoms imtis susimovusių politikų užkardymo, nežvelgiant per petį tiems, kurių klientais jie mano esantys.

Lietuvos žiniasklaida, nepaisant idiotiškų skaitytojų durninimo temų, atlieka rimtą politikų kontrolės misiją. Todėl lyg obuoliai rudenį krito ir krinta susimovę visokio amžiaus ar patirties politikai. Deja, tokių Lietuvos socialdemokratų partijoje – nors vežimais vežk. Ne paskutinis pavyzdys yra vienos dienos teisingumo ministras Julius Pagojus. Rašau ne paskutinis, nes buvęs „teisingumo ministras“ Juozas „aš ne stukačius“ Bernatonis niekur neišsisuks. Neišsisuks ir šiandieninis vis dar LSDP pirmininkas Algirdas Butkevičius, kuris, spjovęs į derybinės grupės su LVŽS protestus ir pasitraukimą iš jos, vienašališkai kartu su Irena Šiauliene pasirašė koalicijos sutartį. Perskaitykite sakinį dar kartą ir pasakykite man, ar, žlugus derybų grupei, tokia sutartis galėjo būti pasirašyta? Juk LSDP taryba pasirašyti sutartį įgaliojo šešis asmenis.

reklama

Šioje vietoje galėjo įvykti stebuklas: pasitraukę iš derybų grupės, partijos atstovai galėjo pradėti politinį protestą. Visų pirma tai turėjo vykti partijos viduje, taip pradedant rimtą kovą prieš antidemokratinę partijos kultūrą ir tuos, kurie ta kultūra „sėkmingai“ naudojasi, kad bet kokiais būdais liktų valdžioje. Net jeigu galima kaina – visiškas partijos žlugimas. Partijos atstovai galėjo užprotestuoti koalicijos sutartį. Tačiau taip neatsitiko. Reikšmingos vietos Seime gautos, vietos prie valdžios garantuotos ketveriems metams į priekį.

Kai visuomenė mato atvirai cinišką savo atstovų narcisistinį egoizmą ir valdžios godumą, jai, tai visuomenei, reikia išlieti savo pyktį, frustraciją, nepasitenkinimą. Tik tokiais atvejais ieškoma „tvirtos rankos“, kuri pigiai ir greitai žada patenkinti visus ir visų poreikius. Tai yra ieškomas politinis darinys, kuriuo, lyg kokioje bažnyčioje, verta pradėti tikėti taip, kaip tikima žaibiškais vartojimo kreditais. LSDP žadėjo, bet pažado neįvykdė. Socialinė atskirtis liko, turtinė nelygybė liko, šūkis „svarbiausia žmogus“ išnyko lyg koks miražas (o tai ir buvo miražas) Sinajaus dykumoje.

Apgautas žmogus yra neprognozuojamas žmogus. Fašistiniai ideologai tai žino ir tuo žmogumi naudojasi. Kuo daugiau susimauna partijos, praradusios savo politinį identitetą, kaip antai LSDP, tuo daugiau šansų atsirasti fašistuojančioms partijoms ar judėjimams, neva atsidavusiems „paprastam žmogui“. Kalbu apie tą žmogų, kuris dar nespėjo arba negali pabėgti iš Lietuvos.

Visų tokių judėjimų puolimo objektas yra liberalioji demokratija. Kai tos demokratijos ramsčiai ir garantai Lietuvoje susimauna – kalbu šiuo atveju apie LSDP – žmogui su savo nesprendžiamomis problemomis nieko nebelieka, kaip bėgti iš Lietuvos arba/ir atsiduoti dar vienam „Sekundės banko“ gelbėtojui, kuris iš principo visiškai toks pat, kaip LSDP, tik kitokios spalvos. Kodėl, jūsų manymu, žaliavalstiečiams taip rūpėjo koalicija su „socdemais“? Atsakymas: dėl principų neturėjimo ir makaronų kabinimo ant ausų lengvatikiams.

Modelis toks pat. Juk kai tau ant ausų kabina trys nesusisekusius kandidatus į Teisingumo ministro postą, o koalicijos partnerio vertybinė reakcija nulinė, apie politinę savigarbą abejose pusėse nėra prasmės kalbėti. Visišką LSDP vadovų vertybinį ir intelektualinį žlugimą patvirtina negebėjimas dešimttūkstantinėje šimto metų senumo partijoje nesurasti nei vieno tinkamo kandidato į ministrus, griebiantis nepartinio asmens iš šalies. Ką apie tai mano aistringas partijos ideologas ir garbės pirmininkas Vytenis Andriukaitis? Nieko, nes Briuselyje ramiau.

Vis dėlto globalinė problema yra tai, kad dauguma elitinių ir populistinių partijų bei judėjimų, taip pat ir LSDP, neturi žalio supratimo, kaip prisitaikyti prie šiandienos ir rytojaus technologinių iššūkių, kurie iš esmės pertvarko įprastus kovos su socialiniu neteisingumu modelius. Nebepakanka, pavyzdžiui, neturintiems vien tik mokėti išmokas arba kalbėti apie kuriamas darbo vietas, kai tomis darbo vietomis tampa nuosavi namai. Ypač tokioms šalims kaip Lietuva, neturinčios stambios pramonės, laikas kuo greičiau prisitaikyti prie naujų formų. Kinta tokiu atveju ir reikalavimai valstybei, visų pirma – permąstyti savo gerovės politiką. Kas visa tai suformuluos taip, kad eilinis visuomenės narys jaustųsi ekonomiškai ir socialiai saugus? Tai yra socialdemokratijos uždavinys.

Kalbėjimas apie tai, kad LSDP atsidūrė politinio išgyvenimo kryžkelėje, jau banalus. Kol dauguma LSDP narių bus tie beveidžiai, sovietinės nomenklatūros nostalgijos garais alsuojantys pensininkai, jie rinksis tik tuos, kurie atspindi jų gyvenimo tiesas. Jie rinksis ir rems bestuburius politinius broilerius. Tuos, kurie neturi nieko bendro su vertybėmis liberaliosios demokratijos, kurioje socialdemokratija atlieka svarbų vaidmenį.

Jeigu taip tęsis ir toliau, LSDP gresia dar vienas skilimas arba susinaikinimas. Kairiosios socialdemokratinės pakraipos partijos Lietuvoje žlugimas sukurtų politinį vakuumą, jokiais būdais nenaudingą mūsų visuomenei. Jau dabar matome, kaip LSDP vertybinis silpnumas vis gimdo niekam neatsakingas partijas su niekam neatsakingais ministrais. Deja, Lietuvoje su šiandienine LSDP susigrąžinti socialdemokratiją neįmanoma, nes ji nėra nei gerovės valstybės garantas, nei demokratijos. Atvirkščiai, LSDP yra nesėkmingos demokratijos pavyzdys.