Nepatinka „le penai“? Vatnikas!

Marine Le Pen, Beppe Grillo, Geertas Wildersas, Nigelis Farage, Frauke Petry, Matteo Salvini - Europos politikai, metantys pirštinę tradicinėms partijoms ir kategoriškai prieštaraujantys imigracijai (Alfa.lt fotomontažas)

Sveiki, susipažinkime – esu neoliberaliojo globalizmo lietuviškasis apologetas ir Sniečkaus bei Burokevičiaus idėjinis prietelius. Nekreipkite dėmesio, jei tarp abiejų biografijos detalių rastumėte kokių nors vidinių prieštaravimų. Ne pats išėjau iš spintos, mane į dienos šviesą ištraukė profesorius Vytautas Radžvilas – tai buvo jo žodžiai ProPatria.lt skelbtame komentare, aptariančiame mano straipsnį. Jeigu šitaip, tuomet kortas iš rankovių ir ant stalo, tik faktai:

Ne visiems dar žinoma, bet du tūkstančiai kažkelintaisiais profesorius Radžvilas buvo pastebėtas sėdantis į kosminę kapsulę ir pamojęs pasauliui paliko jį suvisam bei tapo antruoju Lietuvos filosofu–kosmonautu po Algirdo Degučio. Beveik niekas to nežino, nes profesorius nebendradarbiauja su „oficiozine propagandine“ spauda ir įvykis nebuvo jos nušviestas. VU studentai nepastebėjo, kad jiems dėsto holograma, nes kai dėstai Platoną, nieko keisti paskaitose nereikia dar nuo Aristotelio, o ir su studentais komunikuoti užtenka tiek, kiek tai darytų diktofonas. Taip ir dreifuoja tikrasis profesorius savame kosmose, karts nuo karto paleisdamas į Žemę informacinių drumzlių signalą teksto pavidalu, visai kaip anava tas.

Primityvu? Nepagarbu? Nemanau, kad labiau nei preliudas profesoriaus komentare, kuriame jis suguldo kritiką kraštutinei Europos dešinei (kurios mano straipsnyje, tiesą sakant, net nebuvo) su sovietine propaganda, nesąmonę pristatydamas faktu, lygiai kaip aš aukščiau.

Neįtikėtina, kaip šis Lietuvai nusipelnęs žmogus kalba apie žiniasklaidos nepagrįstų etikečių klijavimą, o kitame pasaže su asmenine mąstymo vaga nesutampančius atsiliepimus apie Europos le penus kone prilygina tėvynės išdavystei bei kaip grakščiai tokių eretiškų minčių turėtojus paverčia šių dienų burokevičiais ir sniečkais. Nes le penai, suprask, europinis Sąjūdžio atitikmuo. Vadinasi, pabaksnoti jiems šonkaulius, jog pamatytume, ar jie ko nors neslepia užantyje, lygu niekinti mūsiškąjį, istorinį Sąjūdį ir iš jo išsiskleidusį valstybingumo atkūrimą.

Toks labiau rafinuotas būdas pasakyti, kad esi antivalstybinis elementas, penktoji kolona, „vatnikas“. Žinoma, kad ne man vertinti, bet šiek tiek panašu į iškraipantį Sąjūdžio idėjos ir nuopelnų monopolizavimą savo dabartinei politinei pozicijai pagrįsti.

Bet arčiau reikalo. Buvau nustebęs, kad patį straipsnį galima buvo taip sau patogiai apdirbti ir pritaikyti, tarsi tai būtų horoskopas. Nežinau, kaip taip kreivai intepretuodamas profesorius tikrina studentų darbus (iš tikrųjų tai žinau, labai gyvas ir teatrališkas reginys).

O straipsnis iš esmės buvo ne apie politinius judėjimus, kuriuos aš linkęs vadinti populistine arba kraštutine dešine, o prof. Radžvilas – „tautų pavasario sąjūdžiais“. Jis buvo apie mainstream‘inę Vakarų žiniasklaidą, su kuria anaiptol ne viskas idealu.

Todėl, kad jai kartkartėmis tampa nesvetima akis rėžiančių problemų šviesoje nusisukti. Akivaizdoje konfliktų, kurių centre atsiduria kultūra ir religija, ir jūs žinote apie kurią aš, nudrenuoti jų skirtumus iki kažko panašaus į „mes juk visi tokie patys žmonės, tik mūsų nacionalinės virtuvės ir galvos apdangalai skiriasi“. Tuomet ir bet koks mėginimas argumentuoti prieš, pavyzdžiui, imigraciją gali būti delegitimuotas, nes pradėtas įtarinėti islamofobija ar rasizmu, sukuriant juoda–balta naratyvą, kuriame taip argumentuojantys pakliūna į sodriai juodą kategoriją. Panašiai kaip ir profesoriaus apokaliptiniuose pamintijimuose.

Prieš žiniasklaidą stoja užduotis išlikti objektyvia – neapdalyti menkinančiu populizmo ženklu visko, kas nepatenka į „generalinę liniją“, nesušluoti problemų po politkorektiškumo kilimu, jų neneigti, bet tuo pačiu – ir tai labai svarbu – nenormalizuoti tų, kurie problemų sprendimui siūlo radikalizmą žmogiškai šiltu veidu. Tokia tad buvo sutrumpinta pagrindinė straipsnio žinutė, iliustruota dviem įvykiais–pavyzdžiais – Marine Le Pen interviu Andrew Marrui ir „LA Times“ žinute Twitter‘yje apie Nacionalinės politikos institutą (toliau – NPI). Žinoma, ji gal ne iki galo išskleista, gal ne iki tobulumo nuosekliai išdėstyta, nes, akivaizdu, neįsisavinau visa ko geriausio prof. Radžvilo filosofijos paskaitose. Bet jeigu gyvenime esi skaitęs daugiau nei sudėtį ant sviesto pakelio, mintis vis tiek turėtų būti gana lengvai suprantama.

Tad nežinau, ar profesorius vadovaujasi principu „mano priešo priešas – mano draugas“, kuris jam leidžia solidarizuotis su tomis politinėmis srovėmis, ar jis tiesiog gerai nežino, apie ką kalba straipsnį komentuodamas, ar nesupranta, apie ką kalbėjau aš. Galiu išgryninti tik pastarąją dalį. Jei gerai suprantu prof. Radžvilą, tai jokių radikalų ir kraštutiniųjų abipus Atlanto nesama.

Galbūt profesoriui nė motais, kad vienas tokių „tautų pavasario sąjūdžių“ JAV, aname ir šiame straipsnyje minimas NPI, kalba net ne apie jokias tautines, o rasines „vertybes“. Susipažinkite iš pirmų lūpų, kad nebūtų pagrindo taukšti apie iškraipomą tokių judėjimų „moralinę ir politinę prasmę“.

Nenori, kad tave laikytų radikalu? Labai paprasta – detoksikuok savo žodyną nuo NPI būdingų kvailysčių apie tai, kaip didžiuojiesi būdamas baltosios rasės atstovu, kitaip tave pelnytai pristatys arba rasistu, arba idiotu, nes pagrindo didžiuotis čia lygiai tiek, kiek man būtų didžiuotis esant metro aštuoniasdešimties.

O dabar įkelkime koją į Europą.

Nenori, kad tave vadintų populistu? Jeigu kaip Geertas Wildersas kovai su islamiškuoju teroru sugalvoji tik tiek, kad reikėtų uždaryti visas šalies mečetes ir uždrausti Koraną – tave vadins kraštutine populistine dešine, ir turėkis, nes toks ir esi pagal definiciją (taip taip, politologų apibrėžimai yra tokios mąstymą įverginančios ideologinės konstrukcijos). Bet tu nedaryk to – ir etiketės nelips.

Prisiminkime, kaip reaguojame į poną Tomaševskį, ant krūtinės pasikabinusį Georgijaus juostelę ir kils mažiau klausimų, kodėl ant prezidento rinkimus pralaimėjusio Norberto Hoferio plakatų austrų vandalai paišo Hitlerio ūsus, matydami jį su rugiagele – pangermanizmo simboliu, vėliau adaptuotu nacių – švarko atlape. Ir apie ką gi kalbėtis su Aleksandru Duginu, jei neprijauti papudruotam fašizmui arba nesi Matteo Salvini iš itališkosios „Lega Nord“? O gal tarp jų yra kažkas bendro? Baikit, nemanau, tik dar vienas tautų pavasario sąjūdis. O apie kriminalinę graikų „Auksinę aušrą“ priminti reikia? Ne? Taip ir maniau.

Štai Marine Le Pen, regis, sėkmingai numazgojo „Nacionalinį Frontą“ nuo tėvo paliktų antisemitizmo dėmių ir tai atsispindi jos reitinguose, tačiau partijos ryšiai ir palankumas Kremliui yra gėdingai plikas faktas, kaip ir lapkritį įvykęs jos dukterėčios, Marion–Marechal Le Pen, susitikimas su kraštutinės dešinės „Nacionaliniu kursu“ Maskvoje. Ar sakydamas „kraštutinė dešinė“ aprioriškai diskredituoju dar vieną tautinio renesanso pumpurą? Dovanokite, tuomet susipažinkite patys, jei skaitote rusiškai. Ir kuom gi ne baironiškai romantiškas tas siekis sujungti suskaldytą rusų naciją istorinės Rusijos imperijos ir Sovietų Sąjungos ribose bei suvienyti Rusiją, Ukrainą, Baltarusiją ir Padniestrę į vieną sąjunginę valstybę? Nors gal esu pernelyg reiklus ir nereikėtų vadovautis nuostata „pasakyk, kas tavo draugai, pasakysiu, kas tu“.

Bet nebūk tu titaniku, atkakliai ieškančiu savojo ledkalnio, ir nereikės skiesti, kad žiniasklaida tave demonizuoja. Juk šie mano išvardinti dalykai neturi nieko bendro su nacionaliniu suverenitetu, apie kurio praradimą Briuselio labui mėgsta kalbėti prof. Radžvilas, argumentais prieš imigraciją ar objektyviu radikalizuoto islamo pavojaus vertinimu. Juk apeiti ir neužkliūti ant tokių minų savo įvaizdžiui nėra sudėtinga, tai yra visiškai low hanging fruit(s) – žemai kabantys vaisiai, suprask. Taip sakoma apie uždavinį, kurio įgyvendinimas lengvai tarsi ranka pasiekiamas ir nereikalauja didesnių pastangų. Dar taip sako urologai, turėdami omenyje pacientų, senokai perkopusių jaunystę, kai kurias anatominės konstitucijos ypatybes, bet grįžkim prie temos.

Bandymai įtikinti, kad JAV, Europoje ar Lietuvoje nesama kraštutinės dešinės – figos lapeliu banalų priešiškumą pridengiančių veikėjų, rėksnių, nuskurdinančių politiką iki kaži kokio tautinio–religinio vitalizmo „mes versus jie“ ir tuo pigiai kaupiančiu politinį kapitalą, o yra tik klūpančias tautas ant kojų pastatyti mėginantys didingi nacionalinio atgimimo judėjimai, man regis, turi tik kelis paaiškinimus. Tai yra negebėjimas ar atsisakymas matyti tiesą, arba sąmoninga pastanga gaminti prastai išdirbto melo pusfabrikačius desperacija tvoskiančiame pasaulėvokos ceche.

Tai panašu į procesą, kai kūdikiai, mokydamiesi pažinti figūras ir treniruodami savo loginį mąstymą, dėlioja spalvotas geometrines formeles į joms skirtas ertmes – trikampis į trikampę skylę, kubas – į keturkampę ir t.t. Antai per „Animal Planet“ galima kartais pamatyti, kaip tą patį daro šimpanzės ar orangutanai. Kai figūrėlės netelpa į nepritaikytas ertmes, kūdikis ir beždžionė pyksta, siunta, o jei durnesnis individas, tai laužo viską aplink, nes tikrovė nesutampa su jo turimu pasaulio suvokimu. Panašiai suaugusieji kartais mėgina įsprausti faktus į ideologines formas, trikampius į apskritimus, tačiau bet kam, kas nėra vienas iš trijų – kūdikis, beždžionė, fanatikas – tai gerai matoma ir pačiam, šiukštu, nedarytina.

Tad linkėjimai, profesoriau, visgi nusileiskite karts nuo karto į Žemę, pas mus čia tikrai įdomių dalykų vyksta.

Alfa.lt

Taip pat skaitykite: