Ar Lietuvą apgins barzdotos moterys?

Izraelio kareivės
Izraelio kareivės
© SCANPIX

Arkadijus Vinokuras turi ypatingą sugebėjimą užkabinti svarbiausias problemas pačiu laiku, t. y. truputėlį užbėgant į priekį galimai įvykių sekai, nes visiškai sutapęs su laiku žmogus paprastai išbarsto savo dėmesį pašaliniams dalykams ir drauge pradeda visur patologiškai vėluoti. Tokios pagavos „pačiu laiku“, t. y. neperskubėjus ir, regis, dar nepavėlavus mušti varpais, pavyzdys šiandien yra šio garbingo žurnalisto pastarosiomis dienomis forsuojama šalies totalinės gynybos tema.

Labai tikėtina, kad jau netrukus į šios temos plėtotę įsitrauks ir kiti turintys savo nuomonę Lietuvos piliečiai, nebūtinai tik karybos specialistai. Taip pat drįstu spėti, kad paminėtas autorius yra atviras nuomonių įvairovei ir labai neužpyks, jeigu, pritardamas jam visais esminiais klausimais šios problemos aptarime, labai rezervuoti pažiūrėsiu į vieną, galimas daiktas, ne pirminės reikšmės pasiūlymą.

Kalbėdamas apie totalinės gynybos priemonių įvairovę, A. Vinokuras be visa ko kito, nurodo, kad išaugusios grėsmės aplinkybėmis „baigę gimnaziją visi aštuoniolikmečiai vaikinai ir merginos turėtų atlikti karinį paruošimą Lietuvos karinėse pajėgose“.

Esu už tai, kad Lietuvoje kuo greičiau būtų pereinama nuo kalbų prie darbų, pradedant realiai galvoti apie visuotinės karinės prievolės įvedimą baigusiems bendrojo lavinimo mokyklas Lietuvos jaunuoliams. Kita vertus, įspėju, kad čia labai greitai galime pasiklysti tarp terminų, susipainioti sąvokose, taigi įsidėmėkime, kad įprasta visuotinės karinės prievolės nuorodos vartosena nenumato merginų tarnybos kariuomenėje prievolės, taigi žodis „visuotinis“ čia vartojamas su numanoma išlyga ir ne visai nominalia reikšme.

Taigi jeigu kalbame jau apie vaikinų ir merginų, sulaukus atitinkamo amžiaus, lygiu pagrindu atsirandančią pareigą atitarnauti kariuomenėje, galimas daiktas, labiau tiktų totalinės karinės prievolės nuoroda, ar ne? Tačiau, viena vertus, lotyniškos kilmės žodis „totalinis“ nominalia reikšme yra ekvivalentiškas lietuviškam žodžiui „visuotinis“, o, antra vertus, su prilipusiomis žodžiui „totalinis“ papildomomis reikšmėmis nuo šio žodžio dažno vartojimo atitinkame kontekste, gali prasimušti neteisingos asociacijos, kad, tarkime, totalinės karinės prievolės įstatymas numato pareigą tarnauti kariuomenėje ne tik vyrams ir moterims, bet taip pat nepilnamečiams, ligoniams ir t. t. Kaip matome, kartais terminologiškai nesunku susipainioti net lygioje vietoje.

reklama

Kalbėdamas apie baigusių gimnazijas Lietuvos vaikinų ir merginų lygias teises ir pareigą įgyti karinį pasiruošimą tarnaujant Lietuvoje kariuomenėje, A. Vinokuras, kaip galima spėti, prieš akis visų pirma turi didvyriškos Izraelio kariuomenės pavyzdį. Žinia, karinės prievolės įstatymas Izraelyje galioja vienodai tiek vaikinams, tiek merginoms, o šiandien Izraelio kariuomenėje merginos užima tokias pat pozicijas kaip ir vaikinai, nenumatant čia atskirai moteriškų ir vyriškų pareigų. Ta pačia proga galima prisiminti, kad ir Švedijoje jau yra priimtas nutarimas nuo 2018 metų sugrąžinti visuotinę karinę prievolę, kai į kariuomenę bus kviečiamos taip pat ir merginos. Kita vertus, kalbant šia tema būtų nuodėmė nepaminėti, kad su „Islamo valstybės“ džihadistais labai sėkmingai kaunasi jazidžių ir kurdžių karinės iniciatyvos moteriški kariniai padaliniai, vadinami jin.

Pasikartosiu, kad Izraelio sugebėjimas karinių konfliktų metu atsilaikyti prieš skaitlingesnes priešininko karines pajėgas kelia didelę pagarbą, taigi išties Izraelio kariuomenė gali būti geru pavyzdžiu mokantis karybos meno. Kita vertus, tai nereiškia, kad mes privalome viską iš to, kas pasiteisino kitur, mechaniškai perkelti į savo dirvą.

Drįsčiau suabejoti, kad karinė prievolės išplėtimas taip pat ir baigusių bendrojo lavinimo mokyklas merginų atžvilgiu leistų mums sėkmingiau atstovėti savo pozicijas Rusijos karinės agresijos atžvilgiu. Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, nelabai šiuolaikiškam žmogui, vyrų karinė drąsa išauga, kai jie stoja į žūtbūtinį mūšį įsisąmoninę faktą, jog gina ne tik abstrakčias vertybes, bet ir savo moteris, tarkime, pasilikusias užnugaryje. Žinoma, šiuolaikiniame kare nėra fronto linijos ir užnugario įprastomis tų žodžių reikšmėmis, tačiau Tėvynės sąvoką įgyja naujas turiningumo konotacijas, kai vyras supranta pareigą apginti savo mylimąją, žmoną, motiną, seserį, pajaučia, kad trauktis nėra kur, nes Tėvynė visų pirma asocijuojasi su mylimąja ir namų židiniu.

Kita vertus, visi gerai įsivaizduojame, kad aprašyta situacija nekvestionuoja merginų teisės rinktis karines profesijas, neužginčija pašaukimo tarnauti Tėvynei ginklu, nežiūrint lyties skirtumų, nenuvertina būtinybės visiems įsijungti į partizaninį karą, jeigu įvykiai pasisuktų mums labai nepalankia kryptimi.

Apie tokias kolizijas „pats laikas“ kalbėti jau dabar, neatidedant pokalbio neapibrėžtai ateičiai, įvertinus situaciją, kad išaugus užpuolimo pavojui valstybėje svarbu be visa ko kito yra ugdyti vyriškumą, charakterį, valios jėgą. Galima pasakyti dar griežčiau: dėl Tėvynės gynybos būtinybės vyriškumo idealą reikėtų saugoti kaip akies vyzdį, ypač pafrontės su didžiausiu mūsų laikų agresoriumi valstybėse, be didelio pykčio, bet rezervuotai vertinant visas transseksualumo madas ir lyties dekonstrukcijos technikų demonstracijas. Iš tiesų, kyla įspūdis, kad anksčiau dėl šauktinių kariuomenės, o dabar į pamąstymus apie visuotinę karinę prievolę labiausiai nervingai reaguoja tie berniukai, kurie pagal žinomas norvegų rekomendacijas darželiuose pernelyg ilgai dėvėjo mergaičių sukneles.

Išties, ar tai nėra kaip tik tas atvejis, kai, vienos mano kolegės žodžiais tariant, vyrai slapstosi už sijono?

Čia vis dėlto leiskite įvesti subtilią distinkciją apie skirtumą tarp slapstymosi už sijono ir po sijonu. Garsus rusų rašytojas Vasilijus Šukšinas aprašo neabejotinai tikrovišką atvejį, kai bėgantis iš vokiečių nelaisvės karys pasislėpė po laukuose ravinčios vienišos moters sijonu. O taip! Toji sugebėjo neišsiduoti apklausinėjama persekiotojų dar ir tokiomis aplinkybėmis, kai po moters sijonu užsislėpęs bėglys tuo pačiu metu nesusivaldęs pradėjo tenkinti savo aistrą.

Labai tikėtina, kad moterys nuravės visus daržus ir neišsiduos. Tačiau vyrams pravartu kartas nuo karto išlysti, prasikrapštyti akis, pažiūrėti – iš kur vėjas pučia ir pabandyti įsivaizduoti tai, kad, neapgynus Tėvynės, jų moterys gali tapti karo grobio mėsa. Tarybinės armijos „išvaduotojos“ siaubingų siautėjimų pavyzdys tai primena – svarbu niekados neužmiršti.

Kita vertus, įsivėlęs į diskusiją, bet jau baigdamas, pasakysiu dar keletą žodelyčių ir apie tai, kad kartais mūsų padangėje priešpastatomi vienas kitam dalykai, kurių supriešinti nėra jokio pagrindo. Tikriausiai ir šio straipsnelio skaitytojai ne kartą yra girdėję ištaras, kad pilietinę visuomenę kuria ne vyrai su ginklais, o laisvas žmonių mąstymas, kai savo ruožtu užmačios didesniu ar mažesniu laipsniu militarizuoti gyvenimą esą gali apriboti nuomonių raiškos ir pilietinės visuomenės saviraiškos laisvę. Ką čia dar galima būtų pasakyti, vengiant moralizavimo, nesiekiant pasirodyti teisesniu už kitokį požiūrį demonstruojantį tautietį?

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad toks karinės tvarkos priešpastatymas pilietinei visuomenei yra tarsi savaime suprantamas dalykas, kai viena skiriasi nuo kitos kaip diena iš naktis, tarkime, pirmuoju atveju dominuoja disciplina, pagrįsta griežta subordinacija ir paklusimu komandoms, o antruoju – mažų mažiausiai diskusijų dvasia. Tačiau tokiais atskyrimais, abstrakčiai priešpastatymais yra sukuriama tik optinė apgaulė, o iš tiesų tiek vienu, tiek kitu atveju išeities tašku yra tas pats pilietis, kurio pirmutinė pareiga pagal vakarietiškos sąmonės ugdymo tradiciją yra pasiryžimas apginti savo šalį ir sugebėjimas tokį ryžtą realizuoti iškilus reikalui.

reklama

Sokratas ne kartą dalyvavo karo mūšiuose, parodė didelę drąsą, gelbėdamas bendrapiliečius iš mirtino pavojaus, tačiau kategoriškai atsisakydavo viešo pašlovinimo, garbę perleisdamas jaunesniesiems žygio dalyviams, kuriuos reikėdavo taip ar kitaip padrąsinti. Keista, ar ne, bet pilietinės pareigos įsisąmoninimas ginklu ginti Atėnus nesutrukdė Sokratui tapti labiausiai intriguojančia Vakarų filosofijos figūra. Jeigu ko neįmanoma įsivaizduoti iš principo, tai būtų Sokratas, priešpastatantis laisvą kritinį mąstymą Atėnų kariniam pasiruošimui apsiginti nuo neprietelių, jeigu norite, vyriškumo dorybės ugdymui.

Pasakojimas byloja, kad užstojus karo pavojui gimtajam miestui, senovės Graikijos filosofas Diogenas iš Sinopės – taip, žinoma, kad taip, tas pats Diogenas, kuris gyveno statinėje – visą dieną susijaudinęs ridinėjo savo statinę miesto gatvėmis – į įkalnę ir atgalios. Paklaustas, ką jis čia veikia, filosofas tąkart atsakė maždaug šitaip: kai visas miestas pluša, susirūpinęs sienų gynyba, man gėda būtų sėdėti sudėjus rankas.

Taigi laisvės idėjos įsisąmoninimas neleidžia sėdėti susidėjus rankas, didžiausias laisvės įpareigojimas – niekados nenuleisti rankų.

Kita vertus, vis dažniau užkeikimas „laisvas kritinis mąstymas“ tampa tokia nuodėva, kurią mūsų laikais ypač mėgsta tiražuoti nelaisvai ir nekritiškai mąstantys žmonės.

Žinia, kritinės filosofijos kūrėjas, didysis Immanuelis Kantas kaip niekas kitas sugebėjo parodyti, kad žmogaus protas tampa turiningu tik sugebėdamas įsisąmoninti savo ribas, – bandymas įpiršti beribio proto fantasmagoriją tokios baigtinės būtybės kaip žmogus atveju yra tokia pati nuostolius nešanti nesąmonė kaip ir pastangos viską sukišti į vieną kiaurą maišą. Savo ruožtui iškiliausioji žmogaus kaip baigtinės protingos būtybės proto užduotis yra moralinės pareigos įsisąmoninimas, iš esmės prasilenkiantis su tuščia moralizavimo seka.

Vengdamas kategoriškų priešstatų, vis tik leisiu sau išsakyti nuomonę, kad pilietinės visuomenės atsiradimo pagrindas yra ne tiek abstrakčiai suvoktas laisvas ir kritiškas mąstymas, kiek labai konkrečiai išgyvenamas garbės suvokimas arba bent pajutimas. Kaip atrodo, būtent tokios nuojautos pagrindu labai dažnai įvyksta valdžios ir žmonių susikirtimai, o ten, kur garbės jausmas yra atrofavęsis, taigi žmonės gyvena bailiai pabrukę uodegas, jokių pilietinės visuomenė užuomazgų neatsiras net ir įgyvendinus moderniausias intelekto ištobulinimo programas pagal aukščiausius technokratinio žinojimo standartus.

Pilietinė visuomenė iš tiesų ne visados yra saldainiukas valdžiai, tačiau reikia turėti galvoje tai, kad taip suprastas žmonių sąmoningumas ir garbės jausmo duotybė yra populiacijos visokeriopo imuniteto, taip pat ir karinio gyvastingumo, sugebėjimo jėga pasipriešinti užpuolikui pagrindas.

Aristotelis skiria net penkias vyriškumo, gr. andreia rūšis, į lietuvių kalba šį graikišką žodį dažniausiai mums verčiant žodžiais „drąsa“, „narsumas“. Aukščiausios prabos esą yra pilietinės narsumas, kai žmogus tekusius jam išbandymus, ypač karo pavojus pasitinka su garbės pajautimu, stengdamasis net ir kebliose situacijose neprarasti kilnumo, labiau nei mirties vengdamas nešlovės. Kiti drąsos porūšiai esą yra aiškiai žemesnio rango, tarkime, samdytų karių narsumas.