Benderio šachmatai prieš Karbauskio šaškes

Rimantas Varnauskas (© Asmeninis albumas)

„Valstybei teks skubiai pastatyti geležinkelio magistralę ir autostradą Maskva-Vasiukai, viešbučius-dangoraižius svečiams apgyvendinti, šachmatų rūmus, kuriuose vyks turnyras, supergalingą radijo stotį, kad perduotų pasauliui sensacingus pranešimus, aerodromą „Didieji Vasiukai“, – dėstė Ostapas Benderis nustekento Rusijos regiono šachmatų entuziastams.

Lietuvos valstybei tokių supergalingų investicijų Ramūno Karbauskio planams įgyventi nereikės. Sakytum, netgi labai kukliems planams. Perkelti tik dvi – Žemės ūkio ir Aplinkos – ministerijas į nustekentą Kauną. Žinia, planuota dar nežinant galutinių Seimo rinkimų rezultatų. Lūkesčiams perkopus pačias optimistiškiausias prognozes, neturint Seime vieningos opozicijos beigi jos lyderio, valstybės valdymo pertvarkų galima būtų (gal net reikėtų) imtis kur kas didingesnių.

Darnus valstybės valdymas, regionų prikėlimas iš užmaršties ir ekonominio sąstingio neturėtų sustoti ties dviejų ministerijų iškėlimu į laikinąją sostinę. Juolab, kad idėja nenauja. Ją yra gromuliavęs buvęs konservatorių žemės reikalų ministras Kazys Starkevičius, bet pripažinęs, kad tam trūko politinio sutarimo ir valios. Panašu, kad valios Naisių valdytojui R. Karbauskiui, perėmusiam visą parlamentinį ūkį, nestinga.

Stipriai šiai idėjai ėmėsi oponuoti vienas rimčiausių saugumo politika besirūpinančių parlamentarų, konservatorius Arvydas Anušauskas: „Taip, yra ne tik piniginis, bet ir istorinis aspektas – Vilnius yra Lietuvos sostinė. XX amžiuje jis mums brangiai kainavo, kol atgavom. Putino žirinovskiai nuolat laido užuominas apie Kauno Lietuvą be Vilniaus. Tad iš sostinių savo noru valstybės valdžia nesitraukia. Geopolitiniame kontekste, kuriame nuolat buvo ir yra Lietuva, tai atrodo oportunistiškai ir antikonstituciškai (Konstitucijos 17 straipsnis: „Lietuvos valstybės sostinė yra Vilniaus miestas – ilgaamžė istorinė Lietuvos sostinė“). Geriau rimtai galvotų, ne kaip vietom sukeisti ar perkelti, o kaip biurokratiją sumažinti pagal funkcijas. Matosi, kad yra daugybė žmonių, kurie mano, jog valstybė tai yra kaip privati įmonė, kur nori ten ir perkeli. Bet tai ne privati įmonė. Ir dauguma piliečių tai supranta.“

Sunku ginčytis su patyrusiu Seimo nariu, tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nė žodeliu neužsimenama, kad ilgaamžėje istorinėje sostinėje turėtų reziduoti dvi konkrečios ministerijos. Taip pat nė žodžio apie tai, kad net ir Seimas ar prezidentas privalo dirbti Vilniuje. Tai jokiu būdu nėra užuomina, kad pastarąsias dvi institucijas reiktų grūsti į „Kauno Lietuvą“. Tačiau kai kurias gyvybiškai svarbias institucijas galima būtų tikslingai išsklaidyti.

Savo noru Antrojo pasaulinio karo metu Prancūzijos valdžia pasitraukė iš Paryžiaus, kad Vermachtas nesuniokotų mylimos sostinės. Jeigu įsivaizduotume hipotetinį scenarijų, kad Lietuva tampa kurios nors agresyvios kaimynės (pirštais prikišamai nebaksnosime, kad nekeltume nereikalingos isterijos) kariniu taikiniu, tai Vilnius, esantis vos už trijų dešimčių kilometrų nuo valstybės sienos, teoriškai paimamas veik per dieną, jei ne kelias valandas.

Jeigu neklystu, esama nuoseklaus valdžios perėmimo iš vienų rankų į kitas mechanizmo grėsmių nacionaliniam saugumui atvejais, t.y. iš prezidento – Seimo pirmininkui, ministrui pirmininkui, tam tikra seka atskiriems ministrams ir t.t.

Sostinėje sugaudyti visus vykdomosios ir atstovaujamosios valdžios atstovus būtų nelengva, tačiau įmanoma misija. O jeigu du ministrai Kaune, energetikos – Visagine, kultūros, žinoma, Naisiuose (Šiaulių raj.), susisiekimo Radviliškyje (strateginis geležinkelio mazgas), ūkio – gal Klaipėdoje, Šiauliuose ar Panevėžyje, o krašto apsaugos – kad ir Skuode, kuo toliau nuo grobuoniškų agresoriaus letenų?

Tokio nepigaus plano įgyvendinimas turėtų ir dar vieną teigiamą aspektą, nekalbant jau apie iki žiovulio nuzulintą regionų plėtros temą. Nors ir vėluodama, bet Vilniaus pašonėje stiebiasi Astravo AE. Černobylio variantui pasikartojus su astraviškiu reaktoriumi-pusbroliu, Vilnius bus tikrai nusėtas radioaktyviomis dulkėmis, kaip plyšauja kremliniai propagandistai. Išsėtinė valdančiųjų plėtra į regionus teoriškai ir praktiškai padėtų išsaugoti vieną brangiausių šalies turtų – valdininkiją.

Gal Astravo AE – visuotinai sutariant, kad tai daugiau geopolitinis šantažo, o ne ekonominis (energetinis) projektas, apskritai būtų atsisakyta supratus, kad Vilnius – tai dar ne visa Lietuva. Tiksliau, kad Vilniaus valdžia išsikerojusi po visus Lietuvos kampelius. O valstybės valdžia yra ir Šalčininkuose, ir Plungėje, ir Labanore.

Vis tik kyla įtarimas, kad priešrinkiminė darnaus valstybės valdymo pertvarkos retorika išvirs į dvylikos (gal daugėliau) kėdžių perstumdymus. Net ir turint geležinkelio magistralę ir autostradą Vilnius-Kaunas-Klaipėdą bei autostradą Vilnius-Panevėžys. Jei jau nepavyko O. Benderiui su šachmatais, tai kur jau ten su R. Karbauskio šaškėmis ir šeškėmis.

Alfa.lt

Taip pat skaitykite: