Ar jau įvyko antrasis Lietuvos pagonių krikštas?

Valdas Vasiliauskas (© Dmitrijus Radlinskas | Fotodiena.lt)

Šį pokeistį klausimą paakino politologų konferencijoje perskaityto Ainės Ramonaitės pranešimo atsitiktinai rastas atpasakojimas žiniasklaidoje „Ištyrė R. Karbauskio partijos vertybes: rezultatas netikėtas“. Jau vien A. Ramonaitės pavardė žada rimtą politologiją ir analitiką.

Profesorė bene pirmoji pabandė pateikti analitinį porinkiminį Lietuvos politinį portretą, krašto politinių jėgų susigrupavimą ir diferencijaciją (skirtis) pagal ekonominių pažiūrų ir moralinių vertybių vektorius, taip pat Lietuvos rinkėjų preferencijas. Pabrėžčiau: šis susigrupavimas naujas ir iš tikrųjų netikėtas. Ir anaiptol dar nesibaigęs.

Vien todėl nedėkingas ir net beprasmiškas darbas dėlioti partijas į lentynėles, prisilaikant tradicinio ideologinio kairės-dešinės spektro. Ne visuomet čia padės partijos istorija, jos šaknys ar net šiandien galiojanti programa. Antai Antanas Guoga, tik tapęs laikinuoju Liberalų sąjūdžio pirmininku, pirmiausia pažadėjo pastatyti bažnyčią. Kadangi jis tebuvo „kalifas vienai valandai“ , niekas nesuskato įvertinti šio polėkio, kuris būtų atvertęs naują liberalizmo puslapį: liberalai stato bažnyčias. Tai tas pats, kaip, F. Dostojevskio žodžiais tariant, atgailą padaręs laisvamanis.

Partijos pavadinimas gali būti tik sena iškaba, už kurios slypi naujas turinys. Istoriškai valstiečiai liaudininkai, kaip ir jų tradiciniai tarpukario Lietuvoje koalicijos partneriai socialdemokratai, priklauso kairiajam sparnui. XX a. septintąjį dešimtmetį Europos politinėje scenoje pasirodę žalieji taip pat stojo kairėn pusėn. Tačiau, kaip teisingai sako A. Ramonaitė, rinkimų nugalėtoja „Valstiečių ir žalųjų sąjunga yra net ne partija, o skirtingų ideologijų žmonių rinkinys“.

Dar po pirmojo turo buvo prognozuota, kad netrukus ši marga „samdinių armija“ išsilakstys. Bemaž plojimais buvo sutikta pirmoji maištininkė Dovilė Šakalienė, negavusi ministrės ar kokio kito svarbesnio posto: „Va, ar nesakėme, kad tuoj prasidės maištas laive“. Tačiau viltys nepasiteisino, aistros greitai buvo numaldytos, požeminiai smūgiai, pranašaujantys didesnius ar mažesnius žemės drebėjimus, persimetė į socialdemokratų ir konservatorių politinį lauką.

Iš tikrųjų „valstiečių“ Seimo frakcija ir partija – du visiškai skirtingi dariniai, kuriuos sieja tik bendras vadovas ir pavadinimas. Frakcijos, kaip ir kandidatų į Ministrų kabinetą, absoliučią daugumą sudaro nepartiniai. Kas vienija šią skirtingų žmonių samplaiką? Tikrai ne žaliųjų ideologija, kuri nebuvo per daug įkyriai brukama rinkimų vajaus metu, o nūnai , brėžiant ateities darbų planus, išvis nutylima. Mat rinkėjai yra daltoninkai arba, kaip tvirtina A.Ramonaitė, jie nebalsuoja pagal ideologijas. O pagal ką balsuoja? Šią mįslę „valstiečiai“ sėkmingai įminė, ko nepadarė socialdemokratai ir konservatoriai – jiems ši užduotis, atrodo, net iki šiol per sunki.

Neteisybė, kad „valstiečiams“ pergalę atnešė protesto balsai. 56 Seimo mandatams buvo būtina atsiriekti socialdemokratų ir konservatorių rinkimų pyrago dalį. Be to, protesto balsams buvo specialiai sukonstruota gaudyklė – Naglio Puteikio koalicija, sykiu su „valstiečiais“ galutinai palaidojusi Darbo partiją.

Buvusi antraeilė regioninė partija išsiveržė iš siauros nišos, nes pasiekė ir nusivedė paskui save ne vieną rinkėjų grupę, tarkim, ūkininkus, kaimą, o visus sluoksnius, net vidurinę klasę ( jeigu tokia Lietuvoje dar likusi). Patikslinkime: visus nuskurdusius sluoksnius, nes kitokių turbūt jau nebėra. Už „valstiečius“ balsavo mokytojai, aukštųjų mokyklų dėstytojai, policininkai, medicinos, mokslo, kultūros darbuotojai, net valstybės tarnautojai, nes jiems buvo pažadėtas socialinis saugumas, didesnis socialinis teisingumas.

Bet juk rūpintis socialiniu teisingumu, globoti vargstančius žmones, ginti dirbančiųjų, o ne kapitalo interesus – amžina socialdemokratų priedermė ir stiprybė. Rinkimų išvakarėse dėl nesuprantamų priežasčių skubintą Darbo kodeksą vieni gyrė, kiti peikė, tačiau ničniekas jo nepavadino socialdemokratišku .

Veikiausiai neįmanoma pasakyti, kiek dėl šio liberalios minties produkto socialdemokratai prarado balsų. Tačiau neatrodo, kad skaudžią rinkimų pamoką jie išmoko ir bandytų susigrąžinti „valstiečiams“ užleistas savo pozicijas. Kalbu apie socialdemokratų lyderio Algirdo Butkevičiaus iškeistą Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją į Ūkio ministeriją. Taip sakant, rinka svarbiau nei socialinis teisingumas, pažemintųjų ir nuskriaustųjų globa.

Negaliu pakęsti etikečių, bet šimtą kartų teisus profesorius Povilas Gylys, sakantis, jog savo ekonominėmis pažiūromis A. Butkevičius yra liberalas. Kaip ir, pasak A. Ramonaitės, kandidatas į ūkio ministrus jaunasis Jonavos meras Mindaugas Sinkevičius.

Neramu ir dešinėje pusėje, nes Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS- LKD) taip pat „paskolino“ „valstiečiams“ dalį savo rinkėjų. Ir nepanašu, jog artimiausiu metu juos susigrąžins. Kaip perkūnas iš giedro dangaus trenkė ūmus jaunojo lyderio pareiškimas, kurio nesuprato net senelis, – reikalavimas anksčiau laiko surengti partijos suvažiavimą ir pirmininko rinkimus arba jis atsistatydinsiąs. Gal tai Virgio Valentinavičiaus kandaus, labai stipraus straipsnio padarinys, gal politinės tapatybės krizės požymis?

Gabrielius Landsbergis paryškino ir pagreitino jau Andriaus Kubiliaus laikais pastebimą TS-LKD slinktį liberalizmo link, pelnydamas jaunųjų rinkėjų simpatijas. Tačiau į tą patį rinkėją nusitaikęs ir Liberalų sąjūdis, todėl tokį partijų supanašėjimą įvertino kaip grėsmę savo politiniam identitetui ir pasirengęs ginti jį visomis išgalėmis. Nesėkmingos derybos su liberalais dėl koalicijos ir opozicijos lyderio – skaudus smūgis konservatoriams ir jų jaunajam vedliui.

Iš kitos pusės – „valstiečių“ spaudimas. Ir netikėta konkurencija su jais, kas arčiau bažnyčios. Iki tol jau pagal pavadinimą TS-LKD be konkurencijos pirmoji stovėjo prie bažnyčios durų. Tiesa, į aršius mūšius su įvairiomis formomis besiskverbiančiu į Lietuvą genderizmu konservatorių elitas mesdavo savo „talibaną“, pats likdamas nuošalyje ir išsaugodamas „europietišką“ veidą Briuselio akyse. A. Kubiliaus aplinkos santykiai su bažnyčia buvo mandagūs, pagarbiai neutralūs, niekam neužkliūnantys. Europietiški.

Tačiau G. Landsbergis žengė dar toliau „į Europą“: jis pritarė tos pačios lyties asmenų santuokai, sukeldamas ne vienam konservatoriui ir TS-LKD rėmėjams šoką, sulaukdamas Panevėžio vyskupo –emerito Jono Kaunecko viešo pabarimo. Galima spėti, Jo eminencija išsakė ne vien savo nusivylimą ir nepasitenkinimą.

„Valstiečiai“ šeimos vertybių, pagarbos gyvybei ir jos išsaugojimo klausimais tokių kompromisų nepripažįsta ir yra patikimi bažnyčios partneriai. Tiesa, „valstiečių“ lyderiai apie santykius su bažnyčia nutyli, neužsimenama apie tai ir partijos programoje. Nemini Dievo vardo be reikalo?

Komentatoriui belieka kliautis jų veiksmais, sprendimais, personaline sudėtimi ir paskyrimais. Seimo frakcijoje svarbus vaidmuo tenka nepartiniams – Povilui Urbšiui, senam ateitininkui ir Maldos pusryčių rengėjui Egidijui Vareikiui, kurių santykis su tikėjimu nėra proginis, o ką jau kalbėti apie Sveikatos reikalų komiteto pirmininkę, teologijos daktarę Agnę Širinskienę ar kandidatą į socialinių reikalų ir darbo ministrus Liną Kukuraitį, pažinusį krikščioniškąjį humanizmą ir bažnyčios socialinį mokymą ne iš knygų, o iš ilgametės „Caritas“ praktikos. Tikėjimo tiesos „valstiečiams“, atrodo, padės rasti kalbą su Seimo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcija, kuri nepasiskelbė opozicija.

Jeigu įvestume krikščioniškąją dimensiją, neužmiršdami „valstiečių“ įsipareigojimo tautinėms vertybėms ir baltiškajam paveldui, dar aiškesnė būtų jų paralelė su Lenkijos Jaroslawo Kaczynskio „Teise ir teisingumu“, apie ką užsimena A. Ramonaitė. Pagal jos nubrėžtą moralinę liberalumo-konservatyvumo ašį Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga galėtų pretenduoti į konservatyviausios Lietuvos partijos titulą, dešinėje pusėje užimdama dominuojamą padėtį. Konservatoriams yra ko sunerimti.

Baikime lengvai pajuokaudami. Humoristai anksčiau Naisius pavadindavo Lietuvos pagonių sostine. Jeigu jau įvykęs antrasis pagonių krikštas, būtina paskelbti jo datą, kad profesorius Alfredas Bumbliauskas aukso raidėmis ją įrašytų į Lietuvos istorijos analus greta pirmojo.

Alfa.lt

Taip pat skaitykite: