„Toks gyvenimas“: ar valstiečiams pavyks išvengti prisitaikymo žabangų?

Ramūnas Karbauskis
Ramūnas Karbauskis
© Edvard Blaževič

Tikriausiai neprivalau dabar teisintis prieš skaitytoją, atgailauti, viešai barstytis plaukus pelenais dėl to, kad vadinamosios žaliosios bangos pakilimą pasitikau neslėpdamas savo didelio skepsio, iš tiesų nesitikėdama nieko gero. Galima nurodyti į visą eilę naujųjų entuziastų veikloje prasikišančių faktorių, dėl kurių normalių refleksų žmogui, nori nenori, turėtų suvešėti įtarumas, paūmėti kovinė racionalumo parengtis, tačiau, regis, ne paskutinėje vietoje, palaikant kritinę dvasią, tokiu atveju taip pat yra atsargumas, peršamas iracionalios baimės dar kartą nusivilti.

Jeigu norite žinoti, cinikai apskritai yra labai jautriai išopėjusios sielos žmonės, neretai piešiantys sutirštintai niūrų vaizdelį iš baimės, kad pasaulis nepasirodytų dar bjauresnis, nei buvo galima pagalvoti, net nieko gero nesitikint.

Tačiau po įvykusių rinkimų Ramūno Karbauskio „valstiečiai“ tarsi ir neduoda didesnio preteksto kraupiai nusivilti. Žadėti skandalai ir tarpusavio rietenos vis dar neprasideda, o kai kurie sprendimai, tarkime, toks svarbus kaip vyriausybės formavimas, susilaukė platesnio nei buvo galima dar truputį anksčiau tikėtis politologų ir mąstančios visuomenės pritarimo. Žinoma, dar ne vakaras, ta pačia proga prisiminkime, kad ir anksčiau laimėjusios partijos ne iš karto nuvildavo, avansu suteiktą žmonių pasitikėjimą išbarstydamos palaipsniui, diena iš dienos, užklimpus kasdienybės rūpesčiuose.

Dar daugiau – būčiau linkęs manyti, kad rinkimuose dabar atstumti politikos herojai, andai būdami ant bangos, puoselėjo pačius geriausius norus, ne tik žadėdavo, bet, labai galimas daiktas, buvo nusiteikę keisti viską į gerąją pusę, spręsti įsisenėjusias problemas, padėti kelti žmonių gerovę bent jau iki tokio laipsnio, kol tokie užmanymai netrukdo jų pačių gerovei. Kitas dalykas, kad atsimušus į rupią kasdienybę, tokie geranoriški valdančiųjų kastos užmanymai ne kartą dužo, o tokiu atveju visas dėmesys greitai būdavo perjungiamas užduočiai pasirūpinti bent savaisiais.

Ar materija iš tiesų yra tokia atspari bet kokiam įforminimui, nepasiduodanti prasmingam apipavidalinimui, kad čia nuostoliai visados bus neišvengiamai dideli, kartais tokie nebeatperkami, kad kyla klausimas – ar iš vis reikėjo pradėti? Norėjome kaip geriau, o išėjo kaip visados – ne kartą girdėjome taip sakant pusiau juokais, pusiau rimtai. Dar didesnę apibendrinančią galią panašiais atvejais turi posakis „toks gyvenimas“, tarsi nurodantis, kad, nežiūrint mūsų užmanymų, gyvenimas eina savo vaga, nors tu ką.

reklama

Toks gali būti bendras vaizdas, tačiau kiekvienu atveju dar galima bandyti pasitikslinti, kas iš tiesų konkrečioje situacijoje priklauso nuo žmogaus valios, o kas – nepriklauso, nepatikėdami lengvai pigiais paaiškinimas, kad, tarkime, įgyvendinti geriausius užmanymus politikams sutrukdė koalicijos partnerių nebrandumas, opozicijos negeranoriškumas, populiacijos nesąmoningumas, nepalanki tarptautinė padėtis ir pan. Kaip atrodo, ypač dabar, naujai susiklosčiusioje situacijoje, būtų svarbu pasiaiškinti, koks yra subjektyvių ir objektyvių veiksnių lyginamasis svoris naujojo raitelio ant balto žirgo, taigi R. Karbauskio, apsisprendimuose, apskritai žaliųjų valstiečių veiklos programoje, ko galima tikėtis, žiūrint į reikalo esmę būtent tokiu rakursu.

Kartas nuo karto tenka matyti, kad dažniausiai užkeikimą „toks gyvenimas“ tiražuoja žmonės, kurie savo veiksmais patys labai svariai prisideda, kad gyvenimo prasmėvaizdis būtų minimas su didesnio ar mažesnio apgailestavimo doze. Arba, kitaip tariant, veidmainingai pačiam gyvenimui neretai priekaištauja tie, kuriems degradavusi visų mūsų reikalų būklė yra parankiausia žaidimo aikštelė, siekiant savanaudiškų tikslų. Užkeikimas „toks gyvenimas“ čia skamba kaip raginimas mums taikstytis su tokia būkle, kuri yra naudinga tikrai ne populiacijos daugumai, o tiems, kurie, tarkime, mėgsta žvejoti drumstame vandenyje.

Savo ruožtu tokiame truputėlį forsuotai paryškintame negatyviame kontekste R. Karbauskio ir kompanijos įsiveržimą į politinį olimpą šiandien būčiau linkęs vertinti net kaip netikėtai pozityvų įvykį, darydamas prielaidą, kad jo asmuo politikoje dabar manifestuoja tikrą subjektyvumo driokstelėjimą, tokiu būdu pažeidžiant sustingusio gyvenimo kanoną, kuris mūsų padangėje nusistovėjo kaip pseudo-objektyvistinių reikalavimų rinkinys. Iš tiesų Lietuvos padangėje susikaupė toks mąstymo nuodėvų kalnas, kad dabar labiau tikiu ne tiek visados balanso siekiančio vadinamojo sveiko proto verte, kai ramiai atrajodami laukiame galutinio tautos išnykimo, kiek beprotiškų idėjų, galinčių išsprogdinti tuščių uolienų kalnagūbrį, užstojantį mums vaizdą į ateitį, reikalingumu.

Žinoma, su ta žinoma išimtimi, kad naujos valdžios užmojai riboti mano, alaus skonių kolekcionieriaus, teisę rinktis yra jau ne beprotiška, o labai kvaila, iš tiesų protą pažeminanti idėja. Kaip atrodo, tokie užmanymai atsiranda ne dėl objektyvumo ar subjektyvumo dominavimo, o yra valdžią įgijusių žmonių, dažniausiai jau pasižymėjusių politinių prostitučių, nesugebėjimo suvaldyti savo begėdiškus polinkius visiškai kontroliuoti kitų žmogaus gyvenimą, braunantis net į sapnus, išraiška. Jeigu norite, tai yra valdžios maniakų nešvankumo demonstracinė išvarža.