Politinės lyderystės receptai: Reaganas ar vis dėlto Weberis?

Margaret Thatcher ir Ronaldas Reaganas (SCANPIX nuotr.)

Margaret Thatcher ir Ronaldas Reaganas (SCANPIX nuotr.)

Dabartinės geopolitinės ir socio-kultūrinės įtampos, izoliacionizmo tendencijos, silpstančios ekonomikos, pabėgelių krizė ir augančio terorizmo grėsmės – tai tik keli sisteminiai iššūkiai, kurie laukia šiuolaikinių valstybinių institucijų ir valstybės tarnautojų. Šių iššūkių kontekste viešieji intelektualai, žurnalistai bei anoniminiai komentatoriai vis dažniau abejoja ne vien biurokratija ir jos galimybėmis, bet ir politine lyderyste pasaulyje bei Europoje.

Su nostalgišku pasididžiavimu prisimenami tokie praeities „herojai” kaip JAV prezidentas Ronaldas Reaganas bei Jungtinės Karalystės ministrė pirmininkė, „geležinė ledi” Margaret Thatcher, su kurių veikla siejamos globalios viešojo valdymo modernizavimo reformos 1980 – 1990 metais, kurios buvo pagrįstos tradicinio viešojo administravimo kritika ir gavo „naujosios viešosios vadybos” vardą. Šie politiniai lyderiai manė, kad supranta pasaulio vystymosi trajektorijas ir ekonomiką, o neigiamoms tendencijoms gali užkirsti kelius.

Nepatenkintai visuomenei iš tiesų visada reikėdavo surasti „atpirkimo ožių”. Dažnai jais tapdavo monarchai, kaimyninių valstybių negatyvi ardomoji veikla ar tam tikra valstybės teritorijoje gyvenanti tauta, etninė grupė. Mūsų analizuojamu atveju juo tapo tradicinis viešasis administravimas, prie kurio susiformavimo XIX-XX-o amžių sandūroje reikšmingai prisidėjo Maxo Weberio biurokratijos teorija.

Valstybės institucijos ir biurokratai buvo apkaltinti būtais ir nebūtais dalykais. nuolatine institucijų plėtra, „per dideliu krūviu ekonomikai”, neefektyvumu, kritikuojami iš ekonominės viešojo pasirinkimo teorijos perspektyvos (visi žmonės pirmiausiai siekia maksimizuoti savo interesus, o biurokratas irgi žmogus), nelankstumu, per dideliu uždarumu, nutolimu nuo „tikrųjų” piliečių interesų, per dideliu instrumentalumu ir kitais požiūriais.

Įdomu tai, kad identifikavus „priešą”, minėtieji politiniai lyderiai galėjo visuomenei suteikti geresnio rytojaus pažadų, kad valstybės institucijos ir jos tarnautojai nebebus stagnuojantys ir besivadovaujantys griežta hierarchija, o veiks pagal verslo vadybos principus ir metodus, kad institucijos turės daugiau autonomijos ir bus decentralizuotos. Jie siekė, kad viešajame valdyme pradėtų dominuoti rinkos aspektai, tarpinstitucinė konkurencija, o ekonomiškai „neefektyvios” institucijos būtų privatizuotos. Biurokratai tada nebegalėtų dirbti iki pensijos, neatsakydami už savo darbo rezultatus, o pajustų netikrumą, kurį paprastai jaučia eiliniai žmonės.

Šiandien reikia atsigręžti ir pasistengti atsakyti į klausimą, ar R. Reagano ir M. Thatcher inicijuotos kelių dešimtmečių senumo reformos ką nors davė visuomenei?

Dabar matyti, kad, nepaisant kai kurių naujosios viešosios vadybos laimėjimų įvairiose valstybėse, decentralizacija sukūrė įvairių atskaitomybės problemų, susilpnino valstybės institucijų atskaitomybę, nesumažino ir korupcijos reiškinių. Biurokratų identiteto „demontavimas” ir kontraktų sistema paskatino dalies gabių, ekspertinėmis žiniomis pasižyminčių valstybės tarnautojų perėjimą į privatų sektorių. Tam, kad būtų tinkamai „prižiūrėti” diegiami naujosios viešosios vadybos kiekybiniai metodai viešajame sektoriuje, turėjo atsirasti skaitlinga „naujųjų biurokratų” armija, kuri tapo dar geriau apmokama, nes tokia kompetencija ir žinios turėjo atitikti geriausių privačių kompanijų apmokėjimo standartus ar bent jau tik nežymiai jiems nusileisti.

Ypač daug problemų atsirado viešojo saugumo ir viešosios tvarkos palaikymo srityse. Problemų kėlė įvairių marginalinių visuomenės grupių egzistavimas bei tolimesnis socialinės atskirties didėjimas. Tapo įprasta, kad konkurencija ir informacijos asimetrija saugumo struktūrose dažnai siejama su tokiais įvykiais, kaip Rugsėjo 11-oji JAV, ar su išpuoliais Paryžiuje, kai siekdamos informacinio pranašumo ir veikdamos pagal naujosios viešosios vadybos logiką, institucijos vengė dalintis informacija, todėl teroristinių grupuočių grėsmės nebuvo įvertintos profesionaliai ir holistiškai.

Biudžetų, etatų ir garantijų mažinimas valstybės tarnybose sukėlė įvairių problemų, kurios buvo susijusios su lojalumu valstybei, nes nuolatos buvo remiamasi užsienio žvalgybų tarnybomis. Ekonominio efektyvumo poreikis sukėlė įvairių įtampų socialinėje politikoje, kultūroje ir švietime. „Senosios gerosios” nacionalinės gerovės valstybių sistemos faktšikai buvo pradėtos demontuoti, atsisakant dosnesnių socialinių išmokų arba sugriežtinant kvalifikacines sąlygas jas gauti. Socialinių paslaugų sistemos, nors ir pradėtos akcentuoti kaip pažangesnės negu išmokų sistemos, nesivystė spartesniu tempu ir atsiliko nuo ekonominio augimo tempų, o tai vedė prie socialinės nelygybės padidėjimo, skurdo „užsikonservavimo” ir viduriniosios klasės nykimo.

Tad natūraliai kyla klausimas, ar tikrai pagrįstai prisimenami M. Thatcher ir R. Reaganas? Ar jų sėkmės receptai valstybės institucijoms veikti, remiantis verslo principais, šiuolaikinėmis sąlygomis galėtų pagelbėti? Juk dabartinės grėsmės yra ypač išbujojusios; kasdieninėje anoniminėje statistikoje galime pastebėti, kad nepaisant trapių paliaubų, Ukrainoje ir toliau žūva šios šalies gynėjai, o Prancūzijoje, Turkijoje, Afganistane, Egipte, Sirijoje, Jemene vykdomi nauji teroro aktai, nusinešantys tiek jėgos struktūrų, tiek civilių gyvybes. O kur dar tai, kad Europos išorines sienas kirto tūkstančiai pabėgelių, o niekas ir toliau nepasistūmėjo sprendžiant jų problemas. Pasaulio Bankas ir Tarptautinis valiutos fondas (TVF) nepateikia optimistinių ekonomikos vystymosi prognozių, pasaulyje didėja užterštumas ir stiprėja klimato atšilimo grėsmės. Kai kuriose šalyse stiprėja nacionalizmo tendencijos, nepagarba žmogaus teisėms, pensijinio amžiaus žmonėms, neįgaliesiems, o spaudos cenzūrai, ekonominei nelygybei ir korporacijų valdžiai „nerandama” adekvataus paaiškinimo.

Todėl natūraliai kyla klausimas, ar atsižvelgiant į dabartines globalias tendencijas, mums tikrai reiktų žavėtis šiais dešiniųjų politinių jėgų praeities herojais? Čia derėtų sugrįžti ne prie R. Reagano ar M. Thatcher, bet prie viešojo administravimo klasiko M. Weberio idėjų ir jų reintegracijos naujomis sąlygomis, pasiūlant viešąjį administravimą formuoti remiantis „neo-vėberinės” valstybės principais, kuriuos reziumuoja šių dienų mokslininkai Ch. Pollittas ir G. Bouckaertas.

Tai yra toks valstybės vaidmens „perkūrimas”, kuris užtikrintų sprendimus dėl globalizacijos, technologinių pokyčių, besikeičiančios demografijos ir grėsmių aplinkosaugai. Jis turėtų pasižymėti tinkamu ir naujovišku administracinės teisės vaidmens performulavimu – išsaugant tokius svarbiausius principus, kaip piliečių – valstybės santykių atitikimą, įskaitant lygybę prieš įstatymą, teisinį saugumą ir teisinį valstybės veiksmų atitikimą.

Šio modelio kontekste turėtų būti išsaugoma pati valstybės tarnybos idėja, turint omenyje jos ypatingą statusą ir kultūrą. Siekiant nekartoti praeities klaidų, būtų svarbu persiorientuoti nuo vidinio biurokratinio taisyklių ir procedūrų laikymosi link išorinės orientacijos į piliečių poreikius ir norus. Siekiant išvengto Franzo Kafkos „proceso” fenomeno, atitinkami įstatymai turėtų būti atnaujinami taip, kad skatintų greitesnę orientaciją į rezultatų pasiekimą, negu į taisyklingą sekimą procedūromis.

Valstybės tarnyboje taip pat turėtų būti siekiama to, kad „biurokratas” taptų ne tik savo veiklos ekspertu, bet taip pat ir profesionaliu vadybininku, orientuotu į piliečio/vartotojo poreikių užtikrinimą. Reikėtų neatsisakyti kūrybinio naujosios viešosios vadybos užsiangažavimo, tačiau to reikėtų siekti ne savitiksle darbuotojo savirealizacijos kryptimi, o matant prieš save klientą, kaip „gyvą žmogų” – su visomis jam suteikti būtinomis viešosiomis paslaugomis, nes viešojo administravimo galutinis tikslas ir yra „paslauga” bei pasitenkinimas jos suteikimo kokybe, kuri gali būti tiek matuojama objektyviais kiekybiniais ar kokybiniais parametrais, tiek ir suprantama bei jaučiama visiškai subjektyviai. Piliečio (kliento) subjektyvus pasitenkinimo jausmas turėtų tapti viso viešojo administravimo „alfa ir omega”, ir tik juo remiantis turėtų būti kuriamos tolesnės visuomenės vystymo vizijos ir planai.

Doktorantas Adomas Vincas Rakšnys ir profesorius Arvydas Guogis, Mykolo Romerio universiteto Viešojo administravimo institutas.

Alfa.lt

Nusiųsk draugui:
    Išsaugok ir skaityk vėliau:

Taip pat skaitykite:

Alfa TV

Populiariausios naujienos