Didžiausia grėsmė Lietuvos užsienio politikai

Romualdas Bakutis (Dmitrijaus Radlinsko nuotr. | Alfa.lt)

Romualdas Bakutis (Dmitrijaus Radlinsko nuotr. | Alfa.lt)

Pastaruoju metu vėl buvo galima girdėti įvairių pasvarstymų, kaip atgrasyti Rusiją nuo vieną dieną laukiančio, o galbūt tik įsivaizduojamo Baltijos valstybių puolimo. Iš tiesų reikia pripažinti, kad kaip ir tarpukariu, taip ir dabar Lietuvai vėl krenta ne pačios geriausios geopolitinės kortos.

Po Pirmojo pasaulinio karo nemažai daliai tuometinių žmonių atrodė, kad didelio masto konfliktas daugiau niekada nepasikartos, tačiau prabėgo vos dvidešimt metų, ir įvairios amžiną taiką, tautų vienybę ir karo atsisakymą šlovinusios sutartys ir organizacijos tapo nieko vertomis, nes, prisiminus britų filosofo Thomo Hobbeso žodžius, susitarimai, kurių neparemia kardas, tėra tušti žodžiai, neturintys jokios galios garantuoti žmonėms saugumą.

Šiandien viskas kitaip. Lietuva – Europos Sąjungos (ES) ir NATO narė, šalia nėra pilsudskinės Lenkijos, nacistinės Vokietijos, o ir Vladimiras Putinas – ne Josifas Stalinas. Tačiau įvykiai ir vėl suka mums nepalankia kryptimi.

Po Šaltojo karo pabaigos vyravęs tikėjimas demokratijos ir kapitalizmo nepamainomumu pamažu blėsta – įvairios religinės ir ideologinės alternatyvos Rusijoje, Kinijoje ar Artimuosiuose Rytuose atrodo ne ką mažiau patrauklios. Mūsų tikėjimas demokratija ilgą laiką rėmėsi nuoširdžiu įsitikinimu, kad, atėjus lemiamam momentui, masės pasirinks taip, „kaip reikia“, tačiau atrodo, kad liberali valdymo forma didelei daliai visuomenių nėra toks akivaizdus ir savaime suprantamas dalykas, koks buvo iki šiol.

Dėl šios priežasties vis aštresni tampa politiniai konfliktai mūsų sąjungininkų amerikiečių ir europiečių viduje. Anksčiau jų politinės konkurencijos laukas buvo gana panašus į mūsiškį – dėl valdžios kaudavosi kelios pagrindinės partijos, o vienos iš jų laimėjimas nebūdavo suvokiamas kaip kitos visiškas sutriuškinimas. Vaizdžiau sakant, ankstesni vakariečių politiniai elitai suprato, kad jie yra vieno laivo įgula, tad rinkimų nugalėtojas paprasčiausiai pakeisdavo laivo kryptį, tačiau nebandydavo pralaimėjusios įgulos išmesti už borto.

Dabar politinė konkurencija tampa vis aštresnė. Todėl Lenkijoje rinkimus laimėjusi Jaroslawo Kaczynskio politinė jėga pralaimėjusiuosius traktuoja ne kaip konkurentus, kuriems nepasisekė, bet kaip Briuseliui lojalius eurokratus, kurie nepaisę tikrųjų savo šalies interesų. O juk kovojant su išdavikais leistinos visos priemonės, net jei jos ir neatitinka ankstesnių demokratinio politinio žaidimo taisyklių.

Panašiai elgiasi Viktoras Orbanas Vengrijoje, be to, tokių pat tikslų siekia gausybė radikalių judėjimų visoje Europoje. Vieni jų yra labiau dešinieji, kaip Nacionalinis frontas Prancūzijoje, kiti – kairesni, kaip „Syriza“ Graikijoje ar „Podemos“ Ispanijoje. Analogiškai ir JAV prezidento rinkimų kova sukasi tarp tradicinio isteblišmento kandidatų ir tokių populiarėjančių radikalų kaip dešinysis populistas Donaldas Trumpas ar socialistas Bernie Sandersas.

Galima sakyti, kad visus šiuos radikalus tiek kairėje, tiek dešinėje vienija ne kokie nors socialiniai klausimai ar neapykanta globalizacijai, bet noras savo valstybių politiką grįsti visų pirma nacionaliniu interesu. Tarptautinis valiutos fondas, Pasaulio bankas, Europos Komisija, neapykanta Amerikai, atominėms elektrinėms ar pabėgėliams viso labo tėra skirtingos šio noro susigrąžinti kažkieno tikrai ar tariamai pavogtą nacionalinę politiką į savo parlamentų arenas apraiškos.

Savaime šis troškimas yra kilnus, tačiau jis kiek primena paskutinius Romos imperijos ar Abiejų Tautų Respublikos gyvavimo dešimtmečius, kai sustabdyti jų byrėjimo procesą sutrukdė ne tiek išorės priešų puldinėjimai, kiek vietinių aristokratų bandymai žūtbūt apginti savo lokalias privilegijas. Vakarų pasaulis šiandien taip pat atsitraukia tiek idėjų, tiek realios politikos frontuose, tačiau, užuot kalbėjusios, kaip sustiprinti savo politinę vienybę, Vakarų valstybės aiškinasi vidinius nesutarimus. Kone chrestomatinis tokios politikos pavyzdys – Didžioji Britanija, kuri šiandien yra turbūt silpniausia per pastaruosius kelis šimtus savo istorijos metų. Užuot svarstę, kaip susigrąžinti prarastą šlovę, britai aiškinasi, ar jiems nederėtų pasitraukti iš ES. Tai – nuosmukio ir artėjančio atsitraukimo į istoriją ženklas.

Radikalėjanti politika ir auganti praraja tarp tradicinių politikos senbuvių ir radikalių naujokų nebūtinai turės kokias nors tragiškas pasekmes Vakarų valstybėms, tačiau jų valdantysis isteblišmentas anksčiau ar vėliau bus priverstas padaryti tam tikrų nuolaidų radikalams ir pradėti daug labiau atsižvelgti į nacionalinius, o ne bendraeuropinius ar transatlantinius interesus.

Visa tai reiškia, kad ES ir NATO deklaruojama vienybė kuo toliau, tuo labiau gali pradėti panašėti į jau minėtus Th. Hobbeso susitarimus, kurių nepadengia kardas. Tokiomis sąlygomis Lietuvai bus vis sunkiau susirasti idėjinių draugų, kurie savo simpatijų negrįstų vien nuolat besikeičiančiu nacionaliniu interesu. Nors šiandien smagu bei filosofiškai įžvalgu kritikuoti ES ydas, tačiau europinių interesų fragmentacija į vien nacionaliniais interesais grįstą politiką mus kone tiesiogiai grąžintų į tarpukario situaciją, kai aplink buvo daug priešų ir mažai nuoširdžių draugų.

Alfa.lt

Nusiųsk draugui:
    Išsaugok ir skaityk vėliau:

Taip pat skaitykite:

Alfa TV

Populiariausios naujienos