Rašytoja Palčinskaitė: visą gyvenimą savimi labai nepasitikiu

Violeta Palčinskaitė (Akvilės Petraitytės nuotr. | Alfa.lt)
Nuotraukų galerija (1/14)

Violeta Palčinskaitė (Akvilės Petraitytės nuotr. | Alfa.lt)

„Esu dėkinga visiems, kurie manimi įtikėjo, o labiausiai skaitytojams, kurie mane iki šiol skaito. Man tai vis dar yra kaip stebuklas. Parašai eilėraštį, net baisu sakyti, prieš keturiasdešimt metų, o jis vis dar gyvas, koks pyplys jį vis dar skaito. Šis užauga ir tą eilėraštį kartoja savo vaikams. Aišku, kad smagu. Tai yra svarbiausias akstinas kažką daryti“, – sakė beveik prieš mėnesį didelį pokštą – memuarų knygą „Atminties babilonai arba aš vejuos vasarą“ (leidykla „Tyto alba“) – pristačiusi poetė, rašytoja, dramaturgė, scenarijų autorė Violeta Palčinskaitė.

„Beveik niekada neskaitydavau atsiminimų knygų“

Paskutinį kartą kalbėjome prieš dvejus metus, kai pradėjote rašyti memuarus, o visas procesas, pasirodo, truko trejus. Gana ilgai dėliojote prisiminimus.

Tai nėra dokumentinė chronologine tvarka surašyta knyga. Ką reiškia treji metai? Knyga pasirašo kur kas greičiau. Niekada neturėjau dienoraščių, užrašų, todėl reikėjo labai susikaupti, kad iš tų babilonų ištraukčiau tai, kas svarbiausia.

Tas pasiruošimo laikotarpis kainavo daugiausia nervų, įsitempimo, atrankos momento, ko reikia, o ko galbūt ne. Jis buvo kankinantis, varginantis, pilnas abejonių, nepasitikėjimo savimi.

O kai jau sėdi rašyti, kaip sakė poetė Judita Vaičiūnaitė, kažkas ranką vedžioja, tada iš tiesų vyksta tai, ko negali paaiškinti. Kitą sykį naktį tave meta iš lovos rašyti, net nežinant apie ką, tarsi savaime dėstosi sakiniai, prisiminimai. Po to šviesos užgęsta, vėl nieko nėra.

Norėjau, kad knyga paliktų lengvumo įspūdį, o ne sunkumą, liūdesį. Visi turime kažką dramatiško, baisaus prisiminti.

Vis šaipėtės iš savęs, kad nors prisiekinėjote niekada nerašyti atsiminimų, pokštelėjote memuarų knygą ant stalo.

Kaip čia dabar iš savęs nesišaipyti? Atvirai pasakysiu, kad beveik niekada neskaitydavau atsiminimų knygų, net nežinau kodėl. Atrodo, ai, ką čia svetimi gyvenimai, o prašau, kaip nutiko, – nusijuokia memuarų autorė. –

Aišku, buvau neteisi, yra įdomių, gražių atsiminimų knygų apie puikius žmones. Tai irgi mane stabdė. Ką jau čia pasakysiu? Pati niekada nebūčiau to padariusi. Labiausiai esu dėkinga tiems, kurie įtikėjo, kad tai galiu. Vien tai man buvo didžiausias siurprizas.

Beveik visą savo gyvenimą kuriate ir vis dar nepasitikite savo kaip kūrėjos jėgomis?

Visą gyvenimą savimi labai nepasitikiu. Turiu pripažinti, kad ši savybė man visada trukdė ir trukdo iki šiol. Kai bandai, kažkas išeina, kai kas ir neišeina. O jeigu nebandai, tai tikrai nieko nebus.

Rimti kolegos Jus, nerimtą vaikų poetę, pripažino ir vertino. Daug gražių žodžių išsakyta ir per pristatymą, iš kur tas nepasitikėjimas?

Per tokius vakarus visi šnekame galbūt truputį gražiau, negu yra. Tai yra tokia paradinė komplimentų pusė. Esu dėkinga visiems, kurie manimi įtikėjo, o labiausiai skaitytojams, kurie mane iki šiol skaito. Man vis dar tai yra kaip stebuklas. Parašai eilėraštį, net baisu sakyti, prieš keturiasdešimt metų, o jis vis dar gyvas, koks pyplys jį vis dar skaito. Šis užauga ir tą eilėraštį kartoja savo vaikams. Aišku, smagu. Tai yra svarbiausias akstinas kažką daryti.

Alfa.lt

Nusiųsk draugui:
    Išsaugok ir skaityk vėliau:

Taip pat skaitykite:

Alfa TV

Populiariausios naujienos