Aštunto šeimos nario laukianti globėja: vaikų auklėjimą pavadinčiau kasdiene kūryba

E. Vaitkevičienė su šeima savo laimę rado kurdami didelę šeimą. (© Asmeninis albumas)

Mano dičkiai žino, kas yra teisinga, kas ne, bet jie gali klysti ir patys mokytis iš savo klaidų. Neturime lūkesčių, kad jie visada bus tobuli. Kai nėra lūkesčių, nėra įtampos ir maišto. Jie savarankiški ir atsakingi, kai suklysta, patys bando susitvarkyti.

Pastebėjau, kad paaugliui labai svarbu didesnė erdvė, kartais reikia tiesiog nelįsti jiems į akis ir leisti pabūti pačiam su savimi. Tada jie grįžta ataušę ir vėl galime ramiai gyventi išvengę konflikto. Taip, jų kambariai dažnai būna netvarkingi, bet tai mūsų kompromisas – aš galiu ten neiti, kad neužvirčiau, o jie nespaudžiami po kiek laiko viską susidėlioja.

Mes su saviškiais iš karto sulipome, gal tiesiog taip pataikėme, chemija. Gal tik vyresni labiau tiria, bando ribas – ar tikrai mane mylėsi visokį? Netektys sukelia nepasitikėjimą, reikia laiko, kad jo įgautum.

Tokiam požiūriui reikia kantrybės ir brandos.

Mes augome iki tos brandos. Man asmeniškai nieko nėra svarbiau nei ramybė: ta vidinė, kai niekas neverda širdyje. Todėl jei trukdo ne vietoje nuspirti batai, tikrai neinu ieškoti kaltininko ir nekeliu jam scenos, paspiriu koja ir praeinu. Jei pagaunu „nusikaltimo vietoje“, tiesiog paprašau pasidėti tvarkingai. Ir visada padėkoju.

Padėka kasdieniuose dalykuose labai svarbu. Man sako „ačiū“ už pietus, aš – už paklotą lovą. Jei žmonės dažniau pastebėtų tai, kas gerai, turėtų mažiau problemų. Skatinimas visada stipresnis už bausmę.

Vaikus globoti ar įsivaikinti ketinančios šeimos kartais sako, kad tenka patirti daug formalumų, biurokratijos, viskas užtrunka. Jau globojančios ir įsivaikinusios kalba, kad viskas nėra taip sudėtinga, tai labiau mitai. Ar jūsų laukimas, kol vaikas ateis į šeimą, buvo ilgas?

Ilgas. Trunka vaiko statuso sutvarkymas, bandoma dirbti su jo šeima, bet kol suaugusieji mokosi gyventi – gaila, kad retai tepavyksta, – vaikas laukia.

Šįkart, praleidžiant globėjų kursus, nes juos jau esame baigę anksčiau, susisuksime greičiau – porą mėnesių vaiko ieškojome, per kelias savaites susitvarkėme svečiavimąsi, dabar belieka sulaukti teismo. Zarasų Vaiko teisių apsaugos skyrius dirba fantastiškai, žmogiškumas pirmiau biurokratijos, patyrėme tik nuoširdžią pagalbą.

Kažkiek tiesos būna ir mituose. Tarkime, yra įstatymas, kad vaikui iki trejų metų negalima svečiuotis šeimoje, net jei brolis ar sesuo svečiuojasi. Jis teisingas, juk tokie mažiukai nesupras, kodėl juos vėl grąžina į kūdikių namus. Bet kai jau dokumentai tvarkomi, kai jau šeima visam laikui vaikutį pasiima, pikta ir ilgu – mažyliui kiekviena diena šeimoje aukso vertės. Čia vėl žmogiškumo faktorius, vieni kūdikių namai rizikuoja ir leidžia pasiimti, kiti tiesiog laikosi įstatymo.

Gausios šeimos dažnai kalba, kad joms trūksta tiek finansinės, tiek moralinės valstybės paramos, pagalbos iškilus sunkumų, paprasčiausio palaikymo. Kokia jūsų patirtis? Ar yra specialistų, kurie padeda vaikams geriau adaptuotis, ar sulaukiate kitokio palaikymo?

Kai tik palaikymo reikėjo, mes jį gaudavome. Reikėjo psichologo – dirbantis su tokiais vaikais specialistas atvažiuodavo iš Utenos. Girdžiu iš vaikus globojančių pažįstamų, kad būna visaip, bet mes patyrėme tik palaikymą ir paramą.

Finansiniai reikalai irgi neblogi, bet valdiško, samdomo darbo dirbti negalime, per maži atlyginimai, kad didelę šeimą išlaikytume. Abu su vyru dirbame sau (Eglė kuria batus ir menus iš veltinio, jos vyras yra stalius baldžius – aut. past), dažnai ilgiau nei po aštuonias valandas, bet aš namuose, todėl esu arčiau vaikų ir galiu jiems skirti dėmesį, kada tik prireikia.

Pristatydama save kaip kūrėją, kalbate, kad visada nešiojate rožinius akinius. Kaip jums tai pavyksta?

Alfa.lt

E. Vaitkevičienė su šeima savo laimę rado kurdami didelę šeimą.
E. Vaitkevičienė su šeima savo laimę rado kurdami didelę šeimą.
E. Vaitkevičienė su šeima savo laimę rado kurdami didelę šeimą.
+2

Taip pat skaitykite: