Aštunto šeimos nario laukianti globėja: vaikų auklėjimą pavadinčiau kasdiene kūryba

E. Vaitkevičienė su šeima savo laimę rado kurdami didelę šeimą. (© Asmeninis albumas)

Galbūt metus ore pleveno mintis, kad galime pasikviesti į mūsų šeimą dar vieną mergytę, kad norime pasidalyti tuo, ką turime. Ieškojome vienos – radome dvi. Jos sesytės, todėl jokiu būdu neskirsime. Nekantraujame sulaukti teisinių reikalų pabaigos, kad ir mažoji, pusantrų metukų Rasa, galėtų važiuoti namo.

Kalbant apie nesenus įvykius su Migle, tai eidama prie sprendimo auginti dar vieną vaiką, taip pat, kaip ir jo besilaukdama, širdyje prikaupiau daug jausmų, o pamačiusi mergytę visus juos atidaviau – labai panašus jausmas ir pagimdžius.

Įsivaikinę ar vaikus globojantys žmonės pasakoja, kad tai ne vien graži idėja, bet ir kasdienis sunkus darbas, kuriam reikia daug stiprybės. Kokių iššūkių patiriate jūs, kaip su jais tvarkotės?

Vaikų auklėjimą labiau pavadinčiau ne darbu, o kasdiene kūryba.

Didžiausi iššūkiai yra darbas su savimi. Negali kažko bukai reikalauti iš vaiko, turi būti pavyzdys ir savo gyvenimu rodyti, kas yra teisinga, kas ne. Su biologiniais vaikais mes pradedame nuo nulio, palaipsniui kartu augame ir mokome gyvenimo, diegiame savo vertybes. Kai vaikas į šeimą ateina ūgtelėjęs, yra kiek kitaip. Reikia pažinti vienam kitą, švelniai, kad nesukeltum konflikto, nubrėžti tau priimtinas ribas, užmegzti emocinį ryšį, užauginti jausmus (nes kai myli, visi nesklandumai yra niekiniai).

Kartais adaptacinis laikotarpis būna sunkesnis, kartais vaikas įsilieja į šeimą kaip mūsų Miglutė, be jokio streso abiem pusėms, nuo pat pirmos dienos viskas einasi kaip sviestu patepta. Nėra jokių taisyklių, kurios tiktų visiems. Manau, svarbiausia atverti širdį meilei ir nebūti smulkmeniškam.

Pirmus kartus būna baisu – o jei nepavyks, nemylėsi, nesusitvarkysi. Kai antrą kartą pradėjau lauktis, apėmė panika: be proto mylėjau sūnų ir bijojau, kad gims dar vienas vaikutis, tikrai jo taip nemylėsiu, kaip reikės dalyti dėmesį? Gimė dukra ir supratau, kad nėra skirtumo, širdis tarsi paaugo, joje jau yra vietos dviem. O dabar ji dar didesnė, užteks vietos ir aštuoniems.

Vaikų auklėjimą palyginote su kūryba. Dabar labai daug diskutuojama, kaip auginti mažus žmones, pliekiamasi dėl bausmių, aiškinamasi, kaip surasti balansą tarp asmenybės atskleidimo ir atsakingo, pareigingo žmogaus auginimo. Kokius pagrindinius vaikų auklėjimo kūrybos principus taikote jūs?

Matyti net mažame vaike asmenybę. Taip, kaip nesielgčiau su suaugusiu, nesielgiu ir su vaiku. Būna, dėl nuovargio ir nevilties pratrūkstu, apšaukiu, bet visada atsiprašau ir pripažįstu, kad pasielgiau neteisingai. Visada pasitelkiu humorą įtampai nuimti.

Bausmių mūsų namuose irgi yra, mažesniems jos būna netinkamo elgesio pasekmė: jei nepavyko parduotuvėje susitarti, kitą kartą neisi kartu, o po pertraukėlės bandysime iš naujo. Daug kalbamės ir diskutuojame, sakau, leisiu viską, jeigu argumentais įtikinsite, kad tai, ko norite, teisinga ir saugu. Diskutuoti ir įtikinėti jie tikrai išmoksta.

Vadinasi, nėra požiūrio, kad suaugęs visada teisus.

Tikra ne. Kategoriškumas ir kietakaktiškumas yra peilis geriems santykiams. Labai gerai juos išmuša paaugliai, tikriausiai jau po pirmos paauglystės namie tapome labai lankstūs.

Ir kaip su jais, paaugliais, susikalbėti? Ypač su neigiamą vaikystės patirtį turėjusiais, žinančiais, kad nebuvo reikalingi savo pačių tėvams?

Švelnumu, kantrybe ir meile. Paauglystė yra visiškas sumaišties laikas, nuolatinė kova savo viduje, visuomenėje. Jie jaučiasi nesuprasti ir spaudžiami.

Alfa.lt

E. Vaitkevičienė su šeima savo laimę rado kurdami didelę šeimą.
E. Vaitkevičienė su šeima savo laimę rado kurdami didelę šeimą.
E. Vaitkevičienė su šeima savo laimę rado kurdami didelę šeimą.
+2

Taip pat skaitykite: