Aštunto šeimos nario laukianti globėja: vaikų auklėjimą pavadinčiau kasdiene kūryba

E. Vaitkevičienė su šeima savo laimę rado kurdami didelę šeimą. (© Asmeninis albumas)

Prieš devynerius metus, likus mėnesiui iki trečio gimdymo, su sergančia dukra gulėdama ligoninėje toje pačioje palatoje sutiko septynmetį iš vaikų namų. Taip prasidėjo septynių ežerų krašte gyvenančios Eglės Vaitkevičienės dalijamos širdies istorija. Šiandien jos šeimoje – septyni vaikai, biologiniai ir globojami. „Didelė šeima anaiptol nėra auka, jauti didžiulį grįžtamąjį ryšį, pasididžiavimą įdėtų pastangų rezultatu ir tais santykiais, kuriuos sukūrei“, – įsitikinusi mama, verslininkė ir kūrėja, vaikų auklėjimą vadinanti kūryba, žmogaus auginimą – keliones, svaiginančią karjerą ir materialines vertybes atstojančiu procesu.

„Aš suprantu, kad gyvenime nepatirsiu daugelio dalykų, nepamatysiu daug šalių, neišragausiu begalės skonių, kažko neišmoksiu ir nesuprasiu. Kartais teks atsisakyti, numoti ranka ar net truputį paliūdėti dėl nuplaukusių galimybių...

Bet aš turiu svarbiausią – žinau pergalės skonį, žinau koks jausmas, kai pildosi svajonės, turiu galių pakeisti pasaulį ir esu beprotiškai turtinga! Nes rankose vėl laikau laimingą bilietą!“ – savo paskyroje „Facebook“ parašė E. Vaitkevičienė, šeimai pasipildžius septintu nariu, beveik dešimties metų Migle.

Abu su vyru dar prieš santuoką kalbėjo, kad ateityje norėtų pasiimti auginti iš kūdikystės vos išlipusį vaiką. Tik iš pradžių į šeimą atėjo dičkiai – sulaukę aštuonerių ar keliolikos. Planas turėtų išsipildyti dabar, kai Zarasuose gyvenanti šeima pradės globoti Miglės pusantrų metų sesutę – į brolių ir seserų ryšius sutuoktiniai žiūri rimtai. Kaip ir į atsakymus į nebylius dygliuotų paauglių klausimus: ar mylėsi mane visokį?

Kaip jūsų būryje atsirado globotinių, kaip juos, nevienodo amžiaus, patirčių, su skirtingomis istorijomis, pavyksta suburti į stipriais ryšiais susietą šeimą? Ar, kalbant apie adaptaciją, vaikai greitai priprato prie jūsų ir „naujų“ brolių, seserų?

Prieš devyneriusmetus, likus mėnesiui iki trečiojo gimdymo, su sergančia penkiamete dukra gulėjau ligoninėje. Toje pačioje palatoje buvo ir vaikučių iš vaikų namų. Vienas septynmetis krito į širdį, aplankėme, o tik grįžę iš gimdymo namų iš karto jį pasiėmėme į svečius. Tada į svečius pradėjo važinėti jo sesuo ir brolis – manau, labai svarbu išlaikyti šeimos ryšius. Atsiradus galimybei, padidėjus gyvenamajam plotui, jie irgi tapo mūsų vaikais.

Šiandien namuose septyni vaikai, labai laukiame ir aštunto. Trys biologiniai, du globojami, suaugusi studentė dukra ir dvi mergytės – viena jau namuose, svečio teisėmis, – kurių teismo dar laukiame. Kai vardiji visų statusus, atrodo labai sudėtinga, paprasčiau – tikimės, kad jau nuo rudens būsime aštuonių vaikų tėvai. Mano uošviai tiek užaugino, tęsiame gražią tradiciją.

Mūsų vaikai išties labai skirtingi. Amžiumi, pomėgiais, emocijomis, elgesiu. Bet karų namuose nebūna. Yra taisyklė: nepatinka, apeik. Namuose mes esame be kaukių ir galime visiškai atsipalaiduoti. O kai niekas nepuola, nėra poreikio gintis. Kasdienis rūpinimasis vieniems kitais, rutinos neįsileidimas, sugebėjimas pasijuokti iš savo silpnybių, sarkazmas bei stebuklų matymas paprastuose dalykuose yra visa ko pamatas. Dar pokalbiai ir diskusijos įvairiausiomis temomis. Kasdieniniai apsikabinimai, net su dygliuotais paaugliais, kurie apsimeta, kad jiems to nereikia. Kitokios nuomonės gerbimas. Laisvalaikis kartu.

Maniškiai vienas prie kito priprato greitai, bet ramybę šeimoje ir jausmą, kad tai jų namai, randa skirtingai.

Vaikai laukia šeimos, svajoja apie ją ir labai greitai pradėjo vadinti „mama“ ir „tėčiu“. Žinoma, namie kyla erzeliukas, nes kita aplinka, kitokios taisyklės, o ir svajonėse gyvenimas naujoje šeimoje buvo pasaka be buities ir pareigų. Manau, lengviau toms šeimoms ir tiems vaikams, kurie nevengia fizinio kontakto ir atviro jausmų rodymo. Suaugęs negali nepamilti vaiko, kuris prie jo glaudžiasi, o vaikas daug greičiau sušyla mamos ar tėčio glėbyje, kai jam į ausį šnabždi, koks jis tau brangus ar kaip labai jo laukei.

Savo paskyroje „Facebook“ rašėte suprantanti, kad gyvenime daug ko nepatirsite, nepamatysite, teks atsisakyti galimybių, bet jaučiatės turinti rankose laimingą bilietą – Miglę. Kaip ji atėjo į jūsų gyvenimą? Kada supratote, kad jūsų „laimingas bilietas“ – vaikai?

Pats nuostabiausias dalykas pasaulyje – žmogus. Nieko nėra stipriau, nei matyti, kaip auga vaikas, kaip formuojasi asmenybė, kaip jis ieško savęs, kaip keičiasi, bręsta...

Kiekvienas vaikas yra ir mūsų mokykla, mes augame kartu su jais, vis labiau pažįstame gyvenimą. Tėvams suteikta galimybė daug kartų išgyventi nuostabius dalykus – stebėti ropojančias skruzdėles, patirti pirmo pasimatymo jaudulį ar išgyventi sportines pergales.

Man draugės sakė, vaikai paaugo – pagyvenk sau. Bet aš tik taip ir gyvenu. Didelė šeima anaiptol nėra auka, tai gal net šioks toks egoizmas, kai jauti didžiulį grįžtamąjį ryšį, pasididžiavimą įdėtų pastangų rezultatu ir tais santykiais, kuriuos sukūrei.

Alfa.lt

E. Vaitkevičienė su šeima savo laimę rado kurdami didelę šeimą.
E. Vaitkevičienė su šeima savo laimę rado kurdami didelę šeimą.
E. Vaitkevičienė su šeima savo laimę rado kurdami didelę šeimą.
+2

Taip pat skaitykite: