Archeologas Vaitkevičius: Lietuva yra tūkstantį kartų įdomesnė, nei įsivaizduojame

Vykintas Vaitkevičius (R. Tamošaičio nuotr.) (© Asmeninis albumas)

„Kai masiškai uždaromos pradinės mokyklos, vaikai susodinami į geltonus autobusėlius ir vežami mokytis į miestus ar miestelius, ten nesvarbu, kur tu gyveni, tai nepadeda vaikams sustiprinti ryšio su savo aplinka. O prieškario mokyklose esminis dalykas buvo krašto pažinimas. Ta karta jautė tokį ryšį, kad, pasibaigus II pasauliniam karui, stojo į naują karą, tapo partizanais ir gynė savo kraštą, – nuomonę išsakė Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas Vykintas Vaitkevičius. –

O kas dabar? Dvylika klasių pabaigia, lagaminas sukrautas ir keliauja į užsienį, nes nėra ryšio. Iš kur jis atsiras? Reikia dėti pastangų, ugdyti pasididžiavimą savo kraštu. Kiek mūsų žmonių lanko svečias šalis, o Lietuvos nepažįsta. Lietuva nesibaigia su Gedimino, Trakų pilimis ar Kernave.“

Vilnius – kaip daugiasluoksnis pyragas, pagardintas paslaptingais piliakalniais

Birželio pradžioje sostinėje, Vilkpėdėje, kur XIII–XIV amžiuje buvo Vilkpėdės kaimas, atidengta mitologinė skulptūra. Vilkpėdės akmenį su vilko įspaustomis pėdomis sukūrė skulptorius Kęstutis Musteikis, o suprojektavo architektas Henrikas Žukauskas.

„Vilkpėdės akmuo yra Vilniaus pasakojimo dalis, baltų mitologijos ir XIII–XIV a. Lietuvos valstybės istorijos aidas. Manau, šis paminklinis akmuo paskatins vilniečius labiau domėtis baltų istorija, religija, kultūra, nes jų vertybės nepakito ligi šiol. Džiugu, kad kartu su skulptūrine Vilkpėdės akmens kompozicija sostinei grąžinama dalelė brangiausios atminties“, – apie naująją skulptūrą pasisakė mokslininkas, Jono Basanavičiaus premijos laureatas V. Vaitkevičius. Šiuo metu jis Naisiuose su kolegomis ir vietos moksleiviais tyrinėja pernai atrastą žiemgalių genties gyvenvietę, taip vaikams stengiasi sužadinti smalsumą, perduoti prieraišumą ir pasididžiavimą gimtomis vietomis.

Suaugusiems taip pat praverstų labiau susidomėti savo aplinka. Kaip minėjote pasisakyme apie mitologinę skulptūrą, Geležinio vilko legenda gerai žinoma, o štai Vilkpėdės vilko – ne. Kodėl?

Paaiškinimas slypi istorijoje. Dauguma vilniečių yra atvykėliai iš kitų vietų. Vilnius po II pasaulinio karo, galima sakyti, buvo iš naujo apgyvendintas. Čia nėra nieko blogo, taip nutinka daugelyje šalių. Tačiau tai vienas iš veiksnių, kuris sukuria atotrūkį su vietos istorija. Neretai Vilniuje gyvenantys žmonės geriau orientuojasi Utenos ar Varėnos krašte, kur yra jų senelių ir prosenelių gimtinė, nei sostinėje.

O Vilnius yra turtingas. Galima jį įsivaizduoti kaip įvairiais skaniais dalykais pagardintą pyragą. Kuo gilesni jo sluoksniai, tuo mažiau apie juos žinome, tuo jie įdomesni ir labiau įtraukia. Kalbu apie labai ilgą baltų kultūros paveldo laikotarpį, iš kurio neturime rašytinių šaltinių, bet mus pasiekė mitai, pasakos, padavimai, sakmės. Tie mitai daugeliui nežinomi.

Vieną kitą pripuolamai teko ir man tyrinėti. Man asmeniškai labai svarbus padavimas apie Gedimino pilies kalne miegančią kariuomenę. Žmonės tikėjo, kai išauš laikas ar prireikus galima ir tyčia kreiptis dievo Perkūno pagalbos. Šis sugriaudėjęs pažadins pilies kalne miegančią kariuomenę, kuri atgimusi išvaduotų Lietuvą.

Piliakalniai yra mūsų karšto ir tautos simbolis, geriausiai matomas ir vienijantis, suburiantis į šventes ir minėjimus, o kažkada – kraštą ginti. Drįstu sakyti, kad mus telkianti piliakalnių galia nekelia abejonių. Pasigirdo svarstymai 2017-uosius šalies atkurtos valstybės šimtmečio minėjimo išvakarėse paskelbti Piliakalnių metais. Deja, nežinau, koks bus šio siūlymo likimas. Buvo tarmių, geografinių sričių, jei minėtume piliakalnių metus, tai būtų gana didelis postūmis atidžiau apsidairyti aplink.

O kad tai daryti verta, kiekvieną kartą įsitikinu. Gal kas girdėjo istoriją, kai praėjusiais metais su bičiuliais ir studentais išėjome pasižvalgyti po Vilniaus priemiesčius ir Gariūnuose suradome piliakalnį, kuris buvo nežinomas, niekieno nepastebėtas. Savo akimis netikėjome, – džiaugsmingai prisimena netikėtą atradimą Klaipėdos universiteto profesorius. –

Štai tau, kad nori, pusantro tūkstančio metų senumo vaizdingoje Neries aukštumoje įtvirtintas piliakalnis! Ką dar gali pridurti? Dar drįsčiau klausti, kiek vilniečių žino ir lankė piliakalnių Vilniaus mieste ar jo pakraščiuose? Vien per paskutinį dešimtmetį jų skaičius išaugo beveik iki penkiolikos. Galima daug ir įdomiai apie juos kalbėti, netgi sudaryti savotišką Vilnių juosiančių piliakalnių žiedą-maršrutą. Kol kas, kaip įsitikinome, dauguma jų dar laukia savo valandos, pažadinimo iš užmaršties.

Ne tik istorinis aspektas, bet ir grožis sudaro paveldo vertę

Prieš ketverius metus su žmona Daiva išleidote knygą „Lietuva. 101 legendinė vieta“. Jau pakartotiniai jos leidimai išgraibstyti, vadinasi, sudominote, paskatinote žmones ieškoti užmirštų vietų, leistis į naujus atradimus?

Alfa.lt

Vykintas Vaitkevičius (R. Tamošaičio nuotr.)
Mitologinės skulptūros Vilkpėdės akmuo atidarymas Vilniuje
Mitologinės skulptūros Vilkpėdės akmuo atidarymas Vilniuje
+10

Taip pat skaitykite: