Archeologas Vaitkevičius: Lietuva yra tūkstantį kartų įdomesnė, nei įsivaizduojame

Vykintas Vaitkevičius (R. Tamošaičio nuotr.)
Vykintas Vaitkevičius (R. Tamošaičio nuotr.)
© Asmeninis albumas

„Kai masiškai uždaromos pradinės mokyklos, vaikai susodinami į geltonus autobusėlius ir vežami mokytis į miestus ar miestelius, ten nesvarbu, kur tu gyveni, tai nepadeda vaikams sustiprinti ryšio su savo aplinka. O prieškario mokyklose esminis dalykas buvo krašto pažinimas. Ta karta jautė tokį ryšį, kad, pasibaigus II pasauliniam karui, stojo į naują karą, tapo partizanais ir gynė savo kraštą, – nuomonę išsakė Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas Vykintas Vaitkevičius. –

O kas dabar? Dvylika klasių pabaigia, lagaminas sukrautas ir keliauja į užsienį, nes nėra ryšio. Iš kur jis atsiras? Reikia dėti pastangų, ugdyti pasididžiavimą savo kraštu. Kiek mūsų žmonių lanko svečias šalis, o Lietuvos nepažįsta. Lietuva nesibaigia su Gedimino, Trakų pilimis ar Kernave.“

Vilnius – kaip daugiasluoksnis pyragas, pagardintas paslaptingais piliakalniais

Birželio pradžioje sostinėje, Vilkpėdėje, kur XIII–XIV amžiuje buvo Vilkpėdės kaimas, atidengta mitologinė skulptūra. Vilkpėdės akmenį su vilko įspaustomis pėdomis sukūrė skulptorius Kęstutis Musteikis, o suprojektavo architektas Henrikas Žukauskas.

„Vilkpėdės akmuo yra Vilniaus pasakojimo dalis, baltų mitologijos ir XIII–XIV a. Lietuvos valstybės istorijos aidas. Manau, šis paminklinis akmuo paskatins vilniečius labiau domėtis baltų istorija, religija, kultūra, nes jų vertybės nepakito ligi šiol. Džiugu, kad kartu su skulptūrine Vilkpėdės akmens kompozicija sostinei grąžinama dalelė brangiausios atminties“, – apie naująją skulptūrą pasisakė mokslininkas, Jono Basanavičiaus premijos laureatas V. Vaitkevičius. Šiuo metu jis Naisiuose su kolegomis ir vietos moksleiviais tyrinėja pernai atrastą žiemgalių genties gyvenvietę, taip vaikams stengiasi sužadinti smalsumą, perduoti prieraišumą ir pasididžiavimą gimtomis vietomis.

reklama

Suaugusiems taip pat praverstų labiau susidomėti savo aplinka. Kaip minėjote pasisakyme apie mitologinę skulptūrą, Geležinio vilko legenda gerai žinoma, o štai Vilkpėdės vilko – ne. Kodėl?

Paaiškinimas slypi istorijoje. Dauguma vilniečių yra atvykėliai iš kitų vietų. Vilnius po II pasaulinio karo, galima sakyti, buvo iš naujo apgyvendintas. Čia nėra nieko blogo, taip nutinka daugelyje šalių. Tačiau tai vienas iš veiksnių, kuris sukuria atotrūkį su vietos istorija. Neretai Vilniuje gyvenantys žmonės geriau orientuojasi Utenos ar Varėnos krašte, kur yra jų senelių ir prosenelių gimtinė, nei sostinėje.

O Vilnius yra turtingas. Galima jį įsivaizduoti kaip įvairiais skaniais dalykais pagardintą pyragą. Kuo gilesni jo sluoksniai, tuo mažiau apie juos žinome, tuo jie įdomesni ir labiau įtraukia. Kalbu apie labai ilgą baltų kultūros paveldo laikotarpį, iš kurio neturime rašytinių šaltinių, bet mus pasiekė mitai, pasakos, padavimai, sakmės. Tie mitai daugeliui nežinomi.

Vieną kitą pripuolamai teko ir man tyrinėti. Man asmeniškai labai svarbus padavimas apie Gedimino pilies kalne miegančią kariuomenę. Žmonės tikėjo, kai išauš laikas ar prireikus galima ir tyčia kreiptis dievo Perkūno pagalbos. Šis sugriaudėjęs pažadins pilies kalne miegančią kariuomenę, kuri atgimusi išvaduotų Lietuvą.

Piliakalniai yra mūsų karšto ir tautos simbolis, geriausiai matomas ir vienijantis, suburiantis į šventes ir minėjimus, o kažkada – kraštą ginti. Drįstu sakyti, kad mus telkianti piliakalnių galia nekelia abejonių. Pasigirdo svarstymai 2017-uosius šalies atkurtos valstybės šimtmečio minėjimo išvakarėse paskelbti Piliakalnių metais. Deja, nežinau, koks bus šio siūlymo likimas. Buvo tarmių, geografinių sričių, jei minėtume piliakalnių metus, tai būtų gana didelis postūmis atidžiau apsidairyti aplink.

O kad tai daryti verta, kiekvieną kartą įsitikinu. Gal kas girdėjo istoriją, kai praėjusiais metais su bičiuliais ir studentais išėjome pasižvalgyti po Vilniaus priemiesčius ir Gariūnuose suradome piliakalnį, kuris buvo nežinomas, niekieno nepastebėtas. Savo akimis netikėjome, – džiaugsmingai prisimena netikėtą atradimą Klaipėdos universiteto profesorius. –

Štai tau, kad nori, pusantro tūkstančio metų senumo vaizdingoje Neries aukštumoje įtvirtintas piliakalnis! Ką dar gali pridurti? Dar drįsčiau klausti, kiek vilniečių žino ir lankė piliakalnių Vilniaus mieste ar jo pakraščiuose? Vien per paskutinį dešimtmetį jų skaičius išaugo beveik iki penkiolikos. Galima daug ir įdomiai apie juos kalbėti, netgi sudaryti savotišką Vilnių juosiančių piliakalnių žiedą-maršrutą. Kol kas, kaip įsitikinome, dauguma jų dar laukia savo valandos, pažadinimo iš užmaršties.

Ne tik istorinis aspektas, bet ir grožis sudaro paveldo vertę

Prieš ketverius metus su žmona Daiva išleidote knygą „Lietuva. 101 legendinė vieta“. Jau pakartotiniai jos leidimai išgraibstyti, vadinasi, sudominote, paskatinote žmones ieškoti užmirštų vietų, leistis į naujus atradimus?

Buvo du papildomi leidimai, bet, kai praėjusią savaitę ieškojau nupirkti ir įteikti dovanų, knygyne teradau vieną, gerokai aplamdytą. Tačiau norėtųsi ne pardavimą akcentuoti, o kad žmonės atrastų tas vietas visuose šalies rajonuose.

reklama

Skatinome pažinti ne daugeliui lengvai atrandamus dvarus, malūnus ar bažnyčias, o parodyti įvairovę vietovių, susijusių su senaisiais dievais Saule, Aušrine, Laima, Perkūnu, mitinėmis būtybėmis laumėmis ir raganomis, vėlėmis, baigiant vėlyvąja religine tradicija. Žinome, kad yra legendų apie stebuklingas vietas, pagijimais garsėjančius paveikslus. Padavimuose atsispindi kovos, karai su kryžiuočiais, švedais, besitraukiančia prancūzų armija. Iš jų sužinome, kokį pėdsaką tai paliko žmonių atmintyje ir kraštovaizdyje.

Praėjusią savaitę išeidamas iš Vilniaus universiteto susidūriau su žygeiviu, kuris pagal mūsų su žmona knygą sukūrė muzikinę kompoziciją apie Raigardo vadavimą. Raigardo legenda ir su ja susijusi vietovė išskiriama kaip viena įdomiausių mūsų knygoje. Smagu, tai pats geriausias įvertinimas, kai knyga sugrįžta įvairiausiomis kūrybos formomis. Kai kas važiuoja filmuoti, kai kas tiesiog ieško įkvėpimo.

Gal sulaukėte ir piktesnių atsiliepimų? Juk į atkampesnes vietoves pasiuntėte būrius smalsuolių, o jie sudrumstė vietinių ramybę.

Dabar tiksliai neprisiminsiu visų atsiliepimų, bet nemažai žmonių džiaugėsi savo aplinkoje atradę įdomybių. Turiu prisipažinti, kad daugelį vietų parinkome sąmoningai, kad atkreiptume į jas dėmesį, o žmonėms ėmus jomis domėtis, vietinės savivaldybės jas aptvarkytų. Tam nereikia didelių projektų ar lėšų, kartais užtenka prie kelio įrengti nuorodą. Kai kur šis slaptas sumanymas pasisekė, kai kur viskas liko po senovei, bet gal dar išauš jų valanda.

Išskyrėte piliakalnius, o kam daugiau valdžios ir visuomenės dėmesio reikėtų?

Pastaraisiais metais susiduriu su daugybe Lietuvoje išlikusių pilkapių. Tai daugiausia lietuvių genties, bet ne tik, kapai, jie matomi žemės paviršiuje, įsimintini. Tačiau dauguma šiuolaikinės visuomenės narių neturi žinių, neišmokyti ar patys neįsisąmoninę, kad tai yra mūsų protėvių kapai. Maironis savo eilėse juos vadino milžinkapiais. Mažai kas žino, kad juos galima aplankyti, jie gali būti viešos pagarbos, susikaupimo ir įkvėpimo vietos. Vien Aukštaitijoje išlikę ne mažiau kaip 5 tūkstančiai pilkapių nuo III–IV iki pat XI–XII amžiaus su mūsų protėvių palaikais.

Taip, šis laikotarpis istorinis, įvedus Lietuvoje krikščionybę, pakirsta senoji kultūra, pasikeitė daugelio kapinių, šventovių, gyvenviečių vietos, bet būtų galima sujungti šiuos laikotarpius, kad nenutrūktų tradicija, paprotys, kad savo sąmonėje šį paveldą įtvirtintume ir perduotume ateinančioms kartoms. Tokia yra šio paveldo prasmė ir reikšmė.

Paprastai pilkapiai yra vaizdingose mūsų gamtos erdvėse, pirmiausia tai reikėtų išnaudoti, o paskui jau norintiems galima padėti jų prasmę aiškintis?

Prieš trejus metus žiemą ėjome per užšalusį Platelių ežerą į Pilies salą. Ji yra įdomi, paslaptinga ir garsėja legendomis. Tada labai aiškiai suvokiau, kad grožis, estetinis pasitenkinimas neabejotinai yra vienas mūsų paveldo bruožų. Jis yra neišmatuojamas, sunkiai aprašomas, bet labiausiai pajaučiamas. Tikriausiai sunku būtų jį ginti ir aktuose įrašyti paveldo vertingąją savybę „grožis“ ar ginti ją teismuose. Be bendro patrauklumo ir pažinimo, manau, tai yra viena didžiausių paveldo verčių.

Tokiose vietose žmogus jaučiasi gerai, pailsi, pasisemia jėgų, įkvėpimo. Labai džiugu, kai šioms vietoms niekas negresia, bet joms nuolatos kyla pavojus. Prieš dvi savaites pamačiau Joniškio rajone benzininiu pjūklu nupjautą šventą ąžuolą. Vaizdas sukrečiantis, nesuvokiu, kaip žmonėms gali kilti ranka pjauti 600–700 metų ąžuolą. Jis stovi Joneikių kaimo viduryje, kažkas pjauna ąžuolą ir niekas jo nesustabdo. Tai rodo bendrą mūsų visuomenės sąmoningumo lygį.

reklama

Prieš penkerius metus Radviliškio rajone pamačiau kelininkus, pasiruošusius pjauti senuosius pakelės medžius. Tai yra istoriniai 1863 metų sukilimo ąžuolai. Ten pavyko per dieną su naujienų tarnybų pagalba sukelti ant kojų visuomenę ir juos išsaugoti. Paveldas yra trapus, jam reikia mūsų pastangų, ne tik valstybės apsaugos. Visiems ąžuolams apginti nėra jėgų, o sužinojęs graužiesi, kad pavėlavai, neįsikišai.

Su kolegomis diskutuojame, kodėl mokykloje negalėtų būti bent 16–30 valandų, skirtų kultūros paveldui pažinti ir apsaugoti, kodėl neugdome kiekvieno atsakomybės už ją. Kai masiškai uždaromos pradinės mokyklos, vaikai susodinami į geltonus autobusėlius ir vežami mokytis į miestus ar miestelius, ten nesvarbu, kur tu gyveni, tai nepadeda vaikams sustiprinti ryšio su savo aplinka.

O prieškario mokyklose esminis dalykas buvo krašto pažinimas. Ta karta jautė tokį ryšį, kad, pasibaigus II pasauliniam karui, stojo į naują karą, tapo partizanais ir gynė savo kraštą. O kas dabar? Dvylika klasių pabaigia, lagaminas sukrautas ir keliauja į užsienį, nes nėra ryšio. Iš kur jis atsiras? Reikia tam dėti pastangų, ugdyti pasididžiavimą savo kraštu. Kiek mūsų žmonių lanko svečias šalis, o Lietuvos nepažįsta. Lietuva nesibaigia su Gedimino, Trakų pilimis ar Kernave. Lietuva yra tūkstantį kartų įdomesnė, nei įsivaizduojame.

Turime posakį, kad mažas akmenukas didelį vežimą išverčia. Kitą kartą nežinai, gal knyga, gal straipsnis, kažkieno pasakytas žodis paskatins žmones pasidomėti, ką vertingo turime.

Kertamos šaknys, arba kai savame krašte elgiamės lyg atėjūnai

Ne tik Vilnius Jums yra daugiasluoksnis gardus pyragas, bet ir visa Lietuva, kurios dalį paslaptingų ingredientų atskleidėte knygoje. Ar ketinate papasakoti apie miestų, urbanistines legendines vietas?

Kas nuostabiausia, miesto ar miestelio amžius neturi jokios įtakos jo įdomumui. Elektrėnai, vienas jauniausių šalies miestų, neseniai šventusių penkiasdešimtmetį. Manote, toje vietoje, kurioje jis įsikūrė, neliko padavimų ar legendų? Nuostabiausių, ten buvo Perkūnkiemo kaimas su didžiausiais mitais ir legendomis! Negalėjau patikėti. Jei kas prieš penkiolika metų būtų pasakęs, kad rinksiu Elektrėnų mitus ir padavimus, būčiau paklausęs, gal nesveikuoji.

Kur nepaimsi, visur yra panašiai. Kartais pati menkiausia pastanga reikšminga. Jau nekalbu apie garsius miestelius kaip Kražius, Laukuvą ar Betygalą. Nėra vietos be savo istorijos ir mitologijos plačiąja prasme.

Jūsų patyrimas rodo, kad vertėtų atsikratyti išankstinio nusistatymo, ai, jau čia tai nieko įdomaus nerasi, reikia labiau tikėti savo aplinka?

Daug norisi pasakyti, pavyzdžiui, apie vietų vardus, kaip juos ir kas už jų slypi, reikia branginti. Pastaraisiais metais suteikta tūkstančiai naujų vardų gatvėms, keliams, takams, nedovanotinai neatsižvelgiant į tai, kad yra dar prieš karą užrašytų senųjų vardų, juos galėjome paimti, įtvirtinti atmintį.

reklama

Dabar važiuojame Beržų, Topolių, Putinų, Jurginų gatvėmis. Kas taip elgiasi? Atėjūnai. Visuose pasaulio karštuose atėjūnai pervadina vietų vardus, kad svetimoje vietoje jaustųsi tariamai savi. Bet mes juk niekur neatėjome ir, laimei, dar niekur neišėjome. Kodėl patys to atsisakome? Kam reikėjo skubėti? Gūžčioji pečiais, stebėdamas tuos pavadinimus. Kaip tada perimsime paveldą, jį išsaugosime?

Labiausiai su kolegomis pasigendame valstybinio požiūrio, kad nuostata būtų tvirta ir neatšaukiama – saugoti tapatumą ir visa, kas su tuo susiję. Nenoriu kalbėti skambiai, bet tai yra nacionalinio saugumo reikalas. Nukirskite šaknį ir viskas, augalo nebeliks, – dėl valdžios ir visuomenės sąmoningumo trūkumo apgailestavo humanitarinių mokslų daktaras V. Vaitkevičius.

Archeologas Vaitkevičius: Lietuva yra tūkstantį kartų įdomesnė, nei įsivaizduojame

Vykintas Vaitkevičius (R. Tamošaičio nuotr.)
+8