Psichologė Bubnienė: žmonės per mažai vertina santykius, kol atsiduria ties riba

„Metų kaunietė 2015“ Dovilė Bubnienė
„Metų kaunietė 2015“ Dovilė Bubnienė
© Organizatoriai

„Kai nebėra kur toliau – tik skyrybos, tik tada susimąsto, kaip iki to priėjome, – apie darbą Kauno apskrities Vyrų krizių centre kalbėjo jo vadovė ir viena steigėjų Dovilė Bubnienė. Praėjusį savaitgalį Kauno filharmonijoje už jį moteris gavo miestiečių įvertinimą, pelnė Metų kaunietės vardą. – Žmonės nori jaustis svarbūs, bet nemoka kitaip, kitais būdais tai pasiekti. Juk svarbesnis gali būti netgi tas, kuris nusišypsos ir patylės, o ne įrodinės savo teisumą.“

Kauniečių dovana už išspręstas krizes

Gerbiama Dovile, sveikinu Jus su nauju titulu.

Labai ačiū, jau pradedu su juo apsiprasti, suprasti jo reikšmę. Tas vardas man tikrai yra prasmingas. Kaip suprantu, bus kas veikti, jį reikės ir priminti, ir pateisinti, – pokalbį telefonu tęsė psichologė D. Bubnienė. Ji tapo trečiąja Metų kauniete, pirma šį vardą „pasimatavo“ plaukikė, olimpinė ir pasaulio čempionė Rūta Meilutytė, pernai titulas atiteko menininkei, pagrindinės Kauno Kalėdų eglės autorei Jolantai Šmidtienei. 

Kas buvo smagiausia, kad pamatėte, kiek kauniečių už Jus balsavo ir palaikė? – trečius metus dienraščio „Kauno diena“ organizuojamam konkursui kandidates siūlo kauniečiai, vėliau komisija atrenka šešias finalininkes. Šiemet jomis tapo D. Bubnienė, Indrė Jučaitė, Jūratė Puidienė, Rasa Bortkevičienė, Virginija Gailienė ir Virginija Lukšienė. –

reklama

Kiek žinau, ir komisijos, ir skaitytojų balsų svoris yra vienodas. Man išties malonu ir viena, ir kita. Teko girdėti, kad komisijoje daug ginčų nebuvo. Skaitytojai dalijosi balsavimo nuoroda, buvo daugiau nei 2 600 pasidalijimų. Tai vis dėlto yra didelis skaičius. Žmonės ne tik patys balsavo, siūlė ir kitiems tai daryti. Matyt, žmonėms tai yra aktualus dalykas, o man – didelis įvertinimas.

Galbūt Jūsų veikla tapo žinomesnė ir matomesnė, daug krizių išsprendėte, todėl kauniečiai Jums taip atsidėkoja?

Tikiuosi, kad taip, krizių išsprendėme nemažai. Per metus į mus kreipiasi apie 150 vyrų. Teko dirbti su smurtaujančiais artimoje aplinkoje, patiriančiais tarpusavio santykių krizių, skyrybas.

Per pastaruosius dvejus metus vykau gal į penkiolika miestų ir miestelių, kalbėjau apie vyrų problemas tiek su nevyriausybinėmis organizacijomis, tiek su valstybės įstaigų darbuotojais. Be abejo, tai irgi daug davė, padidino žinomumą.

Tų važinėjimų pasekmė – trijuose miestuose, Šiauliuose, Utenoje ir Marijampolėje – įsteigti Vyrų krizių centrai. Džiaugiamės, kad mūsų skatinimas orientuotis į vyrų problemas, nes moterų organizacijų ir krizių centrų yra pakankamai daug, pagalba joms teikiama pakankamai seniai, buvo išgirstas. Vyrai tarsi buvo truputėlį atskirtyje.

Esate diplomuota psichologė, kuri iš pradžių dirbo Moterų krizių centre. Kada pradėjote gilintis į vyrų patiriamas krizes?

Konsultuodavau ne tik moteris, bet ir poras. Bedirbdamos Moterų krizių centre su kolegėmis pastebėjome, kai kvieti vyrą ateiti į Moterų krizių centrą, supranti, kad jis eina ne ten. Mes, aštuonios kolegės, 2009 metų sausį nusprendėme įsteigti Vyrų krizių centrą, nes pamanėme, kad taip būtų paprasčiau sutelkti dėmesį į vyrų problemas.

Ši idėja pasiteisino, dabar skaičiuojame septintus veiklos metus. Su kiekvienais metais vyrų skaičius didėja, pasitaiko skambučių iš kitų Lietuvos miestų. Kreipiasi patys vyrai ar jų moterys ir prašo pakonsultuoti dėl tam tikros situacijos.

Nevyriausybinės organizacijos specifika leidžia veiklą išplėtoti, ji nėra įsprausta į rėmus. Parašai projektą, kuris apima didelę dalį Lietuvą, ir jį vykdai. Iš čia žinomumas, ir pačiai įdomu tuo užsiimti. Esu ne tik Kauno apskrities Vyrų krizių centro direktorė ir viena iš steigėjų. Paprastai esu visų projektų vadovė, nes pati juos rašau ir teikiu ataskaitas. Esu psichologė ir grupių vadovė, su kolega Romu Radzevičiumi vedame užsiėmimus vyrams, smurtavusiems prieš šeimos narius, o tėvystės įgūdžių vyrų grupes mokau viena.

Noras likti teisiam – tiesus kelias į konfliktą

reklama

Kai kalbama apie vyrų krizes, dažniausiai girdisi vyrų smurtavimo šeimoje tema, bet tikriausiai yra daugiau ir kitokių problemų?

Visada stengiuosi, kai tik turiu galimybę, tai pasakyti: vyrų problemos yra daug įvairesnės, susijusios su tarpusavio santykiais, ne tik su smurtu artimoje aplinkoje. Tai yra viena iš problemų. Labai norėčiau mažinti tokį susiformavusį stereotipą, kad smurtautojas būtinai yra vyras. Tam nepritariu. Vyrai yra ir jautrūs, ir kartais patys patiria smurtą, dažnai psichologinį. Jis ir sunkiai įrodomas, ir sunkiai apibrėžiamas. Vienam pasakys „ožy tu“, jis nusispjaus ir į galvą neims, o kitam tai yra pažeminimas, jis ilgai dėl to blogai jausis.

Kaip apibrėžtumėte, kas vyrams kelia daugiausia klausimų? Paminėjote tarpusavio santykius, menkai nutuokiama, kaip juos kurti arba kaip palaikyti, atkurti? Ar dažnai Jums tenka mokytojo vaidmuo?

Kartais. Ypač, kai poros ateina kartu ir nori santykius pagerinti, tada man tenka tarpininko vaidmuo. Išklausau vieno, išklausau kito, tenka juos pamokyti.

Dažnai ne tik darbe, bet ir gyvenime susiduriu, kad pas mus žmogui būtinai reikia įrodyti, kad jis yra teisus, jo žodis turi būti paskutinis. Kai poroje ar bet kuriuose kituose santykiuose visi taip galvoja, maža smulkmena išauga į didžiulius konfliktus. Kartais žmonės net neprisimena, nuo ko viskas prasidėjo, bet konfliktas tęsiasi.

„Ne, aš pasakysiu, ne, aš įrodysiu, kad esu teisus“, – taip kiekvienas prisideda prie konflikto gilinimo. Gerbiant vienam kitą ir pažįstant save, būtų galima daug anksčiau sustoti. Jeigu žmogus pagalvotų prieš atsakydamas ar suprastų, kad reikia atsitraukti, galbūt tuo momentu išeiti, problemų būtų mažiau.

Kodėl mums taip svarbu laikytis savo? Visuomenėje turime mažai galimybių pasijausti svarbūs, tai stengiamės namuose bet kuria kaina laikytis savo tiesos?

Nežinau, tą tendenciją galima pastebėti ir visuomenėje. Žmonės nori jaustis svarbūs, bet nemoka kitaip, kitais būdais to pasiekti. Juk svarbesnis gali būti netgi tas, kuris nusišypsos ir patylės, o ne įrodinės savo teisumą. Gal čia suvokimo, noro išsaugoti santykius klausimas? Žmonės per mažai juos vertina, kol atsiduria ties riba, kai nebėra kur toliau – tik skyrybos, tik tada susimąsto, kaip iki to priėjome.

„Bachūrų“ kultūra ir jo įtaka miesto įvaizdžiui 

Kai 2009 metais įkūrėte Vyrų krizių centrą, sunkiausia buvo vyrus į jį prisikviesti? Tam atsirado drąsinanti kampanija, kai žinomi vyrai tikina, kad „Ieškoti pagalbos vyriška!”?

reklama

Ne, tą šūkį naudojome gal ketvirtais veiklos metais. Ir iš pat pradžių nebuvo sudėtinga, nes, dirbdamos Moterų krizių centre, jau nuo 2007 metų turėjome šiokią tokią programą vyrams. Dirva jau buvo paruošta. Turėjome socialinius partnerius – policiją, poliklinikas, seniūnijas, socialinių paslaugų centrą, jie nukreipdavo pas mus žmones ir tai daro iki šiol.

Lyginant klientų skaičių pirmais veiklos metais ir pernai, jis yra dvigubai didesnis, bet tikrai pradžioje nebuvo didelės problemos, kad vyrus reikėtų iš kažkur ištraukti. Dabar yra internetas, socialiniai tinklai, todėl žinią paskleisti lengva. Patiems vyrams, manau, laikui bėgant yra lengviau, jie ir patys pasiskambina, nebe žmona klausia, kaip anksčiau, ar galima apsilankyti ir pasikonsultuoti su psichologu. Tas šūkis „Ieškoti pagalbos vyriška!“ pasitarnavo tam, kad vyrui būtų drąsiau ieškoti pagalbos.

Kauno miesto įvaizdį gadina sąsajos su, kaip mokslininkas Andrius Švarplys apibūdino, „bachūrų“ kultūra ar pseudovyriškumu? Ar tas kietų vyrukų stereotipas vis dar gajus? Ar Kauno apskrities Vyrų krizių centro darbuotojams reikėjo atrasti specifinę žinią Kaunui ir ją transliuoti, kad žmonių požiūris į vyriškumą keistųsi?

Stereotipas nebūtinai atspindi realią situaciją. Tai yra susiformavęs įspūdis. Kaune anksčiau buvo dalis tokių vyrų ir dabar yra, bet jokiu būdu visi nėra tokie. Visada buvo ir yra kitokių vyrų. Man kaip kaunietei norisi, kad tie stereotipai apie Kauną išnyktų. Reikia kuo daugiau kalbėti apie kitus dalykus, o ne bachūrus. Faktas, jų yra, bet kuo daugiau akcentuojami kiti dalykai, tuo labiau nyksta tie seni stereotipai.

Aišku, kai dirbame su smurtaujančiais artimoje aplinkoje, tokių, kurie save laiko kietais vyrukais, tenka sutikti. Jie nori tokie būti visur – ne tik gatvėje, tarp draugų, bet ir namuose. Su tokiais vyrais yra sunkiau, nes jų nuostatos į moteris yra savotiškos. Jas keisti – labai ilgas procesas.

Internetas dabar nemažai padeda. Kai su partneriais rengiame akcijas, žmonės jas pasigauna, jos supažindina su kitokiu požiūriu, padeda keisti žmonių nuostatas.

Iššifruojant Kauno pavadinimą, Metų kaunietės organizatoriai kiekvienai raidei suteikė tam tikrą savybę – Kantrybė, Atjauta, Unikalumas, Nuoseklumas, Aukojimasis, Stiprybė. Visos jos buvo priskirtos Jums kaip „Metų kaunietei 2014“. Kokių savybių palinkėtumėte gimtojo miesto gyventojams, kas padėtų geriausiai laužyti, išguiti stereotipus ir kurti gražesnį Kauną?

Visų Kaunui priskirtų savybių prireikia psichologo darbe, kaip ir daugelyje kitų. Jų visų reikia, tik svarbu suvokti, kuriuo momentu kurią savybę panaudoti. Nuosekliai, nesiblaškant kurti santykius. Čia unikalumo irgi reikia, kad žmonės nenustotų vienas kitą žavėti ir dominti.

Gal tik, galvoju, dažnai kantrybės žmonėms pritrūksta. Visi tokie skubantys, nekantrūs. Negavau atsakymo čia ir dabar, tai jau supyksiu, pasakysiu, duok man dabar, noriu, nenoriu, nelauksiu. Reikėtų kantrybės ta teigiama prasme – „sš galiu šiek tiek palaukti, suprantu tave, išlauksiu tinkamo momento, išgyvensiu akimirkas, kurios nėra tokios žavios, kokių norėtųsi.“

Labiausiai „veža“ veiklos dinamiškumas ir sėkmingi atvejai

reklama

Į Jūs kreipiasi žmonės, kai jiems būna sunku. Į ką Jūs atsiremiate, kai nepavyksta padėti, kai kas stringa ar nesiseka?

Man ši veikla iš principo įdomi. Nežinau kodėl, matyt, mano savybės geriausiai joje atsiskleidžia. Ši veikla yra labai dinamiška. Nesėdžiu visą dieną kabinete ir nepriiminėju žmonių. Kaip jau sakiau, vedu užsiėmimus, rašau projektus, dar yra išvykos ir susitikimai. Tas dinamiškumas mane, matyt, labiausiai „veža“.

Kartais derinti tai, kas tau iš tikrųjų įdomu ir patinka, su ta veikla, kurios su darbuotojais turime imtis, kad išgyventume ir turėtume bent minimalų pajamų šaltinį, čia yra didžiausias sunkumas. Tai atima labai daug laiko. Negali skirti laiko draugams, savo pomėgiams, nes jo tiesiog nelieka.

Bet kai jauti žmonių dėkingumą, kai paskambina, parašo žinutę ar po kažkurio laiko susitikę užkalbina, tada žinau, kad kažkam padėjau. Aišku, nė vienas psichologas neturėtų užsikrauti sau naštos pagelbėti šimtu procentų, visais atvejais. Tai yra neįmanoma. Viskas priklauso nuo žmogaus noro ir pasiruošimo sau padėti. Tačiau tie sėkmingi atvejai yra didelis motyvas.

Kokį Kauną, galbūt be jį menkinančių stereotipų, norėtumėte matyti ateityje?

Man Kaunas ir taip yra gražus. Jame gausu nevyriausybinių organizacijų, daug žmonių neatlygintinai skiria savo laiką kitiems. Ta yra nematoma ir stiprioji Kauno pusė, apie kurią reikėtų kalbėti, ją parodyti. Daug gerų žmonių dirba kitiems ir nesitiki jokio atlygio. 

Man norisi matyti miestą gyvą, linksmą, kuriame žmonės šypsosi, kuriame smagu gyventi, – atsakė „Metų kaunietė 2014“ D. Bubnienė. Apdovanojimo ceremonija vyko šių metų kovo 21 dieną Kauno Filharmonijoje.

Psichologė Bubnienė: žmonės per mažai vertina santykius, kol atsiduria ties riba

„Metų kaunietė 2015“ Dovilė Bubnienė
+2