Knygos apie lietuvius autorė Vitureau: man tai buvo iššūkis

Marielle Vitureau
Marielle Vitureau
© Dmitrijus Radlinskas

„Kai esi jaunas, esi kaip kempinė – viską sugeri į save, viskas tau nauja ir įdomu. Kai jautiesi savas, nėra problema atrasti, kas tau artima, kas patinka. Daugiau priežasčių čia buvo likti, negu nelikti“, – atskleidė Lietuvoje beveik du dešimtmečius gyvenanti žurnalistė Marielle Vitureau. Ji šešioliktoje Vilniaus knygų mugėje pristatė prancūzų kalba išleistą knygą „Les lituaniens“ („Lietuviai“). Apie tai su Vilniaus garsų žemėlapio Kitastotelestotis.lt kūrėja kalbėjomės lietuviškai.

Šalis ir jos aktualijos perteikiamos per žmones

Knygos pristatyme išsakyta mintis, kad prancūzams visiškai nusispjauti, ką kiti apie juos galvoja, o lietuviams labai svarbu. Dabar padėjote ant stalo jiems saldainį, kurio negalima valgyti. Tie, kurie nemoka prancūziškai, svarstys, ką apie lietuvius prirašėte?

Tai yra reportažų knyga. Pasirinkau keturias temas – istoriją, emigraciją, globalizaciją ir Vilnių. Mano reportažai iliustruoja šias temas. Rašiau apie „Misiją Sibiras“, KGB puslapį, LUNI ekskursijas, švedą Joną Ohmaną, kuris sukūrė dokumentinį filmą apie partizanus... Kai kas patiems lietuviams daugiau žinoma, kai kas mažiau. Skyriuje „Emigracija“ kalbinau pusiau prancūzę, pusiau lietuvę Caroline Paliulis. Buvo keletas straipsnių apie ją spaudoje, bet daugeliui lietuvių ji nėra žinoma.

Ar knygos formatas buvo aiškus, ar turėjote laisvės rinktis, kaip ir ką pateikti? Kaip suprantu, „Les lituaniens“ priklauso knygų serijai apie šalis ir regionus, kurios pasakoja ne istoriją, o pristato dabartinius jų iššūkius?

reklama

Knygos formatas buvo aiškus – keturi skyriai. Ji turėjo prasidėti interviu, po to pateikiami reportažai. Ašis yra žmogus. Per žmones turi būti pateikiamos temos. Jas rinkausi pati, man buvo suteikta laisvė. Aišku, turinys suderintas su leidėju, negalėjau rašyti ką noriu.

Šios serijos knygos skirtos turistui, kuris ruošiasi atvažiuoti į šalį ar kuris čia buvo ir nori daugiau sužinoti, „Erasmus“ programos studentui, kuris atvažiuoja čia studijuoti, ar žmonėms, kurie domisi ir nori geriau susipažinti su šiuo regionu, – pasakojo M. Vitureau. Lietuvoje jos knygą, išleistą leidyklos „Ateliers Henry Dougier“, galima rasti Vilniaus „Prancūziškame knygynėlyje“. –

Pati skaičiau šios serijos knygas apie katalonus, rumunus. Man buvo labai įdomu. Atradau daug faktų, kurių nežinojau apie juos. Ne tik apie gatves, paminklus, o apie žmones. Per juos gali pajusti esmę. Man tai buvo iššūkis – perteikti tą esmę per lietuvius, kas tie lietuviai iš tikrųjų yra.

Tikriausiai neblogai juos pažįstate. Esate ištekėjusi už lietuvio, su juo turite dvi dukteris ir sūnų. Juose yra po lygiai Lietuvos ir Prancūzijos.

Taip, jie gali pasiimti, kas yra geriausio abiejose šalyse. Man atrodo, jiems tai yra gerai. Kita kultūra praturtina. Viskas tik į naudą. Neatsisakome nė vienos, nė kitos tradicijos. Viskas yra kartu, sujungta.

Tikriausiai Jūsų vyras kitaip pamato Lietuvą per Jus, o per vyro matymo tašką – kai ką naujo sužinote apie Prancūziją?

Taip. Jis turi kitą žvilgsnį, kaip ir aš. Kartais kitomis akimis pasižiūrime į savo šalį, papročius, pamatome, kas yra gerai ar blogai. Man atrodo, tai yra sveikintina.

„Lengviau gyvenasi, kai būname mandagūs“

reklama

Į Lietuvą atvažiavote beveik prieš dvidešimt metų studijuoti?

Pirmąkart, kai atvažiavau, dar nebuvau „Erasmus“ studentė. Esu studijavusi germanistiką, bet Lietuvoje – lituanistiką.

Pabaigusi kalbų studijas nusprendėte įgyti dar vieną specialybę – žurnalisto?

Ne, nesu baigusi žurnalistikos, dirbdama išmokau šio darbo – sako prancūzų radijo stoties RFI („Radio France Internationale“) korespondentė Lietuvoje. – Visada norėjau būti žurnaliste. Čia buvo gera terpė pradėti, nes nebuvo nė vieno korespondento. Susikūriau savo darbo vietą. Jau dirbu dešimt metų.

Žurnalisto darbas leido Jums į Lietuvą pažvelgti iš vidaus ir labai skirtingais rakursais?

Taip, dirbu tarptautiniam radijui. Lietuva yra maža šalis, jos politika nesidomima, nebent per rinkimus arba labai svarbius įvykius, jeigu Seimas uždraustų abortus ar tokius dalykėlius, – Marielle knygos pristatymą Vilniuje moderavęs politologas, žurnalistas Vykintas Pugačiauskas pastebėjo, kad ji rengė išsamesnius reportažus apie CŽV kalėjimus Lietuvoje, nei vietiniai kolegos žurnalistai. –

Todėl daug reportažų darau apie visuomenę, kultūrą, ekonomiką. Visada turi būti ir žmogaus istorija. Taip susipažinau su daug reiškinių Lietuvoje. Negalėčiau būti politikos reportere, mane tai ne itin domina. Reporterio darbas yra susitikti su žmonėmis. Tai būdas plačiau pažvelgti į kokį nors reiškinį. Man tai įdomiausia.

Jeigu neturėtumėte čia savo žmogaus, šeimos, ar būtumėte pasilikusi Lietuvoje, kas čia jus laikė?

Manau, labiau darbas negu žmogus. Jeigu nebūčiau pradėjusi dirbti radijuje, gal nebūčiau taip ilgai likusi. Gal dabar kitaip atrodo, nes atsiranda daugiau galimybių, jaunimas yra kitoks, kūrybiškesnis, grįžta ir susikuria savo įmonę. Bet tada, kai svarstėme tą klausimą, darbas buvo svarbi priežastis likti čia. Vyras irgi svarbus, bet pirmiausia pradėjau dirbti, su juo susipažinau vėliau.

Kai Jūsų per knygos pristatymą paklausė apie prancūzų ir lietuvių skirtumus ir panašumus, paminėjote, kad trūksta mandagumo, kuris palengvintų bendravimą. Ar per tuos dešimtmečius, kai gyvenate Lietuvoje, keičiasi mūsų bendravimo kultūra?

reklama

Keičiasi. Dabar žmonės taip nesigrūda prie troleibusų, laukia, kad išliptų kiti, tik tada įlipa. Nesibrauna, kaip būdavo anksčiau. Žmonės keliauja, atsiveria, mato kitas kultūras ir pamažu supranta, kad lengviau gyvenasi, kai būname mandagūs. Kai kurie patys pradeda savo verslą ir supranta, jeigu bus nemandagūs, verslas nesiseks.

Lietuviai jaučiasi užtikrintesni, labiau pasitiki savimi, tada savaime ateina tas laikas, kai norisi daugiau bendrauti.

Kai atvažiavote į Lietuvą, kas Jums čia buvo sunkiausia? Kalbą jau mokėjote?

Ne, mokiausi čia. Sunku nebuvo. Kai esi jaunas, esi kaip kempinė – viską sugeri į save, viskas nauja ir įdomu. Asmeniniai santykiai ir tarp draugų buvo geri. Kai jautiesi savas, nėra problema atrasti, kas tau artima, kas patinka. Daugiau priežasčių čia buvo likti, negu nelikti.

Jūsų knygos pristatyme dalyvavusi C. Paliulis minėjo savas priežastis būti Lietuvoje – ir gamta, ir pats Vilnius. O kas Jus laiko, kas Jums labiausiai čia patinka?

Visas Vilniaus senamiestis gražus ir nenuobodus. Gamta irgi labai patinka. Įdomu keliauti po Lietuvą, bet ir Vilniuje, atrodo, gyveni tiek metų, bet vis tiek atrandi naujų dalykų. Man patinka, kad visur galiu vaikščioti pėsčiomis. Vilnius dažniau keičiasi nei kiti miestai, pavyzdžiui, Prancūzijoje. Čia vis atrandi naujų dalykų, naujų vietų. Gyvenimas čia nestovi vietoje.

Į lietuvybę knygos autorė siūlo žvelgti plačiau

Lietuvoje gyvenantys prancūzai kuria verslus ir taip atneša dalį Prancūzijos į Lietuvą. Jau geriau juos pažįstame nei anksčiau?

Lietuviai daugiau keliauja, čia atvyksta prancūzai, įkuria savo restoranus, kepyklėles. Lietuviai atidarė panašias į jas. Jie atranda, kas geriausia Prancūzijoje, ir kuria kažką naujo, tai yra gerai.

Ir man smagu karts nuo karto nueiti į prancūzišką kepyklėlę. Turint vaikų, norisi, kad jie žinotų, pažintų tuos dalykus. Jeigu yra kažkoks geras dalykas, nesvarbu, iš kokios šalies, ir jį galima rasti Vilniuje, smagu pasinaudoti proga ir eiti į libaniečių restoraną ar prancūzų kepyklėlę.

reklama

Parašėte knygą apie lietuvius prancūzams, gal visai įdomu būtų pasižiūrėti iš kitos pusės. Pristatytumėte prancūzus lietuviams?

Būtų gerai, kad žmonės pamatytų, kas Prancūzijoje keičiasi, kas naujo daroma. Dabar yra daug įvairiausių iniciatyvių, šalis nestovi vietoje, bet žiniasklaidoje yra daug stereotipų. Pavyzdžiui, kalbama apie Prancūziją, kai ten vyksta didelis streikas. Būtų gerai, kad reporteriai parodytų kasdienį šalies gyvenimą, kaip jis keičiasi. Aišku, Prancūzija yra didelė šalis, lengviau judinti 3 nei 60 milijonų.

Minėjote prancūzų jaunimą, kuris kalba angliškai, kaip dar keičiasi Jūsų gimtoji šalis?

Yra daug iniciatyvių žmonių, kurie lengviau bendrauja, lengviau kuria savo verslą, net iš namų neišėję. Manau, tai yra interneto pasekmė. Tai liečia visą pasaulį, jis keičiasi tiek Prancūzijoje, tiek Lietuvoje.

Jūsų gimtinė dabar ypač multikultūrinė. Daugiau skirtingų kultūrų įsileisti aktualu ir mums. Per knygos „Les lituaniens“ pristatymą kalbėjote, kad nebūtina į savo kalbą įsikabinti, reikėtų priimti žmones, kurie nekalba lietuviškai, bet laiko save lietuviais. Jūsų šeimoje telpa dvi kultūros, juose vyrauja dvikalbystė, tokių šeimų vis daugiau ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų.

Manau, reikėtų žiūrėti plačiau. Tiek daug žmonių emigravo. Net jei abu tėvai lietuviai ir namuose kalbama lietuviškai, vis tiek jie gyvena kitame kontekste. Jie paima daug gerų dalykų iš to konteksto, taip žmonės savaime keičiasi. Bet jeigu žmogus jaučiasi lietuvis, nors nekalba lietuvių kalba, kodėl gi jo nepriėmus? Kas yra svarbiau? Svarbiausia, kad jis pats jaučiasi lietuviu, o ne per prievartą.

Šitiek laiko gyvenate Lietuvoje, jaučiatės šiek tiek lietuve ar čia esate sava?

Man patinka čia gyventi, čia yra daug gerų dalykų, kaip ir daug gerų dalykų yra Prancūzijoje, Vokietijoje ar Anglijoje. Gal dėl to siauro požiūrio, kad esu prancūzė, nors kalbu lietuviškai, labiau esu vilnietė, bet ne lietuvė. Čia jaučiuosi gana sava, – pokalbį parodų centre „Litexpo“ vykusioje tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje baigė M. Vitureau, knygos „Les lituaniens “ autorė. 

Knygos apie lietuvius autorė Vitureau: man tai buvo iššūkis

Marielle Vitureau
+5