Dailininkė Sigutė Ach: žmonės nutolsta nuo gamtos, paskui – nuo savęs

Sigutė Ach (© Akvilė Petraitytė | Alfa.lt)

„Dualumas man gražus. Kaip ir vidurio kelias. Jame atsiduri pernelyg neatsiduodamas nei per didelei nelaimei, nei per dideliam skausmui. Esi kažkur per vidurį kaip stebėtojas. Man atrodo, iki keturiasdešimties metų reikia svyruoti tose sūpynėse, kitaip ir to vidurio neatrasi. Aš prisisvyravau, dabar ieškau svorio centro“, – sako vilnietė menininkė, visai vasarai paliekanti sostinę ir kurianti apsupta gamtos. Ji dabar išgyvena gausos laikotarpį, todėl viskuo nori dalytis. Netgi jos piešiniuose pastebimas visa ko perteklius, kuris yra gausos linkėjimas kitiems.

Paprastos tapybos technikos padeda žmonėms atrasti save

Čia taip ramu ir tiek erdvės. Jums jos daug reikia? – teiraujuosi vilnietės, kai atsisėdame ant kilimu užtiesto suolo, kuris menininkei primena kelionę į Vidurinę Aziją, Samarkandą, ir vietinių arbatos gėrimo vietą. Tokią ji susikūrė šeimos sodybos Dzūkijoje pakraštyje. –

Taip, Lietuva yra nuostabi šalis, – atsako dailininkė. – Man labiau tylumos, nei erdvės reikia. Devynis mėnesius pradirbu tarp žmonių, būnu akiratyje, esu centrinis žmogus. Vedu pamokėles vaikams, einu į susitikimus. Vasara yra tokia atgaiva, grįžtu į save.

Pirmais leidyklos gyvavimo metais, duodama interviu mano kolegei, kalbėjote apie svajonę – turėti dirbtuves vaikams. Jos jau yra, pavadintos „Meno valtimis“.

Tai gal nebuvo svajonė, bet toks jausmas, kad turi būti niša ir tokiai veiklai. Vaikai vėliau būna tais suaugusiais. Vaikai yra ne tik mūsų leidyklos auditorija, mūsų pareiga užsiimti edukacija. Į susitikimus su vaikais bibliotekos mane kviesdavosi dar prieš leidyklos „Nieko rimto“ įkūrimą 2001-aisiais.

Nebuvau kokia ypatinga figūra, bet mane įtikino, kad turiu ką pasakyti vaikams ir suaugusiems. Galvojau, ką galėčiau parodyti? Sukūriau akvarelės programėlę, ji yra mėgstama, ją vis vedu ir vedu. Vis apauginu, naujais dalykais, kad pačiai nebūtų nuobodu. Paskutinė pamoka birželį, buvo įdomi, grupės didžiumą sudarė jaunimas iš Pietų Korėjos. Jie angliškai blogai moka, bet meno kalbai nereikia vertėjo. Turiu akvarelės dėmelių ant popieriaus, kurių pavadinimai surašyti hieroglifais. Jiems labai patiko. Dar antra tiek truko fotosesijos, jie buvo sužavėti.

Galbūt todėl, kad paprastuose dalykuose slypi genialumas? Kaip akla višta užčiuopiau grūdą, atradau būdą atsiverti pačiam sau. Iš tiesų savo pamokėlėse stengiuosi išryškinti ne save, o tą žmogų, kuris ateina ir sako nemokąs piešti ar vaikas, nemėgstąs skaityti. Man jie ypač įdomūs, nes žinau, kad jie mėgsta ir moka.

Tik reikia tą norą išlukštenti?

Tą ankštą lukštą praskelti ir pagauti azartą. Dažnai po pamokėlės jaučiuosi pavargusi, negaliu tą dieną susikaupti piešti, galvoju, gal per daug save eikvoju, bet viduje kirba kirminukas, kad tai yra pašaukimas. Kažkodėl vėl ir vėl imuosi to daryti.

Žaisdami mes nemeluojame

Kai žmogui reikia žodžiais išsakyti, koks jis yra, ką jaučia, įsijungia psichologiniai stabdžiai, o kai skatinate juos kalbėti vaizdų kalba, jiems lengviau išsisakyti?

Taip, ir žmogus neprivalo nieko iš savęs traukti per prievartą, o daryti tai žaisdamas. Ta akvarelės dėmelė yra toks nerimtas dalykas, šimtaprocentinis „nieko rimto“ dalykas. Neprivalai būti labai atviras, gali žaisti. Bet žaisdamas paprastai žmogus nemeluoja, jis būna maksimaliai atviras. Labai gražiai tas nerimtumas pereina į labai stiprų nuoširdumą.

Alfa.lt

Sigutė Ach
Sparnuota "Nieko rimto" karvutė
Sigutė Ach
+4

Taip pat skaitykite: