Dailininkė Sigutė Ach: žmonės nutolsta nuo gamtos, paskui – nuo savęs

Sigutė Ach
Sigutė Ach
© Akvilė Petraitytė

„Dualumas man gražus. Kaip ir vidurio kelias. Jame atsiduri pernelyg neatsiduodamas nei per didelei nelaimei, nei per dideliam skausmui. Esi kažkur per vidurį kaip stebėtojas. Man atrodo, iki keturiasdešimties metų reikia svyruoti tose sūpynėse, kitaip ir to vidurio neatrasi. Aš prisisvyravau, dabar ieškau svorio centro“, – sako vilnietė menininkė, visai vasarai paliekanti sostinę ir kurianti apsupta gamtos. Ji dabar išgyvena gausos laikotarpį, todėl viskuo nori dalytis. Netgi jos piešiniuose pastebimas visa ko perteklius, kuris yra gausos linkėjimas kitiems.

Paprastos tapybos technikos padeda žmonėms atrasti save

Čia taip ramu ir tiek erdvės. Jums jos daug reikia? – teiraujuosi vilnietės, kai atsisėdame ant kilimu užtiesto suolo, kuris menininkei primena kelionę į Vidurinę Aziją, Samarkandą, ir vietinių arbatos gėrimo vietą. Tokią ji susikūrė šeimos sodybos Dzūkijoje pakraštyje. –

Taip, Lietuva yra nuostabi šalis, – atsako dailininkė. – Man labiau tylumos, nei erdvės reikia. Devynis mėnesius pradirbu tarp žmonių, būnu akiratyje, esu centrinis žmogus. Vedu pamokėles vaikams, einu į susitikimus. Vasara yra tokia atgaiva, grįžtu į save.

Pirmais leidyklos gyvavimo metais, duodama interviu mano kolegei, kalbėjote apie svajonę – turėti dirbtuves vaikams. Jos jau yra, pavadintos „Meno valtimis“.

reklama

Tai gal nebuvo svajonė, bet toks jausmas, kad turi būti niša ir tokiai veiklai. Vaikai vėliau būna tais suaugusiais. Vaikai yra ne tik mūsų leidyklos auditorija, mūsų pareiga užsiimti edukacija. Į susitikimus su vaikais bibliotekos mane kviesdavosi dar prieš leidyklos „Nieko rimto“ įkūrimą 2001-aisiais.

Nebuvau kokia ypatinga figūra, bet mane įtikino, kad turiu ką pasakyti vaikams ir suaugusiems. Galvojau, ką galėčiau parodyti? Sukūriau akvarelės programėlę, ji yra mėgstama, ją vis vedu ir vedu. Vis apauginu, naujais dalykais, kad pačiai nebūtų nuobodu. Paskutinė pamoka birželį, buvo įdomi, grupės didžiumą sudarė jaunimas iš Pietų Korėjos. Jie angliškai blogai moka, bet meno kalbai nereikia vertėjo. Turiu akvarelės dėmelių ant popieriaus, kurių pavadinimai surašyti hieroglifais. Jiems labai patiko. Dar antra tiek truko fotosesijos, jie buvo sužavėti.

Galbūt todėl, kad paprastuose dalykuose slypi genialumas? Kaip akla višta užčiuopiau grūdą, atradau būdą atsiverti pačiam sau. Iš tiesų savo pamokėlėse stengiuosi išryškinti ne save, o tą žmogų, kuris ateina ir sako nemokąs piešti ar vaikas, nemėgstąs skaityti. Man jie ypač įdomūs, nes žinau, kad jie mėgsta ir moka.

Tik reikia tą norą išlukštenti?

Tą ankštą lukštą praskelti ir pagauti azartą. Dažnai po pamokėlės jaučiuosi pavargusi, negaliu tą dieną susikaupti piešti, galvoju, gal per daug save eikvoju, bet viduje kirba kirminukas, kad tai yra pašaukimas. Kažkodėl vėl ir vėl imuosi to daryti.

Žaisdami mes nemeluojame

Kai žmogui reikia žodžiais išsakyti, koks jis yra, ką jaučia, įsijungia psichologiniai stabdžiai, o kai skatinate juos kalbėti vaizdų kalba, jiems lengviau išsisakyti?

Taip, ir žmogus neprivalo nieko iš savęs traukti per prievartą, o daryti tai žaisdamas. Ta akvarelės dėmelė yra toks nerimtas dalykas, šimtaprocentinis „nieko rimto“ dalykas. Neprivalai būti labai atviras, gali žaisti. Bet žaisdamas paprastai žmogus nemeluoja, jis būna maksimaliai atviras. Labai gražiai tas nerimtumas pereina į labai stiprų nuoširdumą.

reklama

Tada tai , gerąja prasme, tampa rimta. Žmogus atvirai sako, kad ta dėmelė jam primena pomidorą. Išdrįsęs viena daryti, žiūrėk, pradeda kažką atviresnio pasakyti. Būna labai poetiškų apibūdinimų, kuriuos visai netikėtai pasako poezijos nekūręs žmogus. Matau, ar patiko užsiėmimas, jei žmogus susišluoja tas dėmeles ir nešasi namo, ar jas palieka. Daugelis juos susirenka kaip didelį turtą.

Vadinasi, jie savo piešinius susieja su kažkuo, kas jiems svarbu?

Jie negalvoja, kad tai yra tik pritepliotas popieriaus lapas. Nors vyresnio amžiaus žmonės, pakviesti piešti, dažnai sako: „Ką aš čia jums gadinsiu popierių?“ Vaikai nebijo dažų ir popieriaus gadinti.

Kažkada buvau ligoninėje pas senukus, kurių diagnozės rimtos, mane pakvietė juos palinksminti. Tai veikė kaip terapija. Tos bobutės, apie 75 metų, ir diedukas tikino, kad tikrai nepieš, nes nemoka. Įkalbėjau įmerkti teptuką į dažus, į vandenį, ir gausis atvirukas, kurį galės anūkams padovanoti. Diedukas nurimo, tyliai piešė, pavadinimo neparašė, gal drovėjosi? O dvi močiutės piešė ir juokėsi.

Ligoninėje nelabai norisi juoktis. Esi nurimęs, susitaikęs, visko būna. Esu vedusi pamokas vėžiu sergantiems vaikučiams. Stebėjau, kaip tai padeda, žmonės užsimiršta piešdami, juokiasi. Gal tas juokas jiems padeda?

Vaikai yra laimingi, nes jie negalvoja, ką daro, kokia to prasmė. Jūs padedate suaugusiems sugrįžti į tą vaikiškumo ir laimės būseną?

Taip, nes, mano manymu, ta vaikystė niekur nesideda. Daugelis psichologų tą patį sako, kad visų neramumų šaknys dažniausiai slypi vaikystėje. Ji yra pati svarbiausia gyvenime. Vaikystėje įvyksta pagrindiniai mūsų įspūdžiai, vėliau jie skaidosi į mažesnius fragmentus.

Aš ne psichologė, bet dažnai susiduriu su tuo, kai suaugęs žmogus atgaivina kokį vaikystės prisiminimą ir dabar įeina į mamos ar tėtės rolę, žiūrėkite, jiems atleidžia ar viduje spazmas dingsta. Tos akvarelės dėmelės, tas žaidimas su jomis, matyt, kaip ir vaikų literatūra, ji taip pat gydo. Tai įrodyta. Jeigu depresija, jei liūdna, esi pasimetęs, gera knyga vaikams gali būti gera draugė, kuri padeda peržengti sunkius gyvenimo slenksčius. Jaučiuosi, kad toje srityje dirbu.

Nors ir sakote, kad netyčia ten pataikėte?

Man viskas gyvenime netyčia. Gimiau Vilniuje, Žirmūnuose, gyvenau Antakalnyje, visur asfaltas, mano kaimas irgi asfaltuotas. Mamos tėviškė buvo miestelis Šeštokų, kur aplink daugiau dirbami laukai, mažai pievų, takelių, kuriuos labai mėgstu. Šeštoje klasėje iškeliavus į žygį, vėlgi visa netyčia, supratau, kad mano vieta yra kaime. Noriu to kaimo, seno, etnografinio.

reklama

Atgimstanti Lietuva, mano jaunystė su ja sutampa, man tiesiog pakeitė pasaulį per kelias dienas. Tarsi supratau, kad tai buvo prarasta, neturėjau kažko svarbaus. Tada su dideliu azartu viską susišlaviau į save, – ir Lietuvos istoriją, ir viską, kas telpa į žodį „etno“, mane lydėjo ir juostų raštai, ir siuvinėjimai, ir skrynių dekoravimas ir augalo motyvai, kurių semiesi iš gamtos. Visa tai yra pagrindiniai mano kūrybos stulpai.

Išgalvotas pasaulis sau ir kitiems

Gyvenimą, kurio trūko, ar buvote praradusi (neatradusi) ir kuris greičiausiai tūnojo Jūsų pasąmonėje, jį nusipiešėte?

Taip ir yra. Labai jautrus vaikas buvau. Turbūt nelabai mokėjau išreikšti savo norų. Visas intravertiško vaiko audringas gyvenimas slypi viduje, nepakankamai suvoktas, nepakankamai verbalizuotas. Labai daug sutinku tokių vaikų. Juos suprantu, nes pati tokia buvau. Tokių intravertų yra daug, kaip ir ekstravertų.

Matyt, mane tas išorinis pasaulis labai stipriai baugino. Kai grįžtu į tą laiką atsiminimuose, suprantu, kad Antoine de Saint-Exupery „Mažajame prince“ radau savo sakinius ir savo mintis apie suaugusių pasaulį. Jie ir per rimti, ir susirūpinę ne dėl tų esminių dalykų, kurie vaikui atrodo esminiai. Jie yra nenuoširdūs. Viena kalba apie tą žmogų, kai jo nėra, kita, – kai susitinka su juo. Tai labai glumina. Vėliau, skaitydama susivokiau, kas ir kaip, bet iki tol spėjau susikurti vidinę oazę, kurioje ir būdavau.

Žvejys žvejį sutinka ir pamato. Mano draugai irgi – jautrūs žmonės. Kai klausdavau, kaip jie vaikystėje išgyvendavo, sakė, turėjo išgalvotą draugą, kurį laiką su juo šnekėdavosi. Šis vėliau, paaugus, dingo. Aš tokių draugų vaikystėje neturėjau, bet sugyvindavau aplinką aplink save, man tai vėliau buvo kaip gelbėjimosi ratas, kaip palaikymo komanda.

Prisipiešdavau visokių švelnukų, kurie būdavo mano draugai, nes nedrąsi buvau, turėjau vieną draugą. Su juo nelabai mokėjau draugauti, labiau mokėjau patylėti, pabūti, nebuvau čiauškutė. Nemokėjau išreikšti savo minčių ir jausmų, daug skaičiau. Knygos tapo draugais.

Kalbančių yra daug, klausančių trūksta. Tokie draugai – vertybė.

Bet nelabai buvo, kas norėtų man pasakoti. Man viską pasakodavo knygos. Vėliau tą savo pasaulį pradėjau piešti. Prieš tai lipdžiau, lankiau keramikos būrelį.

Po truputį pasaulį piešiau kaip palaikymo sau erdvę, tik daug vėliau, jis taip sustiprėjo, kad tapo palaikymo oaze ne tik man, bet ir kitiems žmonėms. Tai mane nustebino. Maniau, mano piešimas praktiškai nepanaudojamas. Draugai įkalbino dalyvauti Kaziuko mugėje, taip pat sugalvojo, kiek atvirukai kainuos.

reklama

Labai daug kas virto tais metais. Brendau kartu su Lietuva. Ji įgavo nepriklausomybę ir stiprybę, ir aš. Baigiau mokyklą 1987 metais, mano studijų laikotarpiu vyko Sąjūdis. Tai buvo svarbu, asocijavosi su mano nepriklausomybe, mano savastimi.

Su tuo lig šiol ir sieju. Atvirai patriotiškumo nereiškiau, bet, daug keliaudama po pasaulį, neradau, kas man būtų labiau tėvynė nei Lietuva. Tai yra toks paprastas jausmas. Tiesiog be smilgų, be pavasario ir vasaros, neišeina išgyventi kitur. Man labai patinka Europa, Italija. Mielai ten lankausi kaip smalsus svečias. Ten skanu, gražu, malonu, smagu. Bet vis tiek man reikia prie mano Baltijos, prie mano ežero, prie mano Merkio pabūti. Tik ten atgaunu save, pasiilgusi visko, kas lietuviška.

Lietuvoje sunkiausia ištverti ne šaltį, bet šviesos trūkumą. Esate sakiusi, kad Jums šviesa labai svarbi.

Šviesiuoju metų laiku tarsi pasikraunu visiems metams. Dabar man yra pats darbymetis. Pernai visą vasarą atidaviau Violetos Palčinskaitės jubiliejinei rinktinei, nupiešiau du šimtus piešinių. O dabar piešiu sau, nes rugsėjo 11 dieną Klaipėdoje bus surengta mano personalinė paroda. To nebuvo turbūt dvylika metų.

Nes neturėjote tam laiko?

Neturėjau. Dirbau leidykloje „Nieko rimto“, leidome daug mano knygų, atvirukų. Mano kūryba užėmė didelę dalį leidykloje. Dabar ji subrendo, leidžia kitų autorių knygas. Daugiau yra mano aksesuarų, viena kita atvirukų kolekcija, iliustruota knyga.

Dabar laiko atsirado ir pirmąsyk per tuos dvylika metų turiu du karališkus mėnesius. Galiu daryti, ką noriu, – ir lipdau, ir piešiu ant šilko. Tuo mėgaujuosi. Nespaudžia jokie terminai. Pati sau sukūriau įtampą, nustatydama konkrečią parodos datą. Manau, spėsiu, nes nemažai jau padariau. Nuo 2013 metų daugiau užsiimu rėminimu, rėmų dekoravimu. Tai toks perteklinis jausmas. Kūryboje retai kada būna tiek laiko.

Nieko rimto filosofija, arba kaip susigrąžinti sparnus

Sigute, nors kukliai prisistatydavote, kad nieko rimto neveikiate, tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje leidyklos stendas „Nieko rimto“ atrodo solidžiai, reikia įdėti pastangų, kol jį, aptūptą suaugusių ir vaikų, apeini.

Čia jau ne mano nuopelnas, o Arvydo, – Sigutė Ach mini leidyklos direktorių, vyrą Arvydą Vereckį. – Nebūčiau tiek jėgų turėjusi. Reikia nežmoniškos vidinės jėgos, norint tai daryti ir neturėti jokio asmeninio gyvenimo. Arvydas sugeba nuolatos gyventi leidykloje. Štai tau ir nieko rimto. Bet vis tiek tai yra nieko rimto, nėra rimtos veido išraiškos.

reklama

Mes tai vadiname Nieko rimto dvasia. Dažnai pas mus dirba jauni žmonės, priimame juos atlikti praktikos. Mums reikia, kad žmogus dirbtų su Nieko rimto išraiška veide. Kai jis įgauna profesionalumo, įgūdžių, pasikausto, tada išeina. Mes ir paleidžiame, nes tada jam jau per rimta viskas yra. Reikia kažkokio džiaziuko, tik tada pavyksta padaryti nieko rimto.

Žaidžiu dviem pusėmis, rimtumu ir nerimtumu, kaip dviem lazdos galais. Turi būti pusiausvyra, kad išlaikytum vaikišką džiugesį. Vaikystė yra pats rimčiausias žmogaus gyvenimo laikotarpis, bet ji yra nerimta. Taip ir su mūsų leidykla. Tikrai neturėjome jokios koncepcijos. „Nieko rimto“ teužsirašydavau ant stendo Kaziuko mugėje. Mano paroda taip vadindavosi, nes, kai manęs klausdavo, ką paišau, atsakydavau: „Ai, nieko rimto.“

O kokia dabar yra ta Nieko rimto filosofija?

Ji tokia ir liko. Tai reiškia, nebūti „susisvarbinusiems“, rimtiems, bet – labai nuoširdiems. Kaip vaikui. Jis jaučiasi pagrindinis, jam pagrindinė yra ta diena, kurią gyvena, ta valanda, ta smulkmena, kuri nutinka, dabar yra pagrindinė.

Negalvojame, kad mes tai jau čia užsiimame leidyba. Ji išlaiko nekomercinį skonį. Vos ne vos suvedame galus. Arvydas turi vadovo ir prodiuserio talentą. Ką irgi atrado, tik dirbdamas leidykloje. Reta mūsų knyga išparduodama greitai, užtrunka dvejus-trejus metus, kol tiražą parduodame. Turime mokėti su tokiomis realijomis gyventi. Tą žinau tik iš nuogirdų, nedalyvauju susirinkimuose, esu emocinė kolektyvo dalis.

Tai Jūs esate tie leidyklos sparnai, kurie piešiami logotipe, atsiranda Jūsų piešiniuose?

Tikrai esu sparnai ir grožis, visada būnu kažkur nuskridusi. Matyt, leidyklai reikia to iracionalaus prado. Turiu tokią oazę, savotišką draustinį, kuriame ir gyvenu, iš kurio pamaitinu leidyklą, kai ji nustoja būti sparnuota. Tada ateina Sigutė ir pradeda pasakoti apie dangiškus migdolus. Visi pradžioje klausosi iš padilbų, nes tai neatitinka realybės. Po to jie suvirškina tuos mano svaičiojimus, kurie ir tampa leidyklos sparnais.

Tam reikia gyventi tarsi kitoje programoje. Jeigu dauguma yra „Excel“ programoje, tai aš esu „Photoshop“. Man blogai su lentelėmis, terminais, lėtai galvoju, kai reikia apskaičiuoti, bet užtat pilna vaizdinė paletė.

Kai nupiešiu atvirukų kolekciją, paduodu dvidešimt pavyzdžių, iš jų renkuosi nebe aš, o leidyklos kolektyvas. Kiekvienas leidyklos narys balsuoja, kokia bus leidyklos produkcija, tai nėra nuleidžiama iš viršaus. Vyksta aršūs, aistringi svarstymai. Jie ir apie mano piešinius pasisako, kartais pamiršta, kad šalia stoviu, net susigėsta. Bet gaunu pilną grįžtamą ryšį, nes mano darbai ne tik man skirti, bet ir kitiems.

Žmonės akivaizdžiai balsuoja, pirkdami juos arba ne. Nors tai irgi nėra meniškumo rodiklis. Tai yra pataikymo reikalas. Unikaliausia yra tai, kad nupiešus atviruką, išleidus, jo neperka. Po dviejų metų jis yra pardavimų topuose. Per tuos du metus atėjo jį mylintys žmonės.

Atsijungę mobilųjį, pasijungiame į amžinai vertingus dalykus

Kiek stebiu draugus, pažįstamus iš mano aplinkos, matau, kad jie grįžta į tą „nieko rimto“ būseną, užsirašo į tapybos kursus, ima vėl piešti, rašyti, fotografuoti. Pavargstame gyventi tais rimtais, protingais veidais ir ieškome, kur nuo to pabėgti. Stengiamės tą būseną racionalizuoti, vadinti kūrybiškumu, bet ne įvardijimas svarbiausia, o noras pasijausti laimingiems. Per tą iracionalią veiklą ieškome būdų sau padėti?

Apsičiupinėjęs savo sielos rajone, pajausi, kad tau vis tiek reikia visai ne „Excel“, kad ir kokias pajamas ji neštų, kokią sėkmingą komercinę istoriją sukurtų. Reikia save užpildyti tikrąją vertę turinčiais dalykais, tai reiškia, lietaus atspindžiu balutėse, bėgimu per lietų.

Reikia atsijungti telefoną bent savaitei ir įjungti save į amžinatvę, tik tada tavyje iškils, kas visų svarbiausia yra. Dabar tai yra labai gražus laikotarpis. Iš vienos pusės gyvename, kur čia pat karas. Supranti, kaip viskas trapu. Bet vis tiek visada bus vasara, kažkokiu būdu. Stebėsi pavasarį, kuris ateis, amžinai skleisis pumpurai, nesvarbu, kokios bus žinios per radiją. Ta gamta, ypač karinių veiksmų akivaizdoje, tokia išmintinga atrodo. Ją gali sunaikinti, bet ir vėl ji atsigaus.

Svarbu pasivaikščioti, pabūti gamtoje, labai tikiu maldos jėga, tuo, ką žmogus pats sukūrė, kad pats save atstatytų. Visą laiką šalia mūsų yra paprastas, tylus, kuklus mokytojas. Visa tai galime pajausti. To Lietuvoje dar turime sočiai.

Ne tik mokykloje pedagogų, bet ir šio mokytojo dažnai nenorime klausyti.

Bet jis priverčia. Kuris lietuvis nenori gamtoje šašlykėlio išsikepti? Prie ežero pabūti, prie jūros nuvažiuoti? Važinėja po turkijas, o antroje gyvenimo pusėje jau graibosi, kur čia mano sodelis, kur ten mano ekologinis darželis ar turgelis? Mes esame gamtos žmonės. Kokie peterburgiečiai ar maskviečiai labiau nutolę nuo to, todėl ir pasekmės kitos. Žmonės nutolsta pradžioje nuo gamtos, paskui nuo savęs.

Spaudoje esate minėjusi, kad jums svarbi gamta, šviesa, o man norisi pasiteirauti apie vandens stichiją, kuo ji jums svarbi? Dirbtuves Vilniuje pavadinote „Meno valtimis“, piešiate upes, kūryboje ne tik skraidote, bet ir vis kažkur plaukiate.

Esu normalus lietuviškas pagonis. Man reikia pabūti prie vandens, ugnies, medžio, pačiupinėti žemę, pasėdėti ant akmens. Manau, kiekvienam žmogui taip yra, tik kitaip pasireiškia. Vieniems reikia akmeninio stalviršio, kitiems žvakučių, filtruoto vandens, didelio stiklo, jis yra tas pats vanduo, lietus per jį teka. Kiekvienas turi poreikį ieškoti to harmoningo prado.

Man vanduo yra svarbus. Ypač, kai žinai, kokio stebuklingumo tai yra substancija, ką atskleidė japonas Masaru Emoto knygoje „Žinia, kurią mums praneša vanduo“. Atrodo, visada ta žinia buvo apie švęsto vandens sakramentą, į upę gali įmesti pasenusį žiedą, papuošalą, jo atsikratyti. Gal ir iš pasakų tas stebuklingumas? Jose visi per upę brenda, nuotakas per tiltą tempia.

Kažką giliai savyje žinome, tik neturime sisteminio tikėjimo, nes mūsų civilizacija labai trukdo kažkuo rimtai, giliai patikėti. Per daug žinome, mitai labai greitai griūva. Tada tikėjimo ieškome fragmentiškai. Visa turi didelę prasmę, kad ir jaukios žvakės, kurios kiekvienoje kavinukėje dega, o dar gyvenau tokiame Vilniuje, kur žvakutė ant stalo, buvo „šakės“ koks dalykas.

Atsimenu, kai Antakalnyje gyvenome ir dingdavo elektra, tai būdavo mano mėgstamiausias laikas. Tamsu, bet įjungia dujinę viryklę, pastato arbatinį, uždega žvakigalį ir sėdime palink stalą, laukiame, kol šviesa atsiras. Koks tai buvo jausmas, stebėti tą žvakės švieselę!

Vis dar meilė yra Jums gyvybės vanduo, kaip pavadinote prieš kelerius metus?

Man taip. Atrodo, su vandeniu gali susitarti. Kaip jis lengvai virsta garais, ledu, teka. Jis visur prateka. Man moteris yra kaip vanduo. Vanduo tokią jėgą turi, o nedaro didelio spaudimo, aplenkia, prasigraužia, ramiai laukia, kol, atėjus laikui ištekės, jei ne, išgaruos. Tai yra stebuklinga substancija. Jau nekalbant apie tai, jei jo nebūtų, niekas čia neaugtų, nežydėtų.

Juk mūsų kūne irgi tiek daug vandens, gali ir su savo vidiniu vandeniu pasikalbėti. Mistifikacijos gali prisigalvoti, man patinka tuo tikėti. Tai mane ramina, labiau pasitikiu aplinka, tikiu, kad visi, kaip mano vaikystės herojus Mauglis sakė, esame vieno kraujo. Visi mes esame vieno vandens. Visi geriame vandenį, įkvepiame dalį vandens. Dalį jo iškvepiame. Dalijamės gamtos vandeniu, jis teka per mūsų virtuves, vonias, garuoja upėse, grįžta į mūsų namus lietumi, nuplauna mūsų automobilius. Visur jo pilna. Gyvename fantastiškoje planetoje, kurioje yra vandens.

Čia ir dabar, šioje gyvastyje vanduo yra svarbus. Bet ir oras svarbus, ir akmuo, ir saulė. Visko reikia subalansuotai. Anksčiau buvau labai euforizuotas žmogus, – sako Sigutė Ach. Iš čia ir jos pseudonimas, nes dažnai achčiodavo. – Dabar labai mėgstu pusiausvyrą. Gal todėl, kad man jos labai trūksta?

Žinau, bet kokio džiaugsmo pabaigoje bus liūdesys. Pasaulis yra dualus. Dėl to man patinka Donaldo Biseto pasakos, jose nėra blogio ir gėrio, jo pasakos žaidžia per vidurį, jos žaidžia patį gyvenimą, kuriame visko yra. Nors ir dualumas man gražus. Kaip ir pats vidurys, vidurio kelias, kai jame atsiduri, pernelyg neatsiduodamas, nei per didelei nelaimei, nei per dideliam skausmui. Esi kažkur per vidurį kaip stebėtojas.

Man atrodo, iki keturiasdešimties metų reikia svyruoti tose sūpynėse, kitaip ir to vidurio neatrasi. Aš prisisvyravau, dabar ieškau to svorio centro. Mano darbai labai pasikeitė, juose visko pilna, bet kontrastų pamažėjo. Užtekdavo kelių gėlyčių, smilgų, dabar darbuose perteklinė gamta.

Nes Jumyse jos yra daug?

Matyt. Dabar tai yra tokio suvešėjimo metas. Man dabar 45-eri, dar tokio išsigryninimo nėra, bet vyksta maksimalus visa ko gaminimas. Gal todėl, kad mano gyvenime dabar visko yra, visko pilna, todėl kyla didelis noras tuo dalytis. Norisi sakyti, imk tą žolę, pjauk, – mosteli menininkė S. Ach į pievą priešais. – Esu tokiame šienapjūtės laikotarpyje. Gal kažkada ateis tas vaisius, kuris bus koncentruotas, atsiknos visa, ko nereikia. Bus nebe žiedai, o užuomazgos to gilesnio prado.

Dailininkė Sigutė Ach: žmonės nutolsta nuo gamtos, paskui – nuo savęs

Sigutė Ach
+2